– Carinės Rusijos imperija Lietuvą buvo okupavusi ilgiau nei šimtmetį. Kokios aplinkybės turėjo susiklostyti, kad lietuviai 1918 m. vasario 16 d. išdrįstų skelbti nepriklausomybę?
– Išskirčiau du pagrindinius du faktorius, kurie atvėrė kelią į nepriklausomybę. Pirmą galime vadinti bendraeuropiniu reiškiniu, kuris mūsų istoriografijoje yra žinomas tautinio atgimimo vardu arba dabar populiaresniu – nacionalinio judėjimo. Tai yra vadinamasis tautokūros procesas, kai visi žmonės įsijungia į politiką. Taip pat ir 1905 m. revoliucija Rusijoje, taip pat ir spaudos atgavimas Lietuvoje, kai per ją pasiekiama daugiau žmonių, visam šiam procesui padarė didelę įtaką.
Tautinio atgimimo kulminacija Lietuvoje būtų 1905 m. įvykęs Didysis Lietuvos Seimas. Tik šiuo atveju lietuviai, kadangi Rusijos imperija dar buvo galinga, nedrįso atvirai kalbėti apie nepriklausomybę. Tačiau ten yra aiškiai pasakoma, kad lietuviai sieks autonomijos.
Kai kurie tautinio atgimimo laikotarpio veikėjai, pavyzdžiui, Kazys Grinius jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą skelbė straipsnius, kuriuose kalbėjo apie būsimą Lietuvos nepriklausomybę. Taigi, galima sakyti, kad tautinis atgimimas suformavo tą programą ir kokie bus jos tikslai. Trumpalaikis tikslas buvo automonija, o ilgalaikis – nepriklausomybė. Vadinasi, jau tautos valia buvo vienas pamatinių dalykų, kai buvo siekiama atkurti nepriklausomybę.
Kita vertus, norai yra norai, bet realios galimybės atsiranda, kai keičiasi tarptautinės politikos padėtis arba geopolitinis laukas. Šiuo atveju tą galimybę atvėrė Pirmasis pasaulinis karas. Tik reikėtų turėti omeny, kad prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui viešojoje erdvėje plito nuomonė, jog karas bus trumpas ir pergalingas.
Šiuo atveju ir lietuvių veikėjai prisitaikė prie šio diskurso, todėl buvo tikėtasi, kad 1914 m. karą laimės Rusija. Tačiau 1914 m. visos kariaujančios pusės varžėsi dėl įtakos lenkams, mat tai buvo daug didesnis geopolitinis veiksnys. Rusai šiuo atveju žadėjo sukurti Lenkijos valstybę, todėl lietuviai pajuto pavojų, kad į tą būsimą Lenkijos valstybę galėjo būti inkorporuotos kai kurios lietuviškos žemės ir, pirmiausia, Vilniaus kraštas. Taigi, lietuviams reikėjo skubiai veikti.
Šiuo atveju mes turime, galima sakyti, prorusišką dokumentą, kurį vadiname Gintarine deklaracija. Ją sukūrė kai kurie lietuvių veikėjai, tarp jų ir Jonas Basanavičius. Deklaracijoje buvo užsiminta, kad visos lietuviškos žemės, nugalėjus Rusijai, turi būti sujungtos į vieną vienetą kaip gintariniai karoliai. Taip buvo bandoma apsiginti nuo galimų lenkų aspiracijų. Iš vienos pusės, Gintarinėje deklaracijoje pastebima prorusiška orientacija, bet, kita vertus, lietuviai jau bando toliau plėtoti tą valstybingumo programą. Taigi, iš pradžių buvo siekiama autonomijos ir visų lietuviškų žemių sujungimo, bet ateityje tikėtasi, kad bus galima pajudėti toliau. Tiesa, apie nepriklausomybę garsiai nebuvo kalbama. Net ir 1915 m. Rusijos Dūmos narys nuo Lietuvos Mykolas Januškevičius garsiai pareikalavo tik autonomijos.
Kitas postūmis buvo vokiečių okupacija nuo 1915 m. Galime matyti, kaip lietuvių politinis elitas mokėsi diplomatijos. Tie, kurie liko okupuotoje Lietuvoje, pakeitė orientaciją ir valstybingumo atkūrimo viltis siejo su vokiečių parama. Aišku, iš pradžių tų vilčių nebuvo daug, mat, nors ir okupavę Lietuvą, vokiečiai mūsų kaimynai buvo daugelį šimtmečių, bet realios mūsų situacijos nežinojo. Jie Vilnių pavadino lenkiškos kultūros perlu. Tačiau išsiaiškinę padėtį nusprendė tam tikrą savivaldą lietuviams suteikti, nes tikėjosi, kad lietuviai gali būti tokie pat ištikimi būsimos imperijos pavaldiniai, kaip ir jų tautiečiai Rytų Prūsijoje. Tokia padėtis tęsėsi ir 1915 m., ir 1916 m.
Vis dėlto vadinamą Lietuvos klausimą dar labiau internacionalizavo situacija Vakaruose. Kadangi karas užsitęsė ir vokiečiams dviem frontais buvo sunku kovoti, jie bandė zonduoti galimybę dėl separatinės taikos su Rusija. Deja, šis planas vokiečiams nepavyko ir dėl to, ypač karinėje vadovybėje, ryškėjo tendencija, kad tą teritoriją, kurie ją okupavo, taip pat ir didžiąją dalį lietuviškų žemių, reikėtų vienokiu ar kitokiu būdu prijungti prie Reicho. Ta idėja labai vyravo tarp kariškių.
Reikia paminėti, kad rytų fronto karinės vadovybės atstovai, t. y. generolas Liudendorfas ir maršalas Hindenburgas, 1916 m. tampa vadinamosios trečiosios karinės vadovybės, faktiškai, vokiečių pajėgų vadais. Jie šią idėją, pabuvoję ir lietuviškose žemėse, labai populiarino jau Vokietijos įvairiose valdžios struktūrose. Toks pavyzdys galėtų būti ir iš Liudendorfo atsiminimų, kur jis pasakė, kokie nuostabūs yra Lietuvos laukai, bet kaip jiems reikia darbščios vokiečių rankos. Tai rodo, kad norėjo tas teritorijas prijungti.
Tačiau kodėl vokiečiai negalėjo to paprastai padaryti? Taip yra todėl, kad Vakaruose jau 1916 m. populiarėja idėja dėl vadinamos tautų apsisprendimo teisės. Ją populiarino po Europą keliavęs Amerikos prezidento Vudro Vilsono atstovas pulkininkas Hausas (Edwardas Mandellis Hausas, red. p.). Žinoma, kad ši žinia pasiekė ir vokiečius. Vadinasi, jeigu jie norėtų prijungti šias teritorijas, reikėtų tai daryti gudriai, todėl turėjo prisidengti tautų apsisprendimo teise. Tokiu būdu gimsta koncepcija, kaip vokiečiai tai galėtų padaryti. Turėjo atrodyti, kad patys tų kraštų gyventojai paskelbė apie atsijungimą – pavyzdžiui, lietuviai nuo Rusijos, ir savo noru prisijungė prie Vokietijos. Dėl neva šios gudrios vokiečių koncepcijos ir, galima sakyti, klastos atsirado galimybes sušaukti lietuvių konferenciją 1917 m., kur turėjo būti išrinktas patariamasis organas.
Tuo metu vokiečiai įsivaizdavo krašto tarybą ir pagal jų planą turėjo būti įgyvendinta paprasta schema: ši taryba susirenka, paskelbia, kad atsijungia nuo buvusio suvereno, t. y., nuo Rusijos ir prisijungia prie Vokietijos. Viskas labai gražu ir neva vyktų pagal tautų apsisprendimo principą. Per taikos derybas Antantei vokiečių būtų parodytas dokumentas, kad jie gali lietuvius prijungti.
Šiuo atveju galinga vokiečių diplomatijos ir karinė mašina, jeigu žvelgtume į 1917 m., planavo taip gražiai priimti Lietuvą. Kažkokių didelių perspektyvų, jeigu žiūrėtume iš Berlyno pusės, tuomet Lietuvai nebuvo. Vis dėlto drįsčiau teigti, kad tai buvo viena didžiausių lietuvių pergalių, kadangi, neturėję diplomatinių tradicijų (19 iš 20 Lietuvos tarybos narių buvo įgiję aukštąjį išsilavinimą, bet tarp jų nebuvo nei vieno profesionalaus diplomato), jie praktiškai sužlugdė vokiečių schemą.
Iš pradžių vokiečiams atrodė, kad viskas vyksta taip, kaip buvo planuota, mat buvo pasirašytas gruodžio 11 d. aktas. Vienoje akto dalyje buvo pažymėta, kad lietuviai atsijungia nuo visų ryšių su kitomis valstybėmis, kurių priklausomybėje buvo. Tai reiškia, kad pirmiausia atsijungia nuo Rusijos, bet tuo pačiu ir nuo Lenkijos. Antroje dalyje buvo skelbiama, kad susijungia amžinais ryšiais su Vokietija.
Kai lietuviai pasirašė šį dokumentą, ta Lietuvos taryba vokiečiams buvo neįdomi. Problema ta, kad dalis lietuvių tarybos narių nesutiko su tokia įvykių eiga. Įvyko tarybos skilimas ir kairieji paskelbė, kad gruodžio 11 d. aktu yra laužomi Vilniaus konferencijos nutarimai. Šioje konferencijoje buvo nutarti du svarbūs momentai: pirmiausia, kad Lietuva turi būti nepriklausoma valstybė su Vilniumi, o jos santvarką turi nuspręsti Steigiamasis Seimas. Gruodžio 11 d. akte tokio nutarimo nebuvo matoma.
Taigi, karieji dėl to išėjo iš tarybos, todėl Lietuvos tarybos autoritetas iš karto krito ir konservatyvioji arba dešinioji grupė, siekdami kompromiso, derėjosi su kairiaisiais. Visi vėl susirinko ir priėmė Vasario 16 d. aktą, kuriame jau matome kokybinį pokytį. Akto formuluotėje nebeliko amžinų valstybinių ryšių su Vokietija, bet paskelbta Lietuvos nepriklausomybė.
Tokiu būdu tas vokiečių planas buvo lietuvių sužlugdytas. 1919 m. vid. Liudvikas Zimerlė, kuris buvo šio krašto valdytojas iki 1918 m. lapkričio, savo memorandume rašė, kad viskas Lietuvoje buvo ne taip, kaip planuota. Vokiečiai tikrai neplanavo nepriklausomos Lietuvos.
Manau, tai yra didžiulė Vasario 16-osios akto reikšmė, – kad sugebėta pergudrauti galingą vokiečių diplomatinę ir karinę mašiną.
– Vėliau sekė dveji metai nepriklausomybės karų. Tai turbūt rodo, kad nebuvo taip jau paprasta po nepriklausomybės deklaracijos ją ir praktiškai įgyvendinti?
– Taip, tai irgi labai svarbus dalykas, kad Vasario 16-osios aktas buvo deklaracija ir tuo metu, kai buvo paskelbta nepriklausomybė, tą „Lietuvos aido“ numerį su šia žinia vokiečiai konfiskavo. Bet iš esmės ta nepriklausomybės idėja, kad Lietuva yra nepriklausoma, plito tiek per nuorašus, tiek žodžiu. Sakyčiau, kad šis dalykas rengė lietuvių tautą kovai su okupantu.
Realios galimybės pereiti prie valstybės steigimo ir įgyvendinimo Vasario 16-osios imperatyvus atsirado rudenį, kai Lietuvoje pradėjo byrėti tas vokiečių okupacinis režimas. Tiesa, kaip ir teisingai paminėjote, 1918 m. pab. ir 1919 m. pr. yra kritiniai momentai Lietuvos valstybei. Vokiečiai pradėjo staigiai trauktis 1918 m. lapkritį, bet iki tol neleido lietuviams kurti jokių valstybinės valdžios institucijų, taip pat ir kariuomenės. Tai buvo daroma labai greitai ir paskubomis.
Vis dėlto, atsižvelkime, kaip suveikė pirmasis veiksnys t. y. pačios lietuvių tautos noras gyventi nepriklausomoje valstybėje. Kitaip sakant, net ir tokiomis sudėtingomis sąlygomis 1918 m. gruodžio pab. ir ypač 1919 m. sausio pr. Šleževičiaus vyriausybė, antrasis kabinetas, paskelbė karininkų mobilizaciją, o po to ir kareivių. Visi buvo tvirtai apsisprendę kovoti už Lietuvos nepriklausomybę ir tai buvo svarbus akstinas stoti į Lietuvos kariuomenę.
Labai svarbu pabrėžti, kad pirmiausia buvo laimėta kova diplomatiniame fronte, kai buvo paskelbtas Vasario 16-osios aktas, bet tą reikėjo įgyvendinti ir praktiškai. Tada ir prasidėjo nepriklausomybės kovos. Aišku, jos vyko sunkiai, bet pavyko tą deklaruotą valstybingumą išsaugoti.
Dar vienas svarbus dalykas, kaip jau minėjau, kad ir vokiečiai buvo pergudrauti, bet dėl tam tikrų geopolitinių skaičiavimų jie tikėjosi išlaikyti Lietuvoje savo įtaką. Taip pat ir dėl strateginio intereso Vokietija nenorėjo nuo 1918 m. rudens prie savo sienų praleisti judančių bolševikų. Dėl to vokiečiai Lietuvoje frontą stabilizavo, jų kariuomenė nustojo trauktis ir susidarė realios galimybės Lietuvai egzistuoti.
Pirmosios nepriklausomybės kovos yra tokios, kad vokiečiai ir lietuviai kartu kovojo su bolševikais. Sakyčiau, kad tai dar viena lietuvių diplomatinė pergalė. Lietuviai iš vokiečių gavo finansinę paskolą valstybės institucijoms steigti ir algas mokėti kariškiams, o kita pergalė diplomatiniame fronte. Nepaisant skausmingos vokiečių okupacijos iki 1919 m. vid., tie patys vokiečiai, anksčiau norėję ją prisijungti, padėjo Lietuvos tarptautinę padėtį stabilizuoti.
Nuo 1919 vid., kai atsirado galimybė kontaktuoti su Vakarais ir Antantės valstybėmis, lietuviai iš karto pradėjo ieškoti jų paramos, pirmiausia, Didžiosios Britanijos. Tiesa, dėl to santykiai su vokiečiais pablogėjo, bet Lietuvos nepriklausomybę pavyko išsaugoti ir ją buvo galima toliau stiprinti.
– Grįžkime dar truputį atgal ir pasigilinkime, kokia apskritai buvo Lietuvos visuomenė, patyrusi carinės Rusijos okupaciją? Kaip paprastų lietuvių galvose užgimė idėja išsilaisvinti?
– Tai tikrai buvo bendraeuropinis dalykas ir daug buvusių Rusijos imperijos pakraščių, kur net ir nebuvo griežtos rusifikacijos, siekė nepriklausomybės. Mano nuomone, tai yra ilgametė, kelių dešimtmečių tautinio atgimimo veikla. Nuo spaudos draudimo panaikinimo 1904 m. sparčiai viskas keitėsi ir buvo daug įvykių, bet jeigu kalbėtume, kokios nuotaikos vyravo visuomenėje, tai ne veltui Vilniaus konferencijoje buvo pabrėžiama, kad Lietuvos valstybės santvarką nustatys Steigiamasis Seimas.
Bent jau iš atsiminimų, pavyzdžiui, Mykolo Krupavičiaus, kuris grįžo į Lietuvą iš Rusijos 1918 m., tai jis pastebėjo, kad reikėjo labai stipriai kovoti, jog lietuviai būtų už demokratinės respublikos santvarką. Pasak jo, buvo daug monarchijos šalininkų. Taip pat galima paminėti jo labai gražią citatą, kai jis keliavo po Lietuvą ir bandė įtikinti, kad reikalingas prezidentas, o į tai jam paprasti lietuviai atšaudavo, jog kas norės klausyti žmogaus, su kuriuo kartu kiaules ganė. Manyta, kad geriau pasiimti kokį rusų ar vokiečių kunigaikštuką.
Kadangi ilgą laiką šalyje buvo monarchinė valdžia, nepaisant to, kad svetimšalių, bet ta tradicija buvo gaji, jog valdžia nuo Dievo duota. Vis dėlto, labiausiai dėl politinių partijų veiklos, galiausiai buvo nuspręsta, kad Lietuva tapo demokratine respublika. Aišku, žmonių sąmoningumas nepasikeitė per naktį.
– Kokią įtaką nepriklausomybės atkūrimui turėjo šalies ekonominė padėtis?
– Iš tikrųjų, ekonomika irgi buvo vienas iš pamatinių dalykų, todėl negalime pamiršti ir ekonominio veiksnio. Pirmiausia, galime susieti, kad iki nepriklausomybės nedidelė dalis Lietuvos teritorijos buvo sutelkta lenkų kilmės dvarininkų rankose. Taip pat Lietuvoje buvo labai daug bežemių ir mažažemių žmonių.
Lietuvos socialinė struktūra buvo tokia, kad apie 80 proc. buvo valstiečiai, o jau tik tarpukariu jie pradėti vadinti ūkininkais. Taigi, Lietuvoje buvo didžiulis žemės badas ir dėl to turėjome didžiąją 1879–1914 m. emigracijos bangą.
Šis dalykas buvo ir partijų programose, kuriose buvo teigiama, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę, bus sukurta socialiai teisinga ekonominė santvarka. Vadinasi, bus išdalintos lenkų kilmės dvarininkų žemės tiems žmonėms, kuriems jos reikia. Buvo suformuota ir speciali koncepcija, kad Lietuvoje reikia sukurti stiprią smulkių ir vidutinių ūkių sistemą. Taip pat pereiti prie gyvulininkystės produkcijos gavybos ir eksporto. Pirmiausia, pieno produktų arba tų produktų, kurie bus paklausūs tarptautinėje rinkoje.
Toks žemės pažadas tiems, kuriems jos trūko, buvo vienas iš svarbių veiksnių, kodėl lietuviai ėjo savanoriais į kariuomenę. Vėliau