Spalio pabaigoje Vokietijoje apsilankęs Turkijos Ministras pirmininkas Recepas Tayyipas Erdoganas pareiškė, kad jei Turkija netaps ES nare iki 2023 m., Briuselis Ankarą praras. R.T.Erdoganas pridūrė, kad 2023 m. – galutinė riba, kurios visai nebūtina laukti.
Kaip pastebi apžvalgininkai, tai buvo pirmas kartas, kai Turkija įvardijo galutinę datą, iki kada ji tikisi sulaukti kvietimo prisijungti prie ES. Beje, 2023 m. paminėti simboliškai – tais metais Turkija švęs valstybingumo šimtmetį.
Reikšminga tai, kad Turkijos „ultimatumas“ ES buvo išsakytas būtent Berlyne, nes Vokietija ir Prancūzija yra tradicinės Turkijos narystės ES oponentės. Beje, įdomu, kad Turkijos narystės ES klausimu yra pasidaliję ir aukščiausi Vokietijos politikai – užsienio reikalų ministras Guido Westerwelle Ankaros reikalavimą palaiko, vangias derybas įvardindamas kaip „kenkiančias abiem pusėms“.
Tuo tarpu Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir jos vadovaujama Krikščionių demokratų partija pasisako už privilegijuotą Turkijos partnerystę su ES vietoje pilnateisės narystės. Nepaisant to, A.Merkel susitikimo su R.T.Erdoganu metu pareiškė, kad ES derybos su Turkija dėl narystės bus tęsiamos.
Turkija paraišką dėl narystės Europos ekonominėje bendrijoje pateikė dar 1959 m., 1963 m. su Ankara pasirašytas Asociacijos susitarimas, kurio galutinis tikslas – Turkijos narystė Bendrijoje. Europos Komisijos teigimu, Turkija kol kas neatitinka europinių žmogaus teisių ir spaudos laisvės standartų. Be lėto formalaus derybų proceso, Turkijos kelią ES link apsunkina ir eilė vidinių ir išorinių kliūčių.
Populizmas verčia grąžinti mirties bausmę?
Netrukus po vizito Vokietijoje, Ministras Pirmininkas R.T.Erdoganas pareiškė, kad Turkija turėtų apsvarstyti galimybę grąžinti mirties bausmę. Pasak jo, griežčiausia bausmė turėtų būti taikoma ypač sunkiems nusikaltėliams.
R.T.Erdoganas, kuris yra vienas populiariausių Turkijos politikų ir galimas kandidatas į prezidento postą 2014 m. vyksiančiuose rinkimuose, visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad tokia Ministro Pirmininko pozicija dėl mirties bausmės sugrąžinimo galėtų pakelti jo reitingus.
Visgi R.T.Erdogano pozicija mirties bausmės klausimu paneigia prieš keletą savaičių Berlyne išsakytą siekį prisijungti prie ES, nes, pasak tarptautinės teisės ekspertės Erikos Leonaitės, mirties bausmės panaikinimas už taikos metu įvykdytus nusikaltimus – būtina šalies narystės ES sąlyga. Turkija, siekdama integracijos į ES, mirties bausmę panaikino 2002 m. Paskutiniam kaliniui Turkijoje mirties bausmė buvo įvykdyta 1984 m.
O štai Rusijoje nuo 1996 m., kai Maskva prisijungė prie Europos Tarybos, mirties bausmei paskelbtas moratoriumas. 2010 m. Rusijos Federacijos Konstituciniam Teismui pripažinus, kad mirties bausmė Rusijoje negali būti taikoma, šis moratoriumas įgijo nuolatinį pobūdį.
Kurdų problema
Neatsitiktinai R.T.Erdogano kalbos apie mirties bausmės grąžinimo galimybę pasigirdo įsisiūbuojančio „kurdų pavasario“ kontekste – pastaruoju metu Turkijoje kurdų pasipriešinimas ypač suaktyvėjo, o separatistų išpuoliai tapo Turkijos kasdienybės dalimi.
Planai grąžinti mirties bausmę iškėlė klausimą apie kurdų išsivadavimo judėjimo lyderio, vieno iš Kurdų darbininkų partijos (PKK) lyderio Abdullah‘os Ocalano likimą. 1999 m. sulaikytam A.Ocalanui buvo skirta mirties bausmė, kuri 2002 m., Ankarai atsisakius tokios bausmės taikymo, buvo pakeista kalėjimu iki gyvos galvos. Kyla klausimas, kas lauktų A.Ocalano, jei Turkija vėl grąžintų mirties bausmę?
Visgi, pasak E.Leonaitės, tarptautiniai žmogaus teisių apsaugos standartai draudžia griežtesnes bausmes numatančius įstatymus taikyti atgaline data.
Beje, Europos žmogaus teisių teismas dar 2005 m. ne tik nustatė, kad A.Ocalano teismo procesas neatitiko pamatinių sąžiningam teismo procesui keliamų reikalavimų, nes buvo pažeista teisė į gynybą (jam neleista konfidencialiai bendrauti su advokatu, ribotas susitikimų su advokatais skaičius ir trukmė, be to, nei A.Ocalanui, nei jo advokatams nesudarytos galimybės išsamiai susipažinti su pateiktus kaltinimus pagrindžiančiais įrodymais), bet ir pripažino, kad mirties nuosprendžio priėmimas tokiomis aplinkybėmis prilygo nežmoniškam elgesiui.
Be to, kurdų problema besireiškiantis etninių mažumų teisių ribojimas taip pat gali tapti argumentu prieš Ankaros narystę ES. Nors pastaraisiais metais etninių kurdų padėtis Turkijoje žymiai pagerėjo, kurdai iki šiol negali naudotis teise į mokslą gimtąja kalba, asmens tapatybės dokumentuose vis dar atsisakoma nurodyti jų etninę priklausomybę.
Daug vargo dėl kaimynų
Turkijos santykiai su kaimynais – dar viena kliūtis šalies narystei ES. Ankara nepalaiko santykių su Kipru, kuris prie ES prisijungė 2004 m. Dar daugiau, šį pusmetį – Kipro pirmininkavimo ES laikotarpiu – Turkija yra įšaldžiusi bendradarbiavimą su Briuseliu, o vizito Vokietijoje metu R.T.Erdoganas pareiškė, kad padalyto Kipro priėmimas į ES buvo klaida. Priminsime, kad Kipras yra padalytas į graikiškąją ir turkiškąją dalis, pastaroji (Šiaurės Kipras) yra pripažinta tik Turkijos.
Turkija taip pat nepalaiko jokių santykių ir su kaimynine Armėnija. Visų pirma, Ankarai ir Jerevanui normalius dvišalius santykius užmegzti trukdo istorija. Ankara ne tik atsisako įvardinti Osmanų imperijos vykdytas masines armėnų žudynes XX a. pradžioje kaip genocidą, tačiau labai audringai reaguoja į įtakingesnių tarptautinės bendruomenės valstybių bandymus pripažinti šį nusikaltimą.
Antra, Turkija remia Azerbaidžaną konflikte su Armėnija dėl Kalnų Karabacho. Ir, galiausiai, nemenką, nors ir netiesioginę, įtaką Turkijos ir Armėnijos dvišalių santykių „įšaldymui“ turi ir arši Azerbaidžano reakcija į vienašalius Ankaros bandymus atkurti santykius su Jerevanu. Baku nepritaria, kad Ankara normalizuotų santykius su Jerevanu, nepadėjusi Azerbaidžanui pasiekti savo reikalavimų įgyvendinimo iš Armėnijos pusės.
Galingiausias Baku svertas Ankaros atžvilgiu kol kas yra naftos ir dujų eksportas per Turkijos teritoriją. Šiuo metu Turkija – viena svarbiausių naftos ir dujų tiekimo Vakarų kryptimi grandžių, todėl Ankara nenusiteikusi prarasti energetinio „tilto“ vaidmens. „Paaukota“ narystės ES perspektyva Ankarai būtų kur kas mažesnis nuostolis.
Mirties bausmės grąžinimas šiurkščiai pažeistų Turkijos tarptautinius įsipareigojimus
Erika Leonaitė, tarptautinės teisės specialistė, VU TSPMI dėstytoja
Atsižvelgiant į nuoseklią Europos Tarybos poziciją dėl mirties bausmės nepriimtinumo šiuolaikinėje teisinėje valstybėje, mirties bausmės sugrąžinimas galėtų būti aiškinamas kaip šiurkštus prisiimtų įsipareigojimų pažeidimas. Atsakas į tokį žingsnį priklausytų nuo politinės Europos Tarybos narių valios.
Mirties bausmės panaikinimas už taikos metu įvykdytus nusikaltimus yra būtina narystės Europos Taryboje sąlyga, todėl neatmestina galimybė, kad mirties bausmės sugrąžinimas už tokius nusikaltimus galėtų lemti siūlymus taikyti kraštutinę priemonę – pašalinti Turkiją iš Europos Tarybos. Švelnesnis atsako variantas galėtų būti Turkijos delegacijos balsavimo teisių apribojimas Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje.
Be to, mirties bausmės panaikinimas laikomas būtina narystės ES sąlyga, o ES Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtinta nuostata, kad „niekam negali būti paskirta ar įvykdyta mirties bausmė“. Visgi reikia pastebėti, kad ES lygmenyje pirmiausia kalbama apie mirties bausmės panaikinimą už taikos metu įvykdytus nusikaltimus, teoriškai paliekant valstybėms teisę įvesti šią bausmę karo ar neišvengiamos karo grėsmės atveju.
Pažymėtina, kad šiuo metu visos ES narės, išskyrus Lenkiją, yra ratifikavusios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 protokolą, numatantį visišką mirties bausmės panaikinimą.
