– Skrydžio pradžioje Aliaksandras Lukašenka neturėjo šovinių dėtuvės, daugelis atkreipė į tai dėmesį. Paskui jam dėtuvę atnešė ir jis ją prisisegė. Kaip tai traktuoti?
– Turite omenyje automatinį šautuvą ar šovinių dėtuvę?
– Turiu omenyje visą šią sceną.
– Kalbant kariniais terminais, jei patalpose nevyksta jokie kariniai veiksmai, šovinių dėtuvė nusegama, siekiant apsisaugoti nuo atsitiktinių šūvių.
– Vadinasi, šiuo požiūriu, viskas vyko tinkamai?
– Taip, šiuo požiūriu viskas vyko teisingai. O paskui, kai jis išėjo į priekį, prie susidūrimo linijos, dėtuvę pritaisė, tai turėjo būti jo nepriklausomybės simbolio gynimas.
Nepriklausomybės rūmų [gynimas] nuo protestuojančiųjų, pasitelkus ginklą. Jis ne kartą sakė, kad gins savo valdžią su ginklu rankoje iki paskutinio šovinio. Pasitvirtina faktas, kad dabar su A. Lukašenka nebus įmanoma susitarti dėl nusileidimo, dėl atsistatydinimo.
Savaime suprantama, be jėgos priemonių prieš valdžią jis neatsistatydins. Matome, kad jėgos struktūrų pareigūnai kol kas jam lojalūs, dėl to sistema faktiškai veikia karinio režimo, militaristinio režimo sąlygomis, kai jis egzistuos, neturėdamas nei plačiųjų visuomenės sluoksnių lojalumo, nei palaikymo, remdamasis išskirtinai jėga ir faktiškai atviromis represijomis.
Taip pat galima tiesiogiai kalbėti apie terorą, apie karinį terorą, kuris vienaip ar kitaip laukia Baltarusijos, jei A. Lukašenka išlaikys valdžią.
– Iš tiesų nė nenoriu pradėti nepilnamečio A. Lukašenkos sūnaus dalyvavimo šioje bauginimo akcijoje temos. Kaip manote, ar žmonės, kuriems buvo adresuotas šis renginys, šis jėgos demonstravimas, supranta, kad taikaus valdžios pakeitimo dabar tikrai nebus?
– Manau, didžioji dalis iš alternatyviojo judėjimo pusės dalyvavusiųjų demonstracijose tai neabejotinai suprato. Yra dalis atstovų, – kad ir Koordinacinės tarybos prezidiumas, – kurie tikisi kažkokio dialogo, kažkokio [valdžios] perdavimo.
Tačiau iš pradžių buvo aišku, kad ryžęsis šitokioms beprecedentėms falsifikacijoms, tokiam po rinkimų organizuotam precedento neturinčiam terorui, savo noru A. Lukašenka neatiduos valdžios.
Jis, kaip ir jo aplinka, supranta, kad, įvykus politiniams pokyčiams, Baltarusijoje jų laukia tribunolas, teismas ir greičiausiai įkalinimas iki gyvos galvos. Todėl visa ši klika, – kitaip jos nė nepavadinsi, jau ne valdžia, o būtent ginkluota grupuotė, kuri užgrobė valdžią Baltarusijoje, – kovos būtent už savo saugumą, nes tik valdžios išsaugojimas garantuoja jiems saugumą. Be abejo, jie atsišaudys, – jau galima taip ir sakyti, – nuo baltarusių iki paskutinio šovinio.
Pakeisti situaciją bus galima tik tokiu atveju, jei protestai, streikai pastaruoju metu vis vyks, kai valdžiai baigsis ištekliai palaikyti tokį totalios kontrolės ar karinės padėties režimą, nes niekas taip nežlugdo ekonomikos, kaip kareiviai gatvėse.
Tai bet kokiu atveju sukurs sąlygas, kai iš šalies išeis investicijos, iškeliaus kapitalai, o valdžia patirs visišką bankrotą.
