Maskvos radijas GOLOS ROSII praneša, kad per netrukus vyksiantį Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ekonominio bendradarbiavimo (APEC) šalių susitikimą Vladivostoke Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Kinijos komunistų partijos lyderis Hu Jintao Sirijos klausimui „suteiks pirmenybę“.
Pastarajame JTO susitikime karščiausios diskusijos vyko dėl Turkijos pasiūlytų buferinių zonų ir saugumo koridorių, kuriais civiliai galėtų trauktis iš karo zonų. Rusija tiems pasiūlymams nepritarė tikindama, kad jie sudarytų pretekstą intervencijai, nes šių zonų negalėtų pasiekti Sirijos armija. Neprisijungimo judėjimo susitikimas praėjusią savaitę Teherane taip pat nebuvo rezultatyvus. Egipto prezidentas Mohammedas Morsi pasiūlė sudaryti ryšių grupę ir į ją įtraukti keturias šalis: Iraną, Turkiją, Saudo Arabiją ir Egiptą. O Teheranas pasiūlė sudaryti ryšių grupę iš Egipto, Irano ir Venesuelos. Nepaisydama tarptautinės Venesuelos izoliacijos, tarptautinė bendruomenė šiuo metu tikisi naujų iniciatyvų iš naujo pasiuntinio į Siriją Lakhdaro Brahimi, kuris pakeitė atsistatydinusį Kofį Annaną.
Britų verslo dienraštis ECONOMIST rašo, kad Sirijos konfliktas tęsiasi. Kuo toliau, tuo viskas klostosi blogiau. Darajos miestas tapo naujausia kraujo liejimo arena. Po penkias dienas trukusio bombardavimo ir kariuomenės invazijos į miestą rugpjūčio 25-ąją, pasak opozicijos atstovų, mažiausiai 380 žmonių buvo palaidota masiniuose kapuose. Rugpjūtis buvo kol kas kruviniausias mėnuo, per 4 tūkst. žmonių žuvo, iš kurių 3 tūkst. – civiliai ir sukilėliai. Kasdien Sirijoje žūsta per 250 žmonių. JTO skaičiuoja, kad nuo konflikto pradžios jau žuvo per 17 tūkst., o opozicija skelbia apie 23 tūkst. žuvusiųjų. JTO registruoja 1,2 milijono priverstų išsikelti žmonių ir 200 tūkst. pabėgėlių, pasklidusių į kitas šalis. Vakarų šalims tik skėsčiojant rankomis ir nieko nedarant, Sirijos opozicija toliau skaldosi, o ją bandžiusi suvienyti Sirijos nacionalinė taryba praranda paramą dėl per didelės Musulmonų brolijos įtakos.
Irano palaikomas režimas drąsėja
Turino liberaliųjų pažiūrų dienraštis STAMPA komentuoja, kad, vis daugiau žmonių žūstant, Damaskas rodo naują ryžtą susidoroti su sukilėliais. Opozicija taip pat susiduria su sunkumais, skelbdama informaciją apie žuvusiuosius. Sukilėliai dažniausiai pateikia mirusiųjų nuotraukas, tačiau niekas nežino, kada jos buvo padarytos. Aiškiausia yra tai, kad nuotaikos Sirijoje pasikeitė. Tuo metu, kai opozicija skelbia apie didėjantį Assado režimo brutalumą, pats režimas rodo pergalingą laikyseną. Basharas al-Assadas neseniai vėl pasirodė viešai ir niekino sukilėlius.
Niujorko dienraštis WALL STREET JOURNAL rašo, kad Iranas smarkiai kritikuoja bet kokį Vakarų ar Persijos įlankos arabų šalių kišimąsi į šį konfliktą. Teheranas prasitarė apie abipusį gynybos paktą su Sirija, o tai rodo visišką Irano karinę paramą Sirijai, jei kiltų tarptautinis konfliktas. Rusija ir toliau blokuoja JTO iniciatyvas išstumti B.al-Assadą iš Damasko. Tuo tarpu Egiptas pirmą kartą per daugelį metų iškilo kaip nepriklausomas tarptautinis veikėjas, siūlydamas sukurti ryšių grupę, į kurios sudėtį įeitų ir Iranas. JAV teigia, kad Vašingtonas tiesiogiai įsikiš į konfliktą, jei Sirija panaudos savo cheminį ginklą. Europoje Prancūzija pasisako energingiausiai. Prezidentas Francois Hollande’as ragino Sirijos opoziciją susivienyti ir sudaryti vyriausybę, galinčią sulaukti pripažinimo emigracijoje.
