Lapkričio pirmosiomis dienomis Lietuvoje vyrauja susikaupimo ir rimties nuotaikos. Pagerbiant mirusiųjų atminimą, už jų vėles meldžiamasi, lankomi kapai.
Norint pasiekti didžiausias sostinėje Karveliškių kapines, Visų šventųjų dieną, lapkričio 1-ąją, žmonėms teko patirti didelių išbandymų. Apie vidurdienį nuo Pilaitės mikrorajono kapinių link nusidriekė šešių kilometrų ilgio spūstis, kuri nemažėjo iki pavakarių.
Vieni žmonės, ryte paraginti į kapines vykti viešuoju transportu, valandą duso sausakimšuose maršrutiniuose autobusuose, kiti, palikę lengvuosius automobilius šalikelėse ir rizikuodami siaurame kelyje būti užkliudyti automobilių ar autobusų, bandė pasiekti artimųjų kapus pėsčiomis.
Nors į pačias Karveliškių kapines įvažiuoti automobiliu Vėlinių šventinėmis dienomis draudžiama, jų prieigose irgi tvyrojo chaosas, nes autobusai, kurie dažnesniu grafiku vykdavo kas keturios minutės, pro stotelėje laukiančių žmonių minią vos galėdavo apsisukti.
Eltos pakalbinta prie kapinių gėles pardavinėjanti Ona sakė, kad tiek žmonių jai dar netekę matyti, nors gėlėmis prekiaujanti apie dešimt metų. "Galbūt todėl, kad savaitės viduryje vienintelė diena skirta kapams lankyti, o per pačias Vėlines bus darbo diena, o gal todėl, kad tokia graži, saulėta diena...", - svarstė moteris.
Nors prie kapinių eismą reguliavo policininkai ir jiems gelbėjantys vyrai, išvargę ir įpykę žmonės nevengė lieti pykčio ir nuoskaudos, kad dar esą niekada nėra buvę tokios netvarkos ir nepasirengimo tūkstančių kapų lankymui.
Lapkričio 1-oji - Visų Šventųjų diena, švenčiama pagerbiant visus žinomus ir nežinomus Katalikų Bažnyčios šventuosius, kurie paliko žmonijai kilnaus krikščioniško gyvenimo pavyzdį, prašoma dangiško jų užtarimo.
Per pamaldas bažnyčiose skaitomi aštuoni Kristaus paskelbti palaiminimai - krikščioniškos dvasios programa. Po šventės pamaldų pradedamas maldų už mirusiuosius aštuondienis: giedamos psalmės, einamos procesijos su degančiomis žvakėmis, tvarkomi ir puošiami kapai - rengiamasi Vėlinėms.
Mirusiųjų atminimo diena - Vėlinės - nuo seniausių laikų minimos lapkričio 2-ąją. Visose katalikų bažnyčiose meldžiamasi tik už mirusiuosius, giedamos psalmės, kalbamos maldos, einamos procesijos, lankomi kapai.
Iš Evangelijos skaitomi Kristaus žodžiai, teikiantys amžinojo gyvenimo viltį. Vėlinių dieną tikintieji duoda išmaldos vargšams, kad šie melstųsi už mirusiuosius, puošia kapus gėlėmis, uždega žvakeles. Mišios tą dieną aukojamos ir kapinėse, pavyzdžiui, kasmet tikintieji renkasi į šv. Mišias senosiose Vilniaus Bernardinų kapinėse.
Lietuvoje ilgai tikėta, kad per Vėlines žemėje lankosi mirusiųjų vėlės. Jos grįžtančios Visų šventųjų vidurnaktį ir visais keliais traukiančios į bažnyčią melstis. Devynioliktojo amžiaus viduryje Lietuvos kaimuose buvo paprotys Vėlinių išvakarėse gerai iškūrenti pirkią, kad grįžusios giminės vėlės galėtų sušilti. Joms būdavo paliekama ir vandens bei maisto.
Dabar Lietuvoje vis labiau įsitvirtina tradicija Vėlinių išvakarėse ir per pačias Vėlines lankyti ne tik savo šeimos narių, artimųjų kapus, bet gėlės žiedu ar žvakute pagerbti labiausiai tautai ir valstybei nusipelniusių žmonių atminimą.
Apsilankę Vilniaus Rasų kapinėse, daugelis žvakeles uždega ir ant tautos patriarcho Jono Basanavičiaus, dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, kitų garsių žmonių kapų, pasimeldžia prie žuvusių Tėvynės laisvės gynėjų memorialo Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Žmonės raginami uždegti žvakeles ir ant tų žemės kauburėlių, kurių jau niekas nebelanko, nes Vėlinės - tauri gyvųjų ir mirusiųjų susitikimo šventė.
Nuotraukų albume - fotoreportažas iš sostinės kapinių