Iš 80 puslapių dokumentinės studijos „Surviving Hell“ („Ištverti pragarą“), kurią sukaupė septyniolikos tarptautinių ir Ukrainos žmogaus teisių gynimo grupių sąjunga, aiškėja, jog Rytų Ukrainoje veikia mažiausiai 79 kankinimo kalėjimai, dokumentuota virš 4000 kankinimo atvejų.
Tiesiog gatvėje separatistų suimti žmonės mėnesiais laikyti ir kankinti kalėjimuose, kai kurie jų kankinimų neatlaikę mirė. 10 procentų nukentėjusiųjų – moterys. Studijoje pateiktas tik dokumentuotų atvejų skaičius, realus skaičius turėtų būti kur kas didesnis.
Susidaryti vaizdą apie padėtį okupuotame Kryme bei taip vadinamose „Donecko ir Luhansko liaudies respublikose“ studijos autoriams buvo sunku, nes teisininkai į šias sritis visai neįsileidžiami, o žurnalistai – tik tuomet, jei jie dirba „liaudies respublikų“ ar Rusijos žiniasklaidai. Tad teko kliautis gyventojais, kurie, nepaisydami rizikos, stengėsi mini kameromis užfiksuoti tyrimams svarbius faktus, - Vokietijos radijo korespondentei Sabinei Adler aiškino „Gromadska TV“ žurnalistas Aleksejus Macuka.
Pasak jo, pagrobimo bei kankinimo atvejų būta ir ukrainiečių savanorių batalionuose, bet šiuos atvejus tiria Ukrainos prokuratūra. Kitaip yra su okupuotomis teritorijomis, kur visas darbas tenka žmogaus teisių organizacijoms. Jų sąjunga siunčia į išlaisvintus miestus bei pasienio su okupuotomis teritorijomis sritis mobilias grupes, daugiausia juristus, kad šie apklaustų aukas bei liudinininkus. Jų pasisakymai, jei liudininkai to pageidauja, būna anonimiški.
Kankinimų fantazija
Veterinaras Aleksandras Hryščenko apie šiurpią patirtį Vokietijos radijui pasakojo neslėpdamas savo tapatybės. Separatistai jį suėmė gatvėje dėl to, jog su savimi turėjęs fotoaparatą, - tai buvo pakankamas pagrindas laikyti jį ukrainiečių armijos šnipu. Juolab kad fotoaparate buvo užfiksuoti proukrainietiškų demonstracijų Luhanske momentai.
Separatistai A. Hryščenko mušė, išrengė jį nuogai, kankino elektra, šokinėjo ant krūtinės, guminiu kūju trankė krūtinkaulį - rentgeno nuotraukos parodė lūžius krūtinkaulyje ir šonkauliuose. Vienas iš kankintojų vardu Maniakas grasino operaciniu pjūkleliu vieną po kito nupjaustyti Hryščenko pirštus, - šį sadistą visam laikui jo aukai primins įpjovų randai.
Po valandas trukusių kankinimų vyriškį nuogą įmetė į kamerą, kurioje jau buvo kiti suimtieji, tarp jų – ir 80 metų senukas, nebegalėjęs nei paeiti, nei savarankiškai valgyti. Jis mirė. „Mano akyse mirė trys suimtieji,“ - liudijo A. Hryščenko.
Dokumentinė medžiaga atskleidžia, jog daugiau nei 80 procentų suėmimų dalyvavo rusų kariuomenės ir saugumo tarnybos kariškiai, užfiksuota 58 Rusijos piliečių tapatybė. Kaip kankintojas pasižymėjo ir dabartinis taip vadinamas Donecko premjeras Aleksandras Zacharčenka: kūju jis sutraiškė vyriškiui rodomąjį pirštą, -pasakojo liudininkas, dokumentuose įrašytas pseudonimu C 125.
Minsko sutartis – leidimas savivalei?
Iš pradžių okupuotuose regionuose buvo persekiojami žurnalistai ir pilietinių organizacijų aktyvistai, taip siekiant įbauginti likusius gyventojus. Paskui atėjo eilė verslininkams, nes norėta pasiglemžti jų įmones. Dabar sunku įžvelgti, kokią nors persekiojimų logiką, - Vokietijos radijui sakė viena iš sąjungos „Teisė į taiką Donbase“ narių, jauna teisininkė Aleksandra Matvičiuk, medžiagą apie smurtą bei kankinimus renkanti nuo 2014 metų pabaigos.
Žmogaus teisių gynėjai siekia ne keršto, o teisingumo – kaip signalo, kad karo nusikaltimai neliks nenubausti. Todėl jie griežtai atmeta amnestiją, kurios Minsko taikos derybose atkakliai reikalavo Rusija.
Atsikovotose vietovėse paklausus policijos, kodėl ji nesiaiškina nusikaltimų, ši atsako: juk šiaip ar taip bus visi amnestuoti. Jei Vokietijos užsienio reikalų ministras pasakytų, kad tokios amnestijos nebus, kad Vokietija pasisako už žmogaus teisių gynimą bei karo nusikaltėlių nubaudimą, būtume be galo dėkingi – vien už tuos žodžius. Jie turėtų didelį poveikį ir patiems žmogaus teisių pažeidėjams,“ - sakė A. Matvičiuk. Ir pridūrė: „Abiejose pusėse“. Nes dabar žmogaus teisių aktyvistai planuoja parengti panašią dokumentinę medžiagą ir apie nusikaltimus Ukrainos pusėje.
