Šiomis dienomis gali susidaryti įspūdis, kad visame karo fronte, regis, nėra svarbesnių miestų, nei Bachmutas. Pažvelgus į žemėlapį tai yra strateginėje kelių jungtyje esantis objektas, kitas Rusijos taikinys po Popasnos, kurią rusai užėmė po mėnesio kovų. Iš čia veda keliai link Kramatorsko, Slovjansko, t. y. svarbiausių ukrainiečių tvirtovių Donbase, kurios buvo rusų tikslas nuo 2014 m.
Bet dabar Bachmutas – prieš karą apie 70 tūkst. gyventojų turėjęs, t.y. didesnis už Alytų ir beveik Panevėžio dydžio miestas jau nieko nebereiškia: jis yra beveik visiškai sugriautas, iš čia pasitraukė ir didžioji dauguma civilių, o svarbiausios Ukrainos pajėgų gynybos linijos paslinktos tolyn į Vakarus.
Ukrainiečiai Bachmute atliko savo darbą: puolamas iš trijų pusių Rusijos armijos, „Vagner“ samdinių, nuolat daužomas aviacijos ir artilerijos Bachmutas atsilaikė daugiau nei pusę metų, privertė nukraujuoti bent penkias rusų brigadas, neskaičiuojant tūkstančių „Vagner“ samdinių.
Todėl gali pasirodyti keista, kodėl abi pusės toliau tęsia, regis, beprasmiškas kautynes dėl griuvėsių? Juk dabar sunkios kautynės dėl Bachmuto turi nebent simbolinę vertę – rusams miesto užėmimas taptų visų aukų pateisinimu, ukrainiečiai desperatiškai laikosi įsikibę miesto, sako neatiduosiantys jo ir netgi viešai skelbia apie siunčiamus pastiprinimus.
Regis, tame nėra jokios karinės logikos: nei bukame rusų puolime, švaistant savo pajėgas nebereikšmingo miesto likučių užėmimui, kai vos kiek į Vakarus ukrainiečiai jau parengė naujas gynybos linijas, nei užsispyrėliškoje Ukrainos pajėgų gynyboje, kuri čia pareikalavo tiek daug aukų. Sėkmės Donbaso fronte, panašu, nerodo ir tas faktas, kad prezidentas Volodymyras Zelenskis atleido čia pajėgoms nuo kovo mėnesio vadovavusį generolą Eduardą Moskaliovą.
Sąjungininkų vieši raginimai pradėti kontrpuolimą, net jei ir, regis, skamba visiškai logiškai, tačiau kaip krepšinio aikštelėje niekas nesiklauso žiūrovų aiškinimų kaip žaisti, tik trenerio, taip ir kare geriausiai vaizdą mato jame dalyvaujantys, vadovaujantys sprendimų priėmėjai. Vakarai tai žino, tad viešai nesišvaistytų tokiais akivaizdžiais raginimais, jei neturėtų tikslo.
Nesišvaistytų tokiais paatviravimais ir Ukrainos karinės žvalgybos vadovo pavaduotojas Vadimas Skibickis, kuris viešai tikino, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos pavasarį bus pasirengusios pradėti kontrpuolimą prieš Rusijos pajėgas. Juk kas anonsuoja savo ketinimus?
Tačiau būtent tokia padėtis – priešo ir bendrai dėmesio prikaustymas prie vieno ar kelių mūšių, ar tai būtų Bachmute, ar Vuhledare, Avdijivkoje ar kitur, gali rodyti, kad tai yra plano dalis.
Plano, kuris paremtas tiek karine logika, tiek apgaule.
Ir kai Vladimiras Putinas liepą aiškino, esą rusai dar nieko nepradėjo, dabar jau ukrainiečiai, atsilaikę metus prieš „antrąją pasaulio armiją“ gali patys sakyti: „tai mes dar nieko nepradėjome“.
Iš rusų pažadų kol kas nedaug kas pasitvirtino. O štai ukrainiečiai po sėkmingų kontrpuolimų ties Charkivu ir Chersonu pernai rudenį parodė, kad ne tik geba atsikovoti teritorijas, bet ir turi bei gali imtis ambicingesnių tikslų. Bėda ta, kad savą apgaulę gali ruošti ne tik pajėgas tikrajam tikslui telkiantys ir ruošiantys ukrainiečiai, bet ir rusai. Būtent dabar prasideda vienas rizikingiausių karo etapų, kai net šalių likimai gali būti statomi ant vienos kortos – viskas arba nieko.
Kuo svarbūs karo rūkas ir apgaulė
Suprasti tai, kas ir kodėl vyksta karo veiksmų zonoje nėra taip paprasta, tačiau nuo pirmųjų mūšių Ukrainoje dienų akivaizdu, kad viena pagrindinių visų karų taktinių subtilybių yra apgaulė. Karas Ukrainoje parodė, kad tai, kas kalbama viešai, net aukščiausiu lygiu, nebūtinai yra tiesa.
Bet kuriame konflikte tvyrantis karo rūkas leidžia pamatyti tik dalelę viso paveikslo – priešui rodai tai, ką nori, kad jis matytų ir slepi nuo jo savo tikruosius ketinimus bei veiksmus. Planavime gali būti tik šaltas išskaičiavimas, jokių emocijų, nebent galimybė jomis pasinaudoti.
Nuo žiemos netylančios kalbos apie pavasarinį puolimą – tiek ukrainiečių, tiek rusų – dabar sukūrė įtampos ir lūkesčių kulminaciją, panašiai, kaip pernai sausį-vasarį, prieš pat atviro karo pradžią. Regis, viskas gali ir turi prasidėti bet kurią akimirką.
Pavasaris – jau čia, tad kur jis, tas didysis puolimas, ta visą karo eigą galinti pakeisti operacija? Tiek rusai, tiek ukrainiečiai jau, regis, turėjo pradėti savo didžiąsias pavasarines operacijas, tačiau ir toliau lėtai murkdosi purvo ir kraujo košėje Donbaso miestų griuvėsiuose.
Ore tvyrančios laukimo nuotaikos greitai gali pasikeisti, nes laikas – ne Ukrainos sąjungininkas, tai supranta ir patys ukrainiečiai, ir jų sąjungininkai Vakaruose.
Skubinama Vakarų karinė pagalba, kuri vėl turi padėti ukrainiečiams atlaikyti rusų spaudimą, atsikovoti kiek įmanoma daugiau teritorijų, jau siunčiama su aiškia sąlyga: nors viešai kalbama, kad Ukraina bus remiama tiek, kiek reikės, iš tikrųjų Vakarų šalių tegu ir laikinai pasiektos ginklų, amunicijos tiekimo galimybių ribos reiškia, kad ukrainiečiai geriau tegu sėkmingai pasinaudoja turima parama kuo greičiau. Nes vėliau jos pritrūks arba iš viso nebus.
Geriausia, ką Ukraina gali gauti, esą yra neaiškaus tvarumo saugumo paktas – rizikingas, kol kas pakankamai miglotas dėl to, kas, kada ir kaip jame iš tikrųjų įsipareigos remti Ukrainą ilguoju laikotarpiu, bet geriausia, ko gali tikėtis Kyjivas.
Ne pažadų dėl narystės NATO ir ne nuolatinio poreikių tenkinimo, atliepiant į visus Ukrainos pageidavimus. Pavyzdžiui, po pirmųjų optimistinių signalų, kad kai kurios NATO šalys žengs Nyderlandų keliu ir ims siūlyti naikintuvus F-16, JAV prezidentas bent jau viešai atvėsino optimistų galvas ir pareiškė, kad tokių naikintuvų Ukrainai esą nereikia.
Neracionalu, neišmintinga, kartoja tiek Joe Bidenas, tiek Pentagonas, nes tai imlu laikui – pilotų mokymai užtruktų mėnesius, o logistikos grandines užtikrinti ir efektyviai panaudoti F-16 būtų pernelyg sudėtinga. Esą dabar koncentruojamasi į trumpalaikius ukrainiečių poreikius, kurie yra ne ore, o sausumoje – reikia šarvuotos technikos, artilerijos ir daug amunicijos bei parengtų karių.
Tad net jei Ukraina ir viešai prašo naikintuvų, net jei esama nemažai kontrargumentų, pavyzdžiui, iš
JAV atsargos generolų, 7 buvusių NATO pajėgų vadų, net jei pažymima, jog būtent dominavimas danguje gali lemti sėkmę kare prieš tokią armiją, kaip Rusijos, viešai siunčiamos prieštaringos žinutės: iš pradžių suteikiama vilties, o tada aiškinama, kad artimiausiu metu Ukraina negali tikėtis naikintuvų. Esą, kai jie pasiektų Ukrainą, jų jau nebereikėtų.
Tikslas aiškus: reikia įveikti Rusijos armiją
Ką visa tai reiškia? Tokie iškalbingi žodžiai gali būti nesunkiai interpretuojami ir klaidingai, pamirštant svarbiausią. Pavyzdžiui, kai V. Zelenskis per karo metinėms skirtą spaudos konferenciją įspėjo, jog nesulaikius rusų Ukrainoje gali tekti lieti amerikiečių karių kraują, JAV pasipylė vertinimų, esą Ukrainos prezidentas ragina įsitraukti Ameriką į karą ir tiesiogiai ginti ukrainiečius.
O juk iš tikrųjų V. Zelenskis tiesiog pakartojo nuo karo pradžios kalamą teiginį: jei Ukraina kris, Rusija nesustos, eis tolyn, bandys NATO vienybę, imsis Baltijos šalių, kurias teks ginti Aljansui, taigi – ir JAV kariams.
Tačiau sprendimų priėmėjai Vašingtone, nepaisant viso triukšmo Kongrese, kur auga nepasitenkinimas tolesne parama Ukrainai, visa tai, regis, puikiai supranta dėl kelių priežasčių. Pirmiausiai todėl, kad amerikiečiai puikiai mato visą karo paveikslą – JAV žvalgybiniai pajėgumai, nuolatinis informacijos keitimasis su ukrainiečiais, netgi koordinuojant tolimųjų smūgių operacijas yra vienas svarbiausių veiksnių, įgalinančių Ukrainą sėkmingai kariauti.
Kitas veiksnys yra laikas: amerikiečiai nėra suinteresuoti užtrukti Ukrainoje, nenori eikvoti išteklių dar vieneriems karo metams ar juo labiau ilgiau, nes pagrindinis JAV dėmesys krypsta į Pietryčių Aziją, į, regis, vis labiau neišvengiamą susidūrimą su pajėgesne varžove – Kinija.
Jei su Kinija kiltų atviras konfliktas, amerikiečiai būtų priversti prioritetizuoti savo išteklius, ir tai vargu ar būtų Ukraina. Jos pralaimėjimas, tiek investavus į ukrainiečių kovą, o ir žinant rusų ambicijas eiti tolyn, galimai, prieš Baltijos šalis, taptų neišvengiama grėsme JAV interesams regione. Tad užduotis aiški – Ukraina privalo laimėti prieš Rusiją dabar, ne po pusmečio, metų, o dabar.
JAV žino, kad jos varžove laikyta Rusija yra savo galios ir jo įvaizdžio šešėlis: rusų karinė galia sudaužyta Ukrainos laukuose, o visa tai JAV gynybos biudžetui kainavo kelis procentus, kelias dešimtis HIMARS sistemų, pusantro šimto haubicų ir šiek tiek amunicijos, kurių atsargas vis tiek tektų pildyti. O vertingos karo pamokos, JAV ginkluotės sistemų reklama yra neįkainojami veiksniai. Tad tikslas „nugalėti Rusiją mūšio lauke, o tada jau derėkitės dėl taikos“ atrodo realus.
Tik kaip tai padaryti, kai viskas dabar, regis, įstrigo statinių mūšių laukuose? O prasiveržti, regis, neįmanoma – tai pavasario purvo klampynės stabdo, tai gausiai užminuoti laukai.
Ir vis dėlto, net jei JAV su sąjungininkais Vakaruose dabar ir neblefuoja, t. y. slapta neruošia ukrainiečių pilotų naudotis naikintuvais „F-16“, kas būtų apgaulingo plano dalis, būtent sausumoje išties ruošiamasi ypatingai puolamajai operacijai ir Pentagonas yra šių pasiruošimų ašis.
Fronte keisis dinamika – ką tai reiškia?
Tai, kaip gali atrodyti ukrainiečių puolimas, amerikiečiai jau yra svarstę, bet ne dabartiniai oficialūs pareigūnai, o buvę. Pavyzdžiui, buvęs JAV pajėgų Europoje vadas generolas Benas Hodgesas jau kurį laiką nieko kito neveikia, tik viešai įgarsina, jo manymu, nepriekaištingą planą, kaip galima išstumti rusus iš Krymo.
Esą, tikslūs smūgiai į kritinius rusų pajėgų mazgus, sekinant priešininką ir priverčiant jį trauktis panašiai, kaip iš Chersono, yra tai, ką gali pasiekti ukrainiečiai su JAV ginklais, ypač toliašaude artilerija, salvinės ugnies, balistinių raketų sistemomis.
Tuo metu JAV karinė vadovybė rodo visai kitokią pasirengimų kryptį. Mažai kas iš skeptikų, kurie kritikuoja JAV ir Vakarų „nepakankamą karinę pagalbą Ukrainai“, atkreipė dėmesį į Pentagono vadovo interviu CNN, kur Lloydas Austinas atskleidė kelis labai reikšmingus momentus.
„Mes apmokome ir aprūpiname kelias mechanizuotų pėstininkų brigadas su papildoma artilerijos parama, kad jie galėtų pralaužti Rusijos gynybą ir manevruoti. Manau, tai sukurs kitokią dinamiką“, – teigė L. Austinas.
„Tol, kol Ukraina, siekdama atsiimti savo suverenią teritoriją, tęs operacijas, mes būsime su jais. Tarptautinė bendruomenė bus su Ukraina, kai kautynės baigsis“, – pridūrė jis.
Kodėl šie žodžiai tokie svarbūs? Dėl kelių priežasčių. Pirmiausiai pats įvardijimas, ką ir kam ruošia amerikiečiai, rodo tiek ketinimus, tiek jų rimtumą.
Nėra paslaptis, kad ukrainiečiai kaupia rimtus rezervus – Jungtinėje Karalystėje jau apmokyta tūkstančiai ukrainiečių karių, Vokietijoje – šimtai karininkų, Lenkijoje skubiai rengiamos tankų įgulos, o pačioje Ukrainoje rikiuojamos brigados puolamosioms operacijoms.
Tai ne pastiprinimai, skirti kamšyti skyles Bachmute, Avdijivkoje ar kituose karštuose taškuose, tai yra intensyvioms manevrinėms puolamosioms operacijoms rengiami vienetai. Jei ruošiami ne apkasų karui, nei miestų apgultims, o žaibiškiems dūriams, pjaustant priešo linijas.
Nekalbama konkrečiai apie tai, kur ukrainiečiai pralauš rusų linijas, tačiau pabrėžiamas užtikrintumas, jog amerikiečių aprūpintos dvi sunkiosios brigados savo darbą atliks. Tai susiję tiek su pajėgumais, kurie dabar rengiami, tiek su ukrainiečių gebėjimais vykdyti jungtines operacijas.
Kelios šarvuotos brigados – tai pagal NATO standartus aprūpintos, apmokytos, apginkluotos ir patyrusių karininkų vadovaujamos sunkios smogiamosios grupės, kurios yra pajėgios kautis ir laimėti su kiekybiškai pranašesniu priešininku.
Net jei šiose brigadose dar nebus tankų „Abrams“, kurie atkeliaus gerokai vėliau, vien pėstininkų kovos mašinos (PKM) „Bradley“ bei Europos šalių perduoti tankai „Leopard“ yra tas kumštis, kuris gali greitai manevruoti, iš didelio atstumo remiant artilerijos sistemoms – pastaruoju metu ukrainiečiai gavo šimtus tūkstančių sviedinių bei raketų būtent haubicoms ir HIMARS sistemoms.
Būtent ugnies galia ir greitas manevras yra NATO pranašumas sausumoje, kariaujant šiuolaikinį karą – net jei neturi pakankamos paramos iš oro, net ir nedideli, tačiau mechanizuoti daliniai plačiu frontu koordinuodami savo veiksmus gali žaibiškai skintis kelią į priekį.
O tam reikės ir mažiau matomos nei tankai technikos – specialių išminavimo, užtvarų pralaužimo ir kitų specializuotų transporto priemonių, kurios pralauš skyles rusų minų ir įtvirtinimų linijose.
Kai L. Austinas kalba apie dinamikos fronte pakeitimą, tai reikėtų suprasti, kaip visiškai kitokį mūšį, nei buvo iki šiol. Riboti kontrpuolimai, rusų sustabdymas yra viena, o tai, kam ukrainiečius ruošia JAV ir kitos Vakarų šalys – visai kas kita.
Pavyzdžiui, ukrainiečių operacijos Charkivo ir Chersono frontuose, anot vieno ukrainiečius mokančio suomių karinių instruktorių, kuris davė interviu savo šalies žiniasklaidai, lėmė daugiau rusų nekompetencija, klaidos, kuriomis pasinaudojo ukrainiečiai, o ne pastarųjų gebėjimai, kurie, ypač planuojant dideles puolamąsias operacijas, anot suomių karininko, yra prasti.
„Jie nežino, kaip pulti, tik plačiu frontu, kaip sovietų laikais. Jie mokosi iš filmų ir žaidimų. Karininkų lyderystė, karių taktiniai įgūdžiai yra prasti, nes 8 metai apkasų karo tavęs nepaverčia geru kariu, tik mokymasis, ypač kai kalbame apie didelio tempo mobilų karą“, – ukrainiečius kritikavo suomis.
Vis dėlto tokia kritika, kad ir kokia skaudi bebūtų ir kad ir kaip sunku ją būtų priimti visiems tiems, kurie nepaleidžia progos aušinti burną apie tai, kaip ukrainiečiai esą mokys NATO, kaip kariauti, turi savo prasmę bei išlygas.
Tai ir spyris į sėdimąją, kartus būdas pasitempti, ir vieno žmogaus vertinimas, kuris, tikėtina, neatspindi visos padėties Ukrainos ginkluotose pajėgose. Čia esama daug nukraujavusių dalinių, kurie neteko daug patyrusių karių, ir visiškai šviežių dalinių, karių be jokios patirties, ir tokių, kurie yra dalyvavę labai įvairiose operacijose, yra išties patyrę, kompetentingi.
Tikėtina, kad amerikiečiai ir Vakarų sąjungininkai dabar ruošia ir aprūpina pajėgiausius Ukrainos dalinius, kad visa investicija į mokymus, ginkluotę, techniką atsipirktų maksimaliai. Tai daroma, nes norima pasiekti pergalę mūšio lauke, o jau tada, JAV manymu, galima kalbėti ne apie karo įšaldymą, įstrigimą, o ukrainiečių galimybes, ką jie ketina daryti toliau ir kiek toli gali eiti.
12 raundas bokso ringe
Vis dėlto yra priežasčių manyti, kad visa tai supranta ir Maskva, bent jau dalis sprendimų priėmėjų Kremliuje ar Rusijos generaliniame štabe, kur iki šiol netryško išminties ir karinės minties fontanai.
Rusija, viena vertus, tęsia lėto, tačiau brangiai kainuojančio rusų pajėgų slinkimosi pirmyn taktiką, bet kartu ruošia į mūšius dar nemestus rezervus – nuo šimtų tūkstančių rezervistų, kurių didžioji dalis dar nenaudota, iki karinės technikos, ginkluotės rezervų, taupytos amunicijos.
Jau pasirodė ir vaizdo įrašų, kaip Rusijoje geležinkeliais neaišku kur, galimai į fronto pusę gabenami naujausi rusų tankai T-14 „Armata“, kurie esą stos į kovą su vokiškais „Leopard 2“. Bent jau kol kas, t.y. pastaraisiais mėnesiais ar net savaitėmis Rusija nedemonstravo ypatingų gebėjimų panaudoti savo pajėgas išmintingai – įnirtingai puolamas Bachmutas, Vuhledaras ir puolamosios operacijos kitomis kryptimis toliau didina rusų gyvosios jėgos, technikos nuostolius.
Tad nėra priežasčių manyti, kad minų laukuose nestrigs, „Javelinais“ nebus taip pat sėkmingai naikinami ir „Armata“ sistemos tankai, kai iki šiol pleškėjo visi senesni rusų tankai. Tai, jog rusai toliau įnirtingai, tačiau be didesnės sėkmės puola tuos pačius miestų griuvėsius, rodo ne tik jų pačių dėmesio sutelkimą, regis, bereikšmiams, nors ir simboliškai svarbiems objektams. Tai rodo ir ukrainiečių gebėjimus sukaustyti rusų pajėgas ten, kur nori Ukraina.
Kita vertus, rusai jau įrodė kad ir minimalius, bet vis dėlto gebėjimus prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių, atsitiesti po, regis, katastrofiškų ir kitų pasaulio šalių nepakeliamų nuostolių, juos kompensuoti turimais rezervais. Pastarieji nėra neišsemiami.
Tad paradoksalu, kad ir Rusija, kaip ir Ukraina, kaip du pavargę, tiesiog išsekę ir kraujuojantys boksininkai po 11 raundų kovos ringe ruošiasi lemiamam paskutiniam raundui. Jei V. Putinas viską stato ant pergalingos karo baigties, kuri gali lemti jo paties išlikimą, tai ir Ukraina dabar privalo pasiekti pergalę, kuri užtikrintų bent jau jos išlikimą ir užtikrintų tolesnę paramą.
Bet jei Rusijai net ir pralaimėjimas kare gali reikšti tik laikiną etapą, po kurio ji, didelė valstybė, tikisi atsitiesti, kaip visada, tai Ukrainai pralaimėjimas nėra išeitis. Tai ne valdžios, o šalies, valstybingumo griūtis, kartu su visu Vakarų galios įvaizdžiu.
Didysis pavasarinis kontrpuolimas Ukrainai gali tapti išties paskutine viltimi ne įšaldyti šį karą tokioje pozicijoje, kur jis nepalankiai yra susiklostęs šiuo metu, o bent jau grąžinti į 2022-ųjų vasario 23-iosios ir tik idealiu atveju – 2014-ųjų sausio pozicijas.
