„Nuostolių Rusijos ginkluotose pajėgose nėra“, – ši sparnuota frazė išsakyta dar vasario 25-ąją, antrąją atviros Rusijos agresijos prieš Ukrainą dieną, iškart tapo pašaipų objektu – grotažymė #потерьнет ėmė plisti socialiniuose tinkluose, kur buvo vaizdžiai atskleidžiamas Kremliaus melas: sunaikinta rusų karinė technika, žuvusių karių kūnai Ukrainoje rodė didelius rusų nuostolius.
Bet citatos autorius – akmeniniu veidu tą dieną ir vėliau spaudos konferencijose Rusijos pasiekimus „specialioje karinėje operacijoje“ vardinęs generolas Igoris Konašenkovas buvo labiau linkęs kalbėti apie tariamus „nacistų ar nacionalistų“ – taip jis įvardija ukrainiečius nuostolius. Naujausiais Kremliaus duomenimis, ukrainiečiai esą neteko per 23 tūkst. karių, kai Ukraina pripažįsta 3 tūkst.
Toks žongliravimas statistika tęsiasi jau kelis mėnesius. Tik kovo 25 d. Rusijos Federacijos gynybos ministerija pranešė, kad nuo vasario 24 d. Ukrainoje žuvo 1351 Rusijos kariškis, o dar 3 825 buvo sužeisti. Nors dar kovo 21-ąją leidinio „Komsomolskaja pravda“ tinklapyje pasirodė, o tada iš karto buvo ištrinta žinutė apie 9,8 tūkst. žuvusių rusų karių. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas nukautų rusų tuo metu buvo priskaičiavusi per 19 tūkst.
Galiausiai balandžio 22-ąją viename aršiausiai „specialiąją karinę operaciją“ palaikančių Rusijos dezinformacijos kanalų „Readovka“, tiksliau jo VKontakte paskyroje iš esmės patvirtino Ukrainos pateikiamus skaičius: esą uždarame Rusijos gynybos ministerijos pristatyme pripažinta, kad Rusija Ukrainoje neteko 13414 karių, o dar 7 tūkst. laikomi dingusiais be žinios.
Tokie skaičiai reikštų, kad Rusija vien per du mėnesius patyrė didesnius nuostolius, nei per abu Čečėnijos karus kartu sudėjus. Kaip ir „Komsomolskaja pravda“ atveju, ši žinutė buvo greitai ištrinta, o oficiali jos pasirodymo priežastis nurodyta paprastai: esą įvykdytas kibernetinis įsilaužimas.
Kad ir kaip ten būtų, nėra abejonių, kad Rusija patyrė milžiniškus nuostolius – ne tik gyvosios jėgos, bet ir technikos: net lengvai įrodomų, t.y. dokumentuotų, atvirųjų šaltinių duomenimis surinkta statistika rodo, kad Rusija neteko virš 3 tūkst. įvairios karinės technikos vienetų. Ir nors šiuos nuostolius Rusija dar iš dalies gali kompensuoti turimais rezervais ir jau tai daro, tikrasis jų poveikis priklausys nuo smulkiausių detalių. O nuo to gali priklausyti ir karo baigtis.
Rusijos jėga popieriuje ir realybėje
Nuo pat karo pradžios į akis galėjo kristi keletas akivaizdžių dalykų: ir, regis, pernelyg optimistinis, skubotas, politiškai, o ne karine logika motyvuotas Rusijos planas smogti keliomis kryptimis, vangus, sporadiškas ir neefektyvus karo aviacijos, artilerijos sistemų naudojimas, jas dažniau nukreipiant prieš civilinę infrastruktūrą, nei prieš ukrainiečių pajėgas.
Tačiau bene ryškiausias ir matomiausias, o kartu ir skaudžiausias bei gėdingiausias šio karo poveikis buvo ir yra nuostoliai. Tai, jog Rusija vengė ir toliau vengia pripažinti realius savo nuostolius kare, kurio net nedrįso viešai pavadinti karu, o tik „specialia karine operacija“, galimai, išduoda tai, kad tokių praradimų Kremlius neplanavo.
Ir nors pastaruoju metu per Rusijos valstybinius kanalus liejasi ne šiaip antiukrainietiška bei antivakarietiška isterija, bet ir raginimai oficialiai skelbti karą Ukrainai, netgi NATO, o tuo pačiu – ir surengti masinę mobilizaciją Rusijoje, oficialiai viskas vis dar esą „vyksta pagal planą“.
Tai, kad užgrobtose Ukrainos teritorijose – nuo Donbaso iki Chersono rusai masiškai gaudo visus karinei tarnybai tinkamus vyrus ir juos varo į frontą, kuriame, kaip aiškėja, kaunasi ir žūsta ne tik profesionalūs rusų kariai, Ramzano Kadyrovo atsiųsti čečėnų tiktokeriai, bet ir šauktiniai.
Pavasarinis šaukimas į privalomąją karo tarnybą Rusijoje prasidėjo balandžio 1-ąją ir numato pašaukti apie 134 tūkst. šauktinių, tad teoriškai kartu su rezervistais, kurių šiemet Rusija tikėjosi turėti apie 100 tūkst. tai jau sudarytų dar didesnę armiją, nei Rusija buvo paruošusi prieš invaziją į Ukrainą. Tačiau kaip ir daug kas Rusijoje – tai, kas užrašyta popieriuje, biurokratų dokumentuose, vizijose ir netgi reikalavimuose, dažniausiai nesutampa su realybe.
Pavyzdžiui, jei Rusijos karinėse pajėgose priskaičiuojama apie 1 mln. karių, o dar 2 mln. yra rezervistų sąrašuose, tai nereiškia, kad visus jų ar netgi didelę dalį galima būtų panaudoti karo Ukrainoje metu: dalis šių karių ar jūreivių tarnauja pajėgose, kurių perdislokavimo galimybės, karinė parengtis ar nauda yra niekinės.
Tai, jog karui prieš Ukrainą Rusija sutelkė ne tik geriausias, elitinėmis laikytas pajėgas, bet ir perkėlė dalinius iš tolimiausių kampelių – nuo Kaliningrado iki Kamčiatkos, nuo Kazachstano pasienio iki Šiaurės laivyno, rodo, kad žaibiškai „specialiai karinei operacijai“ reikėjo sutelkti viską, ką Rusija tik pajėgė iš bent patenkinama karine parengtimi pasigirti galinčių vienetų.
Tačiau įsišaknijusi korupcija, duomenų, tarp jų ir parengties lygio ataskaitų klastojimas, vietoje realių kombinuotų pajėgų veiksmų taktinių veiksmų „tankų baletų“ pratybose zulinta šarvuotųjų pajėgų akrobatika ir panašūs cirko pasirodymai, kitaip sakant – tipinė rusiška pokazūcha parodė savo tikrąjį veidą Ukrainoje. Tai jau buvo ne ribota karinė operacija Sirijoje prieš pavienes, menkai ginkluotas sukilėlių grupeles, o didelio intensyvumo karas prieš motyvuotą, gerai parengtą, sumanų ir vakarietiška ginkluote masiškai aprūpintą priešininką – Ukrainą.
O jei duomenys apie 20 tūkst. žuvusių rusų karių (prie jų, neabejotinai, dar reikėtų pridėti tūkstančius sužeistųjų, dalį kurių rusai metė ir paliko ukrainiečiams) yra teisybė, tokie nuostoliai yra sunkiai pakeliami netgi tokio dydžio valstybei, kaip Rusija. Tam yra keletas priežasčių.
Kokie yra tikrieji rezervai
Kompensuoti juos šauktiniais ir rezervistais popieriuje atrodo lengvas planas, bet realybė kita: šauktiniams reikia bent kelių mėnesių apmokymų (įprastai Rusijoje bazinis šauktinių parengimas trunka 1-2 mėnesius, o dar kelis mėnesius prieš tarnybą daliniuose trunka specializuoti kursai, nors į kovos veiksmus šauktinius iki 5 tarnybos mėnesio draudžiama siųsti), o parengtojo aktyvaus rezervo Rusija popieriuje gal ir turi 100 tūkst., bet realybėje šie skaičiai gerokai kuklesni.
Vėlgi, viskas atrodo paprasčiau, nei yra: kitaip, nei metų tarnybą atliekantiems šauktiniams, rezervistams tereikia atšviežinti žinias, įgūdžius ir jie bus pasirengę kautis.
Bet kai nežinai nei už ką kautis, nei degi noru tai daryti svetimoje šalyje, nei turi vienodus įgūdžius, kaip kiti rezervistai, galbūt tarnavę visiškai kitokiomis sąlygomis, kitais laikais ir labai skirtinguose daliniuose, tavo pasirengimas kovos veiksmams ypač priklauso nuo rezervo pratybų ir jose vadovaujančių karininkų bei puskarininkių. Gabiausių ten niekada nebūna, o ypač šio karo metu, kai tų gabiausiųjų reikia kovos veiksmų zonoje, kur jie patiria didžiulius nuostolius.
Neatsitiktinai didžiausius nuostolius Ukrainoje patyrė ne tik eiliniai motošaulių daliniai, bet ir elitinėmis laikytos pajėgos – prie Kyjivo, Mykolajivo žuvo, buvo sužeisti, dingo be žinios, šimtai, jei ne tūkstančiai patyrusių desantininkų, Ukrainos rytuose buvo sudaužyti tariamai pajėgiausios, geriausiai aprūpintos 4-osios Kantemirovskos divizijos pulkai, o 200-oji atskiroji motošaulių brigada iš Murmansko apskrities buvo beveik visa sunaikinta prie Charkivo.
Dar didesnės problemos prasideda žvelgiant į žuvusiųjų detales: nors į žiniasklaidos antraštes patenka vienas po kito Ukrainoje galvas padėję Rusijos generolai bei pulkininkai, kas irgi yra iškalbingi bei rimti nuostoliai, vis dėlto dar skaudesni yra jaunųjų karininkų ir ypač puskarininkių nuostoliai. Pastarieji bet kurioje valstybėje sudaro karinių pajėgų stuburą – seržantai, viršilos ar šių laipsnių atitikmenys yra gerbiama, jeigu ne prisibijoma profesija. Šie puskarininkiai gali paversti eilinių karių gyvenimą pragaru, tačiau dažniausiai tai atsiperka išmuštravimu, efektyviu skyrių ir būrių parengimu taip, kad ir maži padaliniai gali veikti savarankiškai, iniciatyviai, sėkmingai.
Rusijoje istoriškai ir iki šiol viskas yra atvirkščiai, kur puskarininkių trūksta, jų realus vaidmuo yra menkesnis, o didesnė centralizacija bei svarbesnis karininkų, ypač leitenantų vaidmuo reiškia prastesnius gebėjimus efektyviai veikti karo lauke.
Karas Ukrainoje – šalyje, kur NATO valstybių, tarp jų ir Lietuvos instruktoriai ne vienerius metus ruošė ukrainiečių karius, tai įrodė. NATO instruktoriai ypač sustiprino puskarininkių gretas ir dabar ukrainiečiai gali gerokai efektyviau veikti prieš popieriuje didesnes, didesnę ugnies galią turinčias, tačiau prastai vadovaujamas rusų pajėgas.
Ir kai pasipila nuostoliai, kenčia, žinoma, abi pusės – Ukrainos realūs nuostoliai iki šiol gali siekti ir 10 tūkst. karių, tačiau geresnis pasiruošimas bei NATO užnugaris toliau ruošiant ukrainiečius, o ir Tarptautinio legiono indėlis – tūkstančiai užsieniečių, daugelis jų yra patyrę kariai, taip pat ir puskarininkiai, savanoriškai kaunasi už Ukrainą lemia ir lems ukrainiečių kokybinį pranašumą.
Tad net jei dabar puolimą Donbase vykdanti ir toliau nuostolius patirianti Rusija po kelių mėnesių mes šviežias pajėgas – naujai apmokytus šauktinius, rezervistus su pasenusia, popieriuje „idealios būklės“ ir panašiai parengties ataskaitose aprašyta, o realiai sandėliuose prastai prižiūrėta technika, kai ims trūkti patyrusių, vadovauti daliniams efektyviai gebančių puskarininkių ir karininkų, tai, tikėtina, tebus patrankų mėsa vadinama masė.
Rusija jau pademonstravo, kad net ir sutelkusi geriausias savo pajėgas ji kartojo vieną klaidą po kitos, regis, sugebėjo pamiršti apie savo karinių pajėgų aprūpinimą ir bendrai efektyvią logistiką, jos organizavimą, apsaugą. Tad tikėtis, kad vadinamųjų antrojo ar trečiojo ešelono kariams stebuklingai, tiesiog savaime seksis geriau, vien todėl, kad paskirtas skerdiku pramintas „specialios karinės operacijos“ vadas Aleksnadras Dvornikovas, būtų pernelyg optimistiška.
Žinoma, Rusija yra didelė valstybė ir gali susiimti – Antrojo pasaulinio karo metais per pirmus kovų mėnesius su vokiečiais sovietai neteko milijonų karių ir karininkų, tačiau sugebėjo atsilaikyti, o žiauriuose mūšiuose išugdyti bent kiek gabesnius lyderius, galinčius planuoti ir sėkmingai vykdyti kompleksines operacijas. Tačiau anuomet prireikė totalinio karo ir metų. To Rusija gali neturėti.
Ne vien šauktinių poreikis
Vis dėlto į tokį pesimistinį Rusijos pajėgų vertinimą galima žiūrėti ir per visai kitą prizmę: jei Kremlius dar turi neišsemtų rezervų dėl savo šalies dydžio, gyventojų skaičiaus, tai tokioms šalims, kaip Lietuva Rusijos dabartinės ir, galimai, būsimos nesėkmės gali rūpėti dėl kelių priežasčių. Visų pirma laiko – tiek, kiek ilgai Rusija įstrigs Ukrainoje, tiek Lietuva ir kitos Baltijos šalys gali turėti pasiruošti tam juodžiausiam scenarijui, jei Kremlius ryžtųsi agresijai prieš NATO Rytų sparną.
Bet kita priežastis netiesiogiai susijusi ir su Lietuvos planais didinti šauktinių skaičių ir galiausiai pereiti prie visuotinio šaukimo. Pastaroji idėja nėra nauja ir svarstyta ir prieš kelerius metus, kai tuometinis Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis pripažino, jog net 15-etės jau gali galvoti apie būsimą šaukimą į kariuomenę.
Dar prieš karą jau buvo pritarta didinti šauktinių skaičių iki 4400 per metus, o galiausiai siekiamybė yra kasmet pašaukti 6100, t.y. dvigubai daugiau, nei prieš kelis metus.
Iš pradžių tokie siūlymai susilaukė ir kritikos. Tačiau pristačius Visuotinės karo prievolės galimybių vertinimo studiją pripažinta, kad net ir neįvedus visuotinės karo tarnybos prievolės po 6–8 metų vien dėl demografinių pokyčių tikriausiai bus šaukiami visi tarnybai tinkami jaunuoliai. Taip tikinęs krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas pripažino, jog visuotinis šaukimas atsieitų šimtus milijonų eurų. Tinkamas karių rengimas, aprūpinimas, apgyvendinimo infrastruktūra kainuoja daug.
Šalies demografinė padėtis, prastėjanti jaunuolių sveikata bei kelerius metus iš eilės mažėjęs savanoriškai šauktiniais tarnauti norinčiųjų skaičius įvardijami svarbiausiais veiksniais, kodėl būtinas visuotinis šaukimas. Kita svarbi priežastis – parengtojo rezervo didinimas, kad nebūtų tokios situacijos, kokia buvo 2014-ųjų pradžioje, kai nustekentoje, finansavimo stygių jautusioje Lietuvos kariuomenėje trūko karių – kai kurių dalinių personalo užpildymas nesiekė 30 proc. Vėlgi, atrodytų, kad su karu Ukrainoje visuotinis šaukimas niekaip nesusijęs.
Bet kam to parengtojo rezervo reikia, visuomenei ne visuomet lieka aišku. O priežastis labai paprasta ir ne tokia romantiška, kaip gali pasirodyti iš pareiškimų, jog „reikia kuo daugiau žmonių, mokančių naudotis ginklu“. Esą jei bus 100 tūkst. ar 200 tūkst. ginklu ginti pasirengusių lietuvių, tai atgrasys bet kokį priešininką. Karas Ukrainoje rodo, kad jokie, net ir racionaliausi argumentai, įspėjimai duoti atkirtį Kremliaus neatgrasino.
Vis dėlto didesnio šauktinių, o galiausiai ir visuotinio šaukimo logika yra ne šiaip kuo didesnės masės parengimas naudotis ginklu: šauktiniai mokomi ir kitų svarbių įgūdžių, kuriuos svarbu tobulinti, gebėti pritaikyti tarnaujant daliniuose ir prisiminti rezervo pratybose. Nuolatinis įgūdžių zulinimas – ne popierinis, o realus – reikalauja ištvermės, sąlygų tai daryti (infrastruktūros, laiko, pinigų), o ypatingai – puskarininkių ir karininkų priežiūros.
Prieš gerą dešimtmetį pavienės diskusijose „šauktinių kariuomenė prieš profesionalų kariuomenę“ neretai pasigirsdavo abejonių dėl šauktinių prasmės – esą tai atgyvenusi praktika, neefektyvi XXI a. karyboje. O iš tikrųjų viskas priklauso nuo parengimo – kaip gerai parengtas eilinis karys, koks yra puskarininkio ar karininko pasirengimas. Pavyzdžiui, Suomijos, kuri didžiuojasi savo šauktinių sistema, šauktiniai geba puikiai valdyti tankus, o norvegų šauktiniai – Lietuvos kariuomenės taip pat turimas priešlėktuvinės gynybos sistemas NASAMS.
Kitaip, nei Rusijos armijoje, Lietuvos kariuomenės stuburas taip pat yra puskarininkiai, kurių reikės gerokai daugiau, kaip ir karininkų, plečiant Lietuvos kariuomenę. Todėl, pavyzdžiui, įstatymu, planuojama ne tik didinti kariūnų skaičių nuo dabar esančio 320 iki 440, bet ir, „Delfi“ žiniomis, stiprinti būtent karinį parengimą, kad jau II kurso kariūnai galėtų gebėti, jei prireiktų, realiomis sąlygomis vadovauti koviniams vienetams. Tokia praktika, kai karo akademijos kursantai dalyvavo mūšiuose jau buvo pritaikyta Kyjivo gynyboje.
Galiausiai 9 mėnesius (planuose buvo numatyta ilginti šį laikotarpį) atitarnavę šauktiniai yra ne tik parengtojo rezervo dalis, bet ir potencialūs kandidatai tęsti tarnybą kariuomenėje, t.y. pasirašyti sutartį, siekti aukštesnių laipsnių – kasmet po keliasdešimt proc. tarnybą baigusių šauktinių renkasi būtent tai, tačiau kai poreikiai auga, šie skaičiai turės būti didesni.
Vėlgi, tai daroma ne šiaip sau: mažesne operacinę erdvę, nei Ukraina turinti Lietuva turi ir mažesnę kariuomenę, ir mažiau objektų, kuriems karo atveju gali būti suduoti smūgiai. Tai reikštų neišvengiamus nuostolius – kad ir kaip gerai pasiruoši karui, kad ir kaip iš anksto būsi įspėtas apie artėjančią ataką, pirmasis kontaktas visuomet kare sukelia šoko efektą ir netektis.
Karo atveju kiekvienas žuvęs ar kitaip iš rikiuotės išvestas Lietuvos karys, ypač patyręs, specifinių įgūdžių, gebėjimų turintis arba aukštesnį, nei puskarininkio laipsnį turintis kariškis yra didesnė netektis, nei gerokai didesnis skaičius potencialaus priešininko nukautų karių.
Neatsitiktinai tarp numatomų Lietuvos kariuomenės įsigijimų suplanuota ir apie 50 medicininės evakuacijos transporto priemonių – kiekviena per ‚auksinę valandą“ išgelbėta Lietuvos eilinio kario, puskarininkio, karininko gyvybė yra aukso vertės.
Kiekvienas papildomai pagal NATO įprastas metodikas ir procedūras parengtas, aprūpintas Lietuvos karys, kad ir šauktinis, jau turi daugiau įgūdžių, nei statistinis Rusijos karys. Papildomos išlaidos šalies gynybai turėtų leisti aprūpinti visą Lietuvos kariuomenę taip, kaip prieš dešimtmetį ji nė nesvajojo – kad kiekvienas karys turėtų ir geriausias apsaugos priemones, ir pranašumą kovoje suteikiančius dieninio ir naktinio matymo optinius prietaisus.
Paklaustas, kokio dydžio turi būti Lietuvos kariuomenė, ministras neatsitiktinai pabrėžė, jog svarbiau yra parengtumas ir jos apginklavimas. „Dydis svarbu, be abejonės, bet labai svarbus yra kariuomenės parengtumas ir apginklavimas“, – sakė jis.
Suprantama, tokie tikslai bei optimistinis įsivaizdavimas, o ir planai turėti geriausią techniką, ginkluotę, daugiau ir efektyviau, nei priešininko pajėgos parengtų karių tėra siekiamybė. Tai gali būti ir politinės deklaracijos, ambicijos, kurios, susidūrus su realybe net taikos metu gali subliūkšti.
Juo labiau, kad Lietuva, priešingai nei Ukraina, dar iki galo neįsivaizduoja, kas yra šiuolaikinis didelio intensyvumo karas prieš kiekybine ir kai kuriais atžvilgiais technologine prasmėmis pranašesnį priešininką. Kiekvieną karą, jam rengtus planus galiausiai koreguoja kovos veiksmai. Tačiau didesnį pranašumą visada turi ta pusė, kuri rengiasi atsakingai.
