A. Rudomanskis. Ar Lietuva liks ekonominėje, politinėje ir kultūrinėje Rusijos įtakoje?

Demokratijos reitingo asociacija (The Democracy Ranking Association), sudarinėdama Pasaulio demokratijos indeksą, aiškiai nubrėžia sienas tarp Vakarų ir Šiaurės Europos demokratijų ir posovietinio bloko. Tačiau geopolitiniai pokyčiai, sugriuvus Sovietų Sąjungai ir daliai posovietinio bloko šalių prisijungus prie Europos Sąjungos, jau dabar rodo jų didesnį atotrūkį nuo Rusijos ir NVS šalių. Tą galima aiškiai pamatyti ir Demokratijos reitingo asociacijos 2013 m. pristatytame demokratijos indekso žemėlapyje, kur Europos regione matyti geltona spalva pažymėtų šalių blokas, įsiterpęs tarp labai aukštą (žalia spalva), vidutinį (oranžinė) ir žemą (raudona) demokratijos lygį pasiekusių šalių.

Demokratijos vertinimas, democracyranking.org

Žr. iliustraciją (prisegtuke) Šaltinis: democracyranking.org/ 

Geriau suprasti, kodėl šis šalių blokas, kuriame yra ir Lietuva, skiriasi nuo Vakarų Europos demokratijų ir turi žemesnį įvertinimą, gali padėti pačių Europos Sąjungos šalių vertinimas. Čia atsiskleidžia esminės kliūtys posovietinėms ES šalims (tarp jų ir Lietuvai) sėkmingai integruotis į Vakarų ir Šiaurės Europos demokratijas. Ataskaitoje (Backsliders: Measuring Democracy in the EU, DEMOS, 2013-09-26) buvo palygintos Europos Sąjungos šalys 5-iuose matmenyse, pagal 22 indikatorius. Lietuva, kaip ir daugelis kitų posovietinių šalių, suklumpa dėl panašių problemų, tačiau pati skaudžiausia sritis – tolerancija kitoms socialinėms grupėms. Pagal 6 iš visų 22 tyrimo indikatorių, kurie priskirti matmeniui „Mažumų tolerancija“, susumavus rezultatus – Lietuva yra paskutinė.

Neseniai DELFI buvo publikuotas Mindaugo Kluonio straipsnis „Konservatizmas, stumiantis į Rusijos glėbį“, kuriame autorius pasitelkdamas Ronaldą Inglehartą aptarė vertybinį Europos žemėlapį. Pasak jo, Lietuva patenka į tradicionalistinę ir konservatyvią posovietinę erdvę, kuri tapatintina su populizmu. Todėl turint galvoje, kad DEMOS publikuotas demokratijos indeksas rodo, kad Lietuva iš esmės labiausiai suklumpa ties vertybiniais klausimais, aiškėja ir esminės galimybės, kaip ateityje ištrūkti iš šios erdvės.

Apie valstybės ateitį ir įvaizdį galvojančios Estijos sprendimas yra vienas iš unikaliausių, demonstruojančių, kaip politinė valia formuoja pokyčius. Ir nors kultūriškai Estija tebėra viena iš šalių, kurios labiau nepakančios homoseksualiems asmenims (5-a nuo galo pagal DEMOS rezultatus), tačiau politinė valia buvo pademonstruota ir šiuo kultūriškai jautriu bei kontraversišku klausimu. Tai rodo, kad Estija siekia kultūriškai atsiskirti nuo tradicionalistinio ir konservatyviojo bloko. Tiesa, tokioms galimybėms Estija pajėgi dar ir dėl to, kad ji yra viena mažiausiai religingų šalių pasaulyje.

Beje, svarbūs pokyčiai matomi ir katalikybėje. Popiežius Pranciškus inspiravo katalikų Vyskupų sinodą, kuriame buvo žengta naujų pokyčių Katalikų bažnyčioje keliu (dėl Katalikų bažnyčios prieigos šeimos, bendro gyvenimo nesusituokus ir skyrybų klausimais, homoseksualių, biseksualių asmenų priėmimo ir pan.). Tiesa, tam, kad siekiams būtų pritarta, pritrūko vos keleto balsų (reikėjo 123 iš 193, pokyčiams pritarė 118). Andrea Gagliarducci straipsnyje „Synod of Bishops, hope in the peripheries“ atskleidžia, kad sprendimui priimti iš esmės koją pakišo tas pats konservatyvusis flangas – vyskupai iš Rytų Europos ir Afrikos. Vis dėlto manytina, kad Katalikų bažnyčia po truputį suks pokyčių linkme, net jei šį spalį jiems ir nebuvo pritarta reikiamu santykiu 2/3 vyskupų balsų. O tai reiškia, kad Lietuvos ir kitoms ES posovietinių šalių valdžioms nebebus kaip remtis Bažnyčios doktrina – visa tai liks politinės valios reikalu.

Lietuvoje apie tokius pokyčius sunku kalbėti, nes nuo 2004 m. Seimo rinkimų susiformavo koalicijos vertybiniais klausimais: tradicionalistinio ir konservatyviojo bloko daugumą sudaro Tėvynės Sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai, Darbo partija, Tvarka ir teisingumas, o liberalios demokratijos daugumą – progresyvūs socialdemokratai ir liberalų sąjūdžio atstovai.

Tačiau pokyčiai galimi, jei būtų atsakingiau įvertinta Rusijos grėsmė, nes Rusija jau įrodė sugebanti eskaluoti skirtingus šalies piliečių kultūrinius tapatumus kaip problemą. Labiausiai tokio supratimo kol kas galime tikėtis iš Tėvynės Sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų, kurie save pozicionuoja, kaip siekiančius integruoti Lietuvą į Šiaurės Europos demokratiją. Taip, būtent tą ir norėjau pasakyti, kad šiandien TS-LKD rankose yra Lietuva ir jos artimoji ateitis, t. y. integracija į Vakarų ir Šiaurės Europos šalių bloką arba pasilikimas kraštutiniame tradicionalistiniame ir konservatyviajame bloke – ne tik ekonominėje ir politinėje, bet ir kultūrinėje Rusijos įtakoje.

Šiandien pokyčiams Lietuvoje yra pačios palankiausios aplinkybės – liberalėjantys Vatikano varžtai bei Rusijos grėsmė. Bet ar pajėgūs Lietuvos konservatoriai šiems pokyčiams? – klausimas jiems, o pirmiausia p. Andriui Kubiliui.