Vaikystė yra laukimas. Visų pirma – kada užaugsiu. O tuomet grįžtančių iš darbo tėvų, savaitgalio, kelionės, šventės.
Subrendus laukti tenka vis mažiau. Gal tik truputį: atostogų, vasaros. Nuliūstame, kai dienos ima trumpėti, orai prastėti, morališkai ruošiamės žiemai. Ilgainiui laukti ir nebereikia – dienos pačios greitai prabėga, metai trumpėja.
Paskiausiai Naujųjų šventės sukasi kaip karuselėje – mėnesiai keičiasi kaip dienos, sustingęs regi pro šalį skriejančius metus. 2022-ųjų spalis jau vakar, o 2023-ieji – šiandien, o 2024-ieji – jau rytoj.
Yra bent keletas versijų, aiškinančių, kodėl laiko vis mąžta.
Viena – egzistencinė. Laiko mažėja, nes jį vis labiau branginame, suvokdami gyvenimo laikinumą. Tiesą sakant, tik jį suvokę ir pradedame gyventi – iš tikrųjų išpildyti, išnaudoti likimo suteiktą dovaną – gyvenimą.
Kita teorija – reliatyvioji. Vaikystėje vieni metai proporcingai gali sudaryti vieną penktąją gyvenimo dalį, o senatvėje – ir vieną aštuoniasdešimtąją. Taip ir gaunasi, kad vieni metai tampa vienu mėnesiu.
Šiandien aktualiausias neuromokslo žiniomis paremtas aiškinimas, atkreipęs dėmesį, kad ilgiausiai trunka dienos, kai esame pailsėję ir energingi. Tuomet daug pastebime, daug nuveikiame. Sportininkai puikiai žino – nepailsėjus ilgėja reakcijos laikas, atskrendančio kamuolio gali ir nepastebėti arba nespėti sugauti. Miego reikšmė mūsų gyvenimui milžiniška, neverta jo iškeisti į socialinius tinklus ar serialus.
Žmonija sutarė dėl laiko matavimo vienetų, tačiau tai, kaip kiekvienas suvokiame laiką, skiriasi. Jaunos smegenys užfiksuoja žymiai daugiau vaizdinių nei pagyvenusio žmogaus. Taip yra dėl to, kad brandaus žmogaus neuronai yra kompleksiškesni, suvokimo neuroninis kelias – ilgesnis, reikalaujantis daugiau laiko ir energijos. Taigi tiesa, kad mūsų mąstymas metams bėgant lėtėja. Tačiau lėtėja dėl to, kad tampa gilesnis.
Laikas – tai periodas tarp dviejų įvykių, kuriuos užfiksuoja mūsų smegenys, sulaukdamos vizualinių stimulų. Sakydami, kad vienintelis stabilus dalykas yra pokytis, neklystame. Būtent pokyčius mūsų smegenys ir užfiksuoja, vertindamos laiko tėkmę.
Atlikdami tyrimus, kodėl darbdaviai vengia darbinti vyresnio amžiaus darbuotojus, susidūrėme su nuostata, kad vyresnio amžiaus darbuotojai yra lėtesni. Iš tiesų, jei reikia itin greito reagavimo ir veiksmo, veikiausiai jaunesnis darbuotojas bus efektyvesnis. Tačiau jei reikia gilesnių įžvalgų, atrasti sąsąjas tarp skirtingų reiškinių, integruoti žinias, pasverto sprendimo, tikėtina, vyresnio amžiaus darbuotojas bus naudingesnis.
Apskritai komandoje verta ne visus „vienodinti“, o išnaudoti skirtingas narių stiprybes. Daugybė tyrimų parodo, kad skirtingų pagal lytį, amžių, interesus žmonių komandos yra efektyvesnės.
Taigi vienintelis resursas, kurio turime po lygiai – dvidešimt keturios valandos per parą ir vieną gyvenimą. Šio trukmė nežinoma ir savotiškai subjektyvi. Jei norime ilgesnio gyvenimo – daugiau įspūdžių ir darbų, – turime būti pailsėję. Tuomet mūsų smegenys užfiksuoja daugiau įvykių ir mums laikas bėga lėčiau.
