Dimitrijus, užvedęs automobilį, telefonu teiraujasi dirbančio kolegos apie šio ryto situaciją centre: „Palyginus ramu, bet pora minų nukrito”, - atsako šis. Ilgos Kijevo gatvės, esančios centrinėje miesto dalyje, asfalte – po naują sprogimo žymę kasdien.
Visai šalia šioje gatvėje esančios tragiškos autobusų stotelės „Poligrafičeskaja", stūkso daugiaukštis pastatas, kuriame buvo įsikūrusi leidykla „Prof-press”. Anot vietinių, nuo viršutinių pastato aukštų gerai matomas oro uosto rajonas, todėl būtent iš čia koordinuojami artilerijos veiksmai. Pastato požemyje sovietmečiu įrengta speciali slėptuvė.
Už masyvių metalinių jos durų – trys drėgnos patalpos, kuriose jau penkis mėnesius gyvena daugiau kaip 50 žmonių. Nutilus sprogimams, slėptuvė ištuštėja – proga pabūti gryname ore, išvėdinti savo patalus ir drabužius.
Trys pagyvenusios moterys geria kavą ant betoninių grindų pastatyto stalo, viena jų – Larisa, prisistatanti lietuviška pavarde Alksnytė.
Moters tėtis, Juozas Alksnis, atvažiavo į Ukrainą dirbti šachtoje. Mirė būdamas jaunas nuo profesinės ligos – plaučių vėžio. Nors moteris po santuokos gavo Gricijenkos pavardę, bičiuliai iki šiol į ją kreipiasi Larisa Alksnis. „Ši lietuviška pavardė čia skamba egzotiškai”, - teigia ji.
Doneckietė, įgijusi elektromechanikos specialybę, sovietmečiu lankydavosi Kaune veikusiame radijo fabrike.
„Prisimenu Laisvės alėją, „Bangos” viešbutį. Tačiau labiausiai pamenu, kaip negalėdavau atitraukti akių nuo lietuvių vyrų, kurie man taip primindavo prarastą tėtį – aukšti, kultūringi, šviesiaplaukiai”, - prisiminimais dalijasi Larisa, ir priduria, jog keista prisiminti Laisvės alėją sėdint šiame požemyje.
Lietuva moteriai asocijuojasi su teigiamomis emocijomis: „Visuomet užleisdavo vietą transporte, mandagiai bendraudavo. Tačiau jau tada pastebėjau jų nacionalizmą - dažnai į rusų kalba paklaustą klausimą gatvėje neatsakydavo”.
Larisa į slėptuvę persikraustė prieš du mėnesius, kai jos rajone padažnėjo sprogimai ir vienas jų apgadino butą. Senolė teigia į savo namus vis sugrįžtanti pasiimti reikalingų daiktų, tačiau kartais jų pasiekti nepavyksta: „Paskutinį kartą papuoliau į artilerijos ataką, tad pusiaukelėje teko apsisukti ir bėgti atgal į slėptuvę”.
Bendraujant su slėptuvės gyventojais, reguliariai sienas sudrebina šalia įvykę sprogimai, nuo lubų pabyra tinkas. Greta skaitanti slėptuvės gyventoja į sprogimus nereaguoja - akių nuo knygos neatitraukia.
Larisa priekaištauja lietuviams, jog šie prieš juos, apsišaukusios „Donecko liaudies respublikos" piliečius, kovoja Donecke: „Per televizorių dažnai šį faktą pabrėžia. Man skaudu.” Donecke gyvenantys žmonės atsidūrė visiškoje informacinėje izoliacijoje – mieste neparduodami pagrindiniai Ukrainos dienraščiai, transliuojami tik propagandiniai rusiški kanalai.
Anot čia esančių moterų, Donecko oro uoste kariauja europiečiai, dauguma jų – lietuviai. Tačiau nei viena moteris, paklausta, ar teko matyti europiečius karius, kovojančius Ukrainoje, patvirtinti negali.