B.Obama rengiasi mindžikuoti iki rinkimų
Konservatyviųjų pažiūrų Lisabonos dienraštis DIÁRIO DE NOTÍCIAS mano, kad gal ir negerai, kai Nobelio taikos premijos laureatas šaliai grasina karu, tačiau Sirijos atveju tokia Baracko Obamos naujiena buvo būtina. JAV prezidentas aiškiai paskelbė, kad Vašingtonas netoleruos cheminio arba biologinio ginklo panaudojimo. Net tokių ginklų mobilizacija vienoje vietoje yra grėsmingas scenarijus. Likus vos trims mėnesiams iki JAV prezidento rinkimų, B.Obama ne itin trokšta įvelti savo šalį į dar vieną kruviną konfliktą Viduriniuose Rytuose. Staigus B.al-Assado režimo žlugimas galbūt destabilizuotų Vidurinius Rytus. Tačiau nereikia pamiršti, kad iš JAV prezidento yra tikimasi aiškios pozicijos, kurią jis ir parodė.
JAV užsienio politikos žurnalas FOREIGN POLICY rašo, kad Sirijos krizės pabaiga jau netoli ir pats laikas JAV įsikišti. B.Obamos administracija turi pagaliau pripažinti, kad vienintelis Sirijos konflikto sprendimas yra sukilėlių pergalė, todėl reikia daug aktyviau dirbti, kad ji būtų pasiekta. Dauguma politikų, kurie parėmė intervenciją į Libiją ir atmetė karinių pajėgų įvedimo į Siriją galimybę, savo nuomonę grindė baime, kad pilietinis konfliktas taps kruvinu karu. Tačiau tai, ko jie labiausiai baiminosi, jau seniai vyksta. Sirijos režimas ėmėsi kontrastrategijos, pradėjęs masines žudynes.
Tokią strategiją naudojo Sudano režimas prieš savo piliečius Pietų Darfūre. Yra žudoma daug žmonių, kad būtų palaužta opozicijos valia. B.al-Assadas taip pat pasėjo konfesinės neapykantos sėklą, sukurstydamas alavitų mažumą prieš sunitus, paversdamas Siriją nauju sunitų šventojo karo taikiniu. Jis taip pat perkėlė konfliktą ir už Sirijos sienų. Sunitai ir alavitai kaunasi Tripolyje, antrame pagal dydį Libano mieste. Konfliktą galima išspręsti suteikiant daugiau ginklų sukilėliams. Režimas neturi tiek jėgų, kad šiuo metu galėtų spausti sukilėlius visoje šalyje vienu metu. Jei Vašingtonas neįsikiš dabar, tai jis neturės įtakos toms politinėms jėgoms, kurios liks Damaske po B.al-Assado režimo griūties. B.Obama turėtų nelaukti, kol bus perrinktas, nes pasaulis jį apkaltins cinizmu, jei jis imsis Sirijos klausimo tik po laimėtų rinkimų.
Iranui teks trauktis
JAV strateginės informacijos centras STRATFOR mano, kad, tarptautinei bendrijai didinant spaudimą Sirijos režimui, Iranas, kaip pagrindinis B.al-Assado sąjungininkas, privalo iš naujo įvertinti savo regionines politines ambicijas ir pasirengti netekti Sirijos, kaip sąjungininkės. Irano interesams gresia pavojus iš Vakarų, o tarptautinės sankcijos sukūrė sunkią ekonominę padėtį šalies viduje. Politinis elitas vis labiau susiduria su regionine konfesine opozicija ir nepasitenkinimu ekonomine padėtimi, tai ypač kursto 2013-aisiais vyksiantys prezidento rinkimai. Šalies valdžią taip pat skaldo auganti konkurencija dėl galios tarp Islamo revoliucijos gvardijos ir galingos Irano dvasininkijos. Irano įtaka Levante yra neaiški, tad šalies dvasininkai turės visą dėmesį skirti vidaus įtampos mažinimui ir politinės sistemos kontrolės išsaugojimui.