Kasmetinis viešas Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas, kurį bendrai rengia Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir Antrasis operatyvinių tyrimų departamentas (AOTD) šiemet pristatomas ypač opiu metu, kai apie grėsmes, tinkamą ir netinkamą reagavimą į jas visuomenė tiesiog ūžia.
Juk grėsmės, esą yra akivaizdžios ir jas viena aiškus bendras vardiklis: Rusija. Karas Ukrainoje nuo 2022-ųjų vasario sukėlė jau ne vieną emocijų bangą, tačiau prastėjanti ukrainiečių padėtis fronte, nežinia dėl sąjungininkų paramos pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau kursto kalbas, kad mes neišvengiamai tapsime kitu Rusijos karinės mašinos taikiniu, o tam kažin ar esame pasirengę.
Kol šalyje verda ginčai bei interpretacijos, kas mus gins ar negins, kas ką sakė, ką turėtų daryti, kol iš aukščiausių šalies pareigūnų sklinda prieštaringa, tačiau bauginanti retorika, sulaukianti įvairių interpretacijų, visuomenei, regis, belieka susigūžti ir dėl karo grėsmės kelti egzistencinius, o kartu ir paprastus klausimus: kada ir kaip tai nutiks?
Tokią įkaitusią atmosferą dar bandė gesinti kariuomenė, skelbdama, kad karo šiandien nebus. Bet kitaip, nei 2022-ųjų vasarį, kai atvira Rusijos agresiją Lietuvoje daug kam sukėlė šoką, o šalta ir raminanti Lietuvos kariuomenės komunikacija sulaukė daug pagyrų ir padėkų, šį kartą pratrūkusios diskusijos krašto gynybos klausimais tik įgavo pagreitį ir ne visada sveiką pobūdį.
O kai viena už kitą niūresnėmis prognozėmis besidalijantys politikai, ekspertai, kiti visuomenės atstovai ėmė atvirai žarsto kritiką kariuomenės ir Krašto apsaugos vadovybei, abejonės net dėl artimiausios ateities ir saugumo situacijos, regis, pakibo ore.
Tad nenuostabu, jog skaitant grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą pirmiausiai rūpima rasti atsakymus į minėtus klausimus: o kaip Lietuvos žvalgybininkai, kurių darbas – rinkti informaciją, ją analizuoti, vertinti, teikti visa tai sprendimų priėmėjams, mato šią situaciją?
Ar viskas išties pakryps link dar didesnio karo, kuris tiesiogiai įtrauks mus visus? Kada tas „poryt“ bus ir kaip viskas atrodys? Beveik 100 puslapių dokumente gerų ar optimistiškai nuteikiančių prognozių išties nėra daug, bet įvardytos ir vilčių teikiančių vertinimų.
Trys svarbūs klausimai: „ar“, „kada“ ir „kaip“
Grėsmių vertinime, kuris visuomenei dar žinomas „ataskaitos“ pavadinimu šiemet žodis „karas“ paminėtas dešimtis kartų. Dauguma sąsajų yra vienaip ar kitaip susiję su tebesitęsiančia Rusijos invaziją į Ukrainą.
Tačiau tai, kas irgi, atrodytų, yra akivaizdu – nuo karo Ukrainoje eigos, o ypač baigties priklauso ir Lietuvos saugumo situacija, paremta argumentais, leidžiančiais bent iš dalies atsakyti į klausimus „ar“, „kada“ ir „kaip“.
Pavyzdžiui, konstatuojama, kad „Rusija skiria milžiniškus išteklius karui Ukrainoje ir nerodo noro deeskaluoti konflikto, nors jai nepavyksta pasiekti užsibrėžtų operacinių tikslų“.
Šiuos tikslus neseniai dar kartą patvirtino Rusijos saugumo tarybos vicepirmininkas Dmitrijus Medvedevas, parodęs šlapią Kremliaus svajonę – suskaldytą, okupuotą Ukrainą, kurią pasidalijo Rusija ir kitos šalys. Norint įgyvendinti šitą svajonę Rusijai, žinoma reikia tikėtis sėkmės ne tik fronte, bet ir pas save.
„Rusija turi pakankamai finansinių, žmogiškųjų, materialinių ir techninių resursų tęsti panašaus intensyvumo kovos veiksmus bent jau artimoje perspektyvoje. Dėl aukštų naftos kainų, valstybės investicijų į karo pramonę ir gebėjimo apeiti sankcijas Rusijos ekonomika laikosi geriau, nei tikėtasi.
Karo pramonė tampa Rusijos ekonomikos varomąja jėga, kitų ekonomikos sričių sąskaita. Agresija prieš Ukrainą vis labiau lemia Rusijos užsienio politiką“, – rašoma dokumente.
Tai rodo tiek režimo, institucijų, tiek visuomenės nusiteikimą tęsti tai, dėl ko ne vienerius metus įspėjo Baltijos šalys: nepaisydama nieko, Rusija vykdys savo imperinę politiką, kurios tikslas – sunaikinti Ukrainos ir kitų kaimynių valstybingumą. O tai reiškia tolesnį karą, kurį Rusija ir jos piliečiai rems – proaktyviai, nesiprešindami, legitimizuodami režimą. Ir šis karas nėra vien prieš Ukrainą.
Būtent todėl dokumente taip pat argumentuojama, kad „tuo pačiu metu Rusija ruošiasi ilgalaikei konfrontacijai su NATO, taip pat ir Baltijos jūros regione“.
Ir nors pripažįstama, kad didelių nuostolių patyrusi Rusijos armija pirmiausiai turės įveikti ukrainiečius, tada atstatyti savo aptalžytas pajėgas, pats konfrontacijos siekis su Vakarais, kurių dalis yra ir Lietuva, yra akivaizdus. Ir šis akivaizdumas nėra vien manymas, stebint oficialaus Kremliaus, jo propagandistų retoriką. Pastaroji nėra vien TV ekranuose.
Tokių ženklų galima įžvelgti net Rusijos edukacinėje sistemoje, pavyzdžiui, perrašant istorijos vadovėlius skirtus 10–11 klasių moksleiviams. Atrodytų, kas čia tokio? Tačiau vadovėliuose moksleiviai – jaunoji Rusijos karta, būsimieji eiliniai mokesčių mokėtojai, galbūt vidurinioji klasė, gal net sprendimų priėmėjai, arba tiesiog šauktiniai kariai indoktrinuojami dabartinio režimo.
„Rusija vadovėliuose vaizduojama kaip su Vakarais kovojanti atskira civilizacija. Taip išreiškiamas Rusijos strateginis siekis kurti su Vakarais konfrontuojančių civilizacijų daugiapolę pasaulio tvarką, kurioje Rusija turėtų išskirtines teises jai strategiškai svarbiuose regionuose.
Ilgalaikėje perspektyvoje Rusijos valdžia tikisi šiais vadovėliais prisidėti prie teigiamo visuomenės požiūrio į ilgalaikę konfrontaciją su Vakarais formavimo ir pateisinti šiai konfrontacijai skiriamus didelius resursus“, – rašoma VSD ir AOTD dokumente.
Kitaip sakant, jei kas deda vilčių į ateities Rusiją po keliolikos metų, laikas blaiviai pažiūrėti į tai, kaip ugdoma ir kokia, tikėtina bus ta kita rusų karta.
Bet iš karinės grėsmės pusės viskas atrodo arčiau, ne po keliolikos metų. Pavyzdžiui, sakoma, kad Rusija“ palaipsniui plečia tam reikalingus karinius pajėgumus Vakarų kryptimi“. Būtent čia minėtas „kada“ veiksnys priklausys nuo daugelio aplinkybių.
Pirmiausiai, kaip pažymima, daug kas priklausys ne tik nuo karo Ukrainoje, bet ir nuo Rusijos ginkluotųjų pajėgų reformos: 2008-2014 m. vykdyta reforma nebuvo ypač sėkminga, ką parodė pirmieji 2022-ųjų invazijos mėnesiai, bet Rusijos armija vis dėlto žengė kokybinį šuolį. Dar didesnį impulsą suteikė atviro didelio intensyvumo karo pamokos, leidusios pradėti naują reformą.
„Ši reforma yra ilgalaikis projektas, pareikalausiantis daug resursų ir užtruksiantis mažiausiai nuo kelerių iki dešimties metų“, – pažymima dokumente. Neoficialiai pripažįstama, kad minimalus užsibrėžtas laikotarpis yra trys metai. Ir nors pokyčių Rusijos armijoje jau yra, palyginus su ta armija, kuri stojo į mūšius 2022-ųjų vasarį, abejojama, ar vien Ukrainoje beveik 500 tūkst. karių armiją sutelkusi Rusija kiekybine prasme savo reformą įvykdys greičiau, nei per 5 metus. Kokybine prasme reformuoti savo pajėgas Rusijai gali prireikti dešimtmečio. Kaip tai atrodys realiai?
„Jau prasidėjo reformos numatyti struktūriniai ir pavaldumo pokyčiai, dalis jų įgyvendinami Kaliningrado srityje ir Rusijos vakarinėje dalyje. Rusija taip pat tęsia pasiruošimą vietoje Vakarų karinės apygardos atkurti 2010 m. panaikintas Maskvos ir Leningrado karines apygardas.
Karelijoje formuojamas naujas armijos korpusas, o brigados plečiamos iki divizijų“, – dėstoma dokumente, kur taip pat pripažįstama, jog naujieji junginiai gali ir gali būti suformuoti per santykinai trumpą laiką, tačiau visiškai sukomplektuoti personalą ir ginkluotę, o ypač sukurti infrastruktūrą (apgyvendinimo, išlaikymo, mokymų) šiems vienetams užtruks.
Taigi, jau ne pirmą kartą viešojoje erdvėje minimi skaičiai – nuo kelerių metų iki dešimtmečio paremti objektyviais skaičiavimais, ne tik lietuvių, bet ir estų žvalgybininkų, kurie taip pat vertino, kiek ir ko Rusijai reikės, su kokiais baziniais iššūkiais bus susidurta, norint atkurti pajėgas, bet išvados buvo labai panašios: Rusija rengiasi konfrontacijai su Vakarais ir tai gali įvykti per dešimtmetį.
Kas Lietuvai būtų neparanku
Tokiuose vertinimuose tiek Estijos, tiek Lietuvos, tiek JAV ar kitų Vakarų šalių žvalgybos tarnybos vartoja tikimybių kalbą ir laiko perspektyvos vertinimus – tokios sąvokos, kaip „neatmestina“ (25-50 proc.), „labai tikėtina“ (daugiau, nei 75 proc.), „artimoje“ (nuo 6 mėn. iki 2 metų) ar „vidutinėje perspektyvoje“ (nuo 3 iki 5 metų) yra neatsitiktinės.
Panašias vertinimo žymas žvalgybos analitikai pabrėžia ir teikdami išsamesnius, labiau detalizuotus, įslaptintus vertinimus sprendimų priėmėjams – istoriškai pastarieji gali į perspėjimus žiūrėti pro pirštus, šaipytis arba pritariamai linksėti, bet nepriimti reikalingų sprendimų.
Tačiau suvokimas, kad Kremlius ruošiasi galimai konfrontacijai su Vakarais ir istoriškai Rusija ne visada tą konfrontaciją pradeda visiškai pasiruošusi, t.y. turėdama kiekybinę ar kokybinę persvarą, šiuo metu Lietuvos visuomenėje pasireiškia ypač jautriai.
Tai, kad saugumo situacija regione aplink Lietuvą kinta į neigiamą pusę sparčiau, nei manyta iki šiol, pastaruoju metu nuolat pabrėžia Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.
Jau kelių jo viešų išstojimų turinys yra panašus: esą yra scenarijų, kurie Lietuvai nepalankūs. Pavyzdžiui, viešai keliamos abejonės dėl realių politinių sprendimų aktyvuojant NATO sutarties 5-ąjį straipsnį, jei Lietuvai kiltų tiesioginė karinė grėsmė. Ir šias abejones realiai nepatyrus tokio atvejo išsklaidyti būtų labai sunku.
Kita vertus, modeliuojant galimus Rusijos agresijos veiksmus NATO 5-ojo straipsnio situacijose, anot G. Landsbergio, dažniausiai pasitelkiami „konvenciniai ir patogūs“ scenarijai.
„Tai didelis pajėgų telkimas oponento pusėje, kurį mes fiksuojame gerokai iš anksto, tas leidžia pajėgas telkti iki potencialios ar numatomos invazijos.
Ir, aišku, mūsų telkimo galimybės yra platesnės nei oponento. Tuo būdu grindžiami visi atsakomieji veiksmai – kitaip tariant, kad mes būsime geriau pasiruošę, stipresni ir, pirmoji sąlyga, turėsime tam daugiau laiko“, – teigė G. Landsbergis ir metė kortą – o kas, jeigu užpuolimas įvyktų be įspėjimo, netelkiant didelės kariuomenės, toks bravūriškas bandymas kažkaip testuoti 5-ąjį straipsnį?
„Juodosios gulbės“ scenarijus
Toks scenarijus viešame Grėsmių vertinime, beje, net nėra aprašytas. Bet tai irgi gali būti iškalbingas ženklas.
Ilgalaikė Rusijos konfrontacija aprašyta tarsi neišvengiamybė, kad vienoks ar kitoks karas bus – nebūtinai realus kinetinis konfliktas, nes tai gali būti tiesiog ilgalaikis įtampos laikotarpis, panašus į Šaltąjį karą, tačiau apie tokias Rusijos bravūras testuojant 5-ąjį straipsnį nieko nėra. Kodėl?
Gali būti mažiausiai kelios priežastys. Neoficialiai dviejų skirtingų žvalgybų institucijų pareigūnai tokius scenarijus vadina „juodosiomis gulbėmis“, t.y. arba labai mažai tikėtinus arba nerealius, bet vis dėlto nenumatytus įvykius, t.y. paliekant teorinę galimybę.
Taigi, viešumoje šie scenarijai iš žvalgybos institucijų pusės nedetalizuojami, kol nėra reikalo įspėti sprendimų priėmėjus arba ir taip įaudrintą visuomenę, jei paaiškėtų tokio scenarijaus įgyvendinimo neišvengiamybė. Bet kai apie tokius scenarijus prabyla politikai, tada natūraliai kyla įtarimų, kodėl tai iš viso daroma – ar dėl platesnės diskusijos poreikio, ar tiesiog viską siejant su rinkimais. Ir tada žvalgybai belieka paneigti arba patvirtinti įtarimus, arba jų nekomentuoti.
Ar gali Rusija nesutelkusi pajėgumų bravūriškai pulti Lietuvą ar kitą NATO narę? Juk tai, atrodo, prieštarauja bet kokiam sveikam protui, jei jau Rusija ruošiasi ilgalaikei konfrontacijai.
Be to, kol kas nėra jokių indikacijų dėl Rusijos noro, gebėjimų ir galimybių įgyvendinti tokį scenarijų. Grėsmių vertinime išskiriamos tik Rusijos žvalgybinės operacijos – vis agresyvesnis šnipinėjimas, verbavimas, provokacijos – viso to Lietuvos žvalgyba pastebi daugiau ir mato augimo tendenciją ateityje. 5-ojo straipsnio testavimas tarsi turėtų būti visai kito lygio operacija.
Kita vertus Rusija gali pasitelkti įvairių testų arsenalą – nuo žmogžudysčių ir sprogdinimų iki hibridinių operacijų pilkojoje zonoje, kam Lietuva rengėsi nuo pat 2014-ųjų, bet vis tiek buvo užklupta netikėtai per migrantų krizę 2021 metais.
Be to, Rusija pernai sukėlė nemenką isteriją Lietuvoje vien permetusi „Wagner“ samdinius į Baltarusiją ir dar neišbandė blefavimo su nestrateginiais branduoliniais ginklais ten bei Kaliningrade. Svarstymai, ar pasienyje su Lenkija nesama ir Rusijos vaidmens taip pat vyksta.
Grėsmių vertinime pripažįstama, kad Rusijos žvalgybos institucijas domina informacija, kuri yra „reikalinga tiek Baltarusijos, tiek Rusijos ginkluotosioms pajėgoms ruošiant potencialios karinės agresijos prieš kaimynines valstybes planus“.
Tai savaime nėra indikatorius, kad tokie planai kada nors iš viso bus įgyvendinami. Šaltojo karo metais tiek Vakarai, tiek Kremlius turėjo įvairių planų, o ir aistrų, spekuliacijų dėl jų įgyvendinimo taip pat netrūkdavo. Galiausiai klysdavo visi – tiek prognozuojantys politikai, tiek žvalgybos institucijos su savo vertinimais apie priešininko pajėgumus, ketinimus.
Bet vėlgi, Izraelio – bene labiausiai karui ir įvairiems scenarijams pasiruošusios šalies pernykštė patirtis rodo, kad užtenka arba padaryti grubių žvalgybos klaidų, arba sprendimų priėmėjams ignoruoti žvalgybininkų perspėjimus ir tada nutinka tragedija.
Visuomenei norint paprastų ir greitų atsakymų į klausimus „ar, kada ir kaip“, šis įgeidis gali būti betikslis, nes tiek nusiraminimas dėl „juodosios gulbės“ scenarijaus nerealistiškumo, tiek paralyžiuojant ir skaldanti panika gali sukelti neigiamą efektą jau dabar. Bet ir saviapgaulė dėl kelerių metų ar net dešimtmečio, kurie esą dar liko pasiruošti gali būti pavojinga, nes kaip rodo 2014-siais prasidėjęs karas Ukrainoje, dešimtmetis gali prabėgti labai greitai.