Esant tokiai situacijai, labai svarbu, kokią poziciją užims Rusija. Kuo ilgiau Rusija užmerks akis į tai, kas dedasi Baltarusijoje, į šį absoliučiai beprotišką nusenusio diktatoriaus elgesį, tuo prasčiau bus Rusijai – sąjungoje esančiai valstybei.
Kol kas dėl kažkokių politinių garantijų iš Maskvos pusės A. Lukašenka išlaiko valdžią. Bet kuo ilgiau Rusija dangstysis kažkokiomis sąjungos sutartimis, tuo prasčiau Rusijai, nes visuomenėje vis labiau įsivyraus antirusiškos nuotaikos Maskvos atžvilgiu, būtent dėl nebylaus karinės diktatūros palaikymo.
– Minske sulaikė du opozicijos Koordinavimo tarybos prezidiumo narius – Olgą Kovalkovą ir Sergejų Dylevskį.
– Dar prieš tris dienas Generalinė prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą dėl bandymo jėga užgrobti valdžią. Manau, dabar prasidės toks procesas, kai, pasitelkę jėgą, šalins prezidiumą. Nors jo funkcija – absoliučiai simbolinė, prezidiumas neturi ne tik realių siekių perimti valdžią, bet ir koordinuoti protestus [nesiekia], dėl jo visgi išlieka iliuzija, kad kokiame nors teisiniame lauke bus galima įvesti permainų Baltarusijoje.
Tačiau šito nebus. Bet valdžia siekia sunaikinti net šią simbolinę laikiną alternatyvą – juk jei laikui bėgant protestų daugės, ši Koordinavimo taryba gali įgauti politinio svorio. O, norint šito išvengti, norint išvengti šalyje dvivaldystės, netgi simbolinės, valdžia imasi represijų Koordinavimo tarybos ir prezidiumo atžvilgiu.
– Susidaro įspūdis, kad A. Lukašenka padarė išvadą po leidimo dalyvauti rinkimuose Svetlanai Cichanouskajai. Jis nė nenumanė, kad paskui kažkas nutiks. O Koordinavimo tarybos atveju jis tikriausiai nutarė nelaukti, kol ši instancija sukaups paramos. Ar pasaulinė bendruomenė dabar gali kaip nors įsikišti?
– Manau, kad galima įsikišti tik politiškai. Dėl dviejų priežasčių. Pirma priežastis – Europa absoliučiai nežino, kaip taikiai ir sėkmingai išspręsti tokias situacijas.
Nes ten, kur Europa bandė įsikišti į tokias sudėtingas, krizines situacijas, jos tik suprastėdavo. Galime prisiminti Egiptą ar Libiją, ar Balkanus. Tiesiog nėra ir nebuvo patirties, kaip pozityviai išspręsti krizines situacijas. Iki šiol nėra sukurta metodikos, kaip neleisti šaliai žlugti, įvykus išoriniam įsikišimui į ekonominį ir politinį chaosą.
Reikia dirbti ir kurti atitinkamas metodikas. Tiesiog įsikišus, o paskui nusiplovus rankas, kyla katastrofinių padarinių.
Kita vertus, yra Rusija, kuriai nei Europa, nei Vakarai nepajėgūs tapti atsvara posovietinėje erdvėje, to pavyzdys – Ukraina. Taip teigė ir Prancūzijos prezidentas E. Macronas: „Nenorime antros Ukrainos.“ T. y. neaišku, kaip jie ketina išvengti Ukrainos.
Vienaip ar kitaip, krizė gilės, net jei A. Lukašenkai pavyktų kuriam laikui stabilizuoti situaciją. Be abejo, kokio nors politinio tarptautinio įsikišimo atoveiksmis bus Rusija. Ji stebės, kaip vystysis situacija.
Bet jau akivaizdu, kad būtina daryti kokį nors poveikį A. Lukašenkai, nes šis beprotis senukas, – kitaip jo nepavadinsi, – gali paskatinti stiprų kraujo praliejimą šalyje.
Be to, greitai planuojamas atominės elektrinės įjungimas. Manau, vienintelis variantas Rusijai – 1979 m. Afganistano scenarijus, kai nekenčiamą šalies vadovą H. Aminą nuvertė sovietų ginkluotosios pajėgos, desantininkai, ginkluota grupuotė.
Mano manymu, panašiai gali įvykti ir Baltarusijoje, jei Maskvoje įsisąmonins visą A. Lukašenkos elgesio destruktyvumą ir neadekvatumą. Iš tiesų, vienaip ar kitaip, tai turės ekonominių ir politinių padarinių.
Laukia sunki kova
Protestuotojai Baltarusijoje supurtė prezidento Aliaksandro Lukašenkos režimą judėjimu, kuris savo mastu ir įvairove yra beprecedentis šioje posovietinėje respublikoje, bet žmonės privalo pasirengti ilgai kovai, jei nori realizuoti savo ambicijas, sako analitikai.
Pasak jų, niekada anksčiau visoms visuomenės grupėms priklausantys baltarusiai – nuo paauglių iki gamyklų darbininkų – nebuvo susibūrę į tokio masto protestus visoje šalyje.
Judėjimas neturi aiškaus lyderio, bet jo bendras bruožas – pyktis dėl rugpjūčio 9-osios rinkimų, kuriuos A. Lukašenka, oficialiais duomenimis, laimėjo surinkęs daugiau kaip 80 proc. balsų. Opozicija tvirtina, kad rinkimai buvo suklastoti.
Dabar prasideda sunkioji dalis, baltarusiams siekiant nušalinti 26 metus valdantį A. Lukašenką, priversti surengti naujus teisingus rinkimus ir užtikrinti demokratinę ateitį 9,5 mln. gyventojų turinčiai šaliai, įsispraudusiai tarp Europos Sąjungos ir Rusijos.
Nors iš pradžių neatrodė užtikrintas, A. Lukašenka vėliau ėmėsi veiksmų savo pozicijoms stiprinti ir, labai svarbu, išlaikė savo pusėje saugumo pajėgas bei politikos elitą. Garsių perbėgėlių į protestuotojų stovyklą yra vos keli.
„Kalbant apie Baltarusijos istoriją, tai, ką matome, neturi precedento“, – sakė Brėmeno universiteto Vokietijoje Baltarusijos ekspertė Olga Dryndova.
„Protestui plačiai atstovaujama visuose socialiniuose sluoksniuose“, – sakė ji naujienų agentūrai AFP.
Pasak O. Dryndovos, protestų judėjimą remia ir tie žmonės, kurie niekada nepolitikuodavo.
„Per Baltarusijos istoriją niekada nebuvo tokio didelio masto žmonių mobilizavimosi“, – pridūrė Europos politinių analizių centrui (CEPA) dirbanti Katia Glod. Jos žodžiais, dabartiniai protestai Baltarusijoje pranoko net pasipiktinimą, kilusį po 1986 metų Černobylio branduolinės katastrofos kaimyninėje Ukrainoje.
A. Lukašenkos varžovei rinkimuose Sviatlanai Cichanouskajai pasitraukus į Lietuvą, protestuotojai mobilizuojasi pasitelkę populiarią susirašinėjimo programėlę „Telegram“, ypač jos kanalą „Nexta“, kurį iš Lenkijos tvarko 22 metų tinklaraštininkas Sciapanas Pucila.
Tačiau protestuotojų laukia išbandymas, nes A. Lukašenka atsisako nusileisti. Valstybinė žiniasklaida rodo vaizdo įrašą, kuriame A. Lukašenka demonstruoja šautuvą, o jo 15-metis sūnus Nikolajus vilki neperšaunamą liemenę, savaitgalį gatvėse renkantis prezidento oponentams.