Slėptuvės gyventojai su baime laukia žiemos.
„Mus tikina, jog visa tai greit pasibaigs ir galėsime ramiai sugrįžti į savo namus. Čia jau dabar šalta ir miegame po dviem pūkinėmis antklodėmis. Slėptuvėje trūksta oro, tad apie krosnies statymą negali būti nei kalbos”, - tikina besislepiantys miestiečiai.
Atsibudo po plytų krūva
Donecko oro uosto prieigose nuo gegužės mėnesio vyksta koviniai veiksmai. Tarp Ukrainos pajėgų ir separatistų esantys mikrorajonai keičia savo veidą – gyventojų mirtys, griaunami namai. Šiomis dienomis apšaudymo pasekmės tokios tragiškos, jog automobiliu sukant ratus šio rajono siauromis gatvelėmis, gali važinėti nuo dūmų iki dūmų, nuo žmonių raudų iki mirtinos tylos.
Į kai kurias gatveles ugniagesiai jau atsisako važiuoti. „Jei važinėtume į visus iškvietimus, neturėtume laiko grįžti į stotį ir, atvirai pasakius, greitai nebebūtų kam dirbti šį darbą”, - sako vienoje iš gatvelių vandens cisterną pildantis, masyvią neperšaunamą liemenę ant nuogo kūno dėvintis ugniagesys.
„Pirmąjį mėnesį bijojome, slėpėmės, tačiau kiek laiko gali panikuoti ir sėdėti drėgname rūsyje?”, - retoriškai klausia Vadimas. Po rytinio sprogimo, sugriovusio namą, vyras krauna vertingiausius savo daiktus į krepšį ant dviračio. Jo namas visai šalia „mirties kelio” („Daroga smerti” - rus.), vedančio į oro uostą. Vyras atidžiai klauso kelių kilometrų spinduliu aidinčių šūvių ir už keleto sekundžių pasigirstančių sprogimų. Kai kurie sviediniai krenta kažkur oro uosto teritorijoje, kiti – šiame gyvenamajame rajone, kurio siaurose gatvelėse daugybė DLR karių ir pabūklų.
Kitoje rajono pusėje rusena mūrinio namo griuvėsiai. Baltomis gulbėmis ištapytus metalinius vartus atidaro buvusio namo šeimininkas Ivanas Kalašnikovas. Vyras naktį sąmonę atgavo po plytų krūva, kuri liko iš jo nuosavo namo.
„Tai mano pižama ir uniforma. Kišenėje pasas, karinis pažymėjimas, piniginė ir mobilusis telefonas – šiandien tai visas mano gyvenimas”, - sako šachtininku dirbantis vyras. Tiek vyras, tiek senolė kaimynė, kuriai dėl jos namuose esančių šildymo problemų buvo užleidęs vieną namo kambarį, liko nesunkiai sužaloti.
Šachtininkas eidamas siaura gatvele vardina kaimynystėje patirtus nuostolius pastarosiomis dienomis: „Ten dvi sesės žuvo, šio namo stogą nunešė, o ten jau užkalė langus. Ten tvora susprogdinta, ten irgi stogas, čia tik griuvėsių krūva. Ten irgi kaip ir pas mane. O šiandien jau trys namai sudegė. Taip mes gyvename nuo gegužės mėnesio”, - nepaisant šalia vykstančių sprogimų apatiškai „šiltas plytas toliau nešioja“ Ivanas.
Prašvilpus dviems artilerijos sviediniams ir nugriaudėjus sprogimams, vyras nė nesumirksi. Užsilipęs ant žvyro krūvos žvelgia pro tvoros viršų į už pusantro šimto metrų pakilusį dulkių debesį: „Turbūt Timofejevui pakliuvo”.
„Klausiate, ką darysiu dabar? Gyvensiu kaip benamis šuo”, - atsako I. Kalašnikovas ir prašo jo nuotrauką parodyti Lietuvoje.
Specialiai DELFI iš Ukrainos - Artūras Morozovas