Rytų Europos ekspertė Marieluise Beck, šiuo metu Europos Taryboje atsakinga už informavimą apie nusikaltimus Rytų Ukrainoje, be užuolankų kritikuoja miglotas Minsko susitarimo formuluotes amnestijos klausimu. Amnestija, pasak parlamentarės, reiškia, kad žmonės, dabar Donbase vykdantys šiuos nusikaltimus, mano, kad teisiami nebus. Dėl to ir atsiranda tas beprotiškas, nevaržomas brutalumas.
Balandžio mėnesį Marieluise Beck drauge su čekų europarlamentare buvo nuvykusi į Ukrainą ir pati turėjo galimybę kalbėtis su kankinimų aukomis, matė siaubingai sužalotų žmonių fotografijas. Dėl Rytų Ukrainoje susiklosčiusios padėties ji kaltino ir Vakarų „nenorą girdėti“, – nes šiuo metu Ukrainoje stengiamasi „padėti tašką“.
Prabilo apie Rusijos atsakomybę
Po to, kai gegužės antroje pusėje Vokietijos žiniasklaida informavo apie dokumentinį tyrimą „Surviving Hell“ ir paskelbė interviu su žmogaus teisių aktyvistais bei kankinimų aukomis, viešai sureagavo ir vienas kitas atsakingas politikas.
„Esu giliai sukrėstas“, - sakė Vokietijos vyriausybės įgaliotinis Rusijos reikalams Gernotas Erleris (SPD) radijo kanalui „Deutschlandfunk“. Jis pripažino, jog Vokietijos vyriausybė jau seniai žinojo apie žudymus, grobimus, kankinimus, prievartinį darbą ir pan., tačiau ši dokumentinė medžiaga esanti kitos kokybės, kadangi joje pateikiami konkretūs asmenys su vardais ir pavardėmis. Tad ji įgalina patraukti asmenis teisinėn atsakomybėn tarptautiniame Hagos teisme.
G. Erleris prabilo ir apie Rusijos atsakomybę: „Įrodymas, jog į šiuos nusikaltimus įtraukti ir Rusijos kariškiai, yra didelės svarbos, ir čia, reikia pasakyti, esama Rusijos atsakomybės. Bent jau politiškai Rusija atsakinga už visa tai, kas vyksta Rytų Ukrainoje, nes juk mes visi žinom, kokią didelę įtaką tai daro.“
Vokietijos bundestago Užsienio reikalų komiteto narė Marieluise Beck pastebi, kad tokia informacija Vokietijos politikus pasiekia ne pirmą kartą. Ji nurodo, jog Bundestago patalpose jau ir anksčiau apie tai buvo išklausyti nevyriausybinių organizacijų iš Ukrainos bei Rusijos pranešimai. Ypač svarbus, pasak jos, buvęs Rusijos atstovų dalyvavimas, nes Ukrainos pateikiamą informaciją Kremlius tuoj nuvertina kaip propagandą.
Laisvi rinkimai baimės atmosferoje?
Kalbėdama „Deutschlandradio Kultur“ kanale, M. Beck griežtai kritikavo „Normandijos formato“ derybininkų spaudimą Kijevui pakeitimais konstitucijoje sudaryti sąlygas rinkimams Rytų Ukrainoje. Jie spaudžia Kijevą, „nors juk turėtų žinoti, kokie dalykai ten dedasi. Bet nežinoti – parankiau.“ Laisvi rinkimai neįmanomi regione, kuriame tokiu mastu veši bauginimai, grasinimai, persekiojimai, kuriame esama tiek kankinimo rūsių.
Vokietijos radijo Rytų Europai korespondentė S. Adler pastebi, kad jokiu kitu klausimu Ukraina nesijaučia taip nesuprasta, kaip reikalavimu pagaliau sudaryti sąlygas rinkimams Donbase. Ko verti rinkimai karo regione be partijų ir kandidatų? Tiesiog absurdiška, kad Kijevo noras pasiekti taiką matuojamas jo pasirengimu surengti rinkimus, - įvertina ji.
„Kai žmonės bijo pasakyti kritišką žodį, nes dėl jo gali atsidurti kankinimų rūsyje, tai jokie rinkimai nepadės, net ir su ESBO (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos) stebėtojais. Nes stebėtojai išvažiuos, o žmonėms teks ir toliau gyventi,“ - aiškina teisininkė Aleksandra Matvičiuk. Ir apibendrina: „Dabartinėmis sąlygomis rinkimai būtų ne sprendimas, o instrumentas karinei diktatūrai įteisinti.“
Jai pritaria ir Maksimas Musyka, dar prieš kelias savaites buvęs Ukrainos armijos mobilizuotas karys. Vakarų keliamą reikalavimą okupuotame Donbase eiti prie rinkimų urnų jis lygina su rusų referendumu Kryme: „Tokius rinkimus mes jau matėme – Kryme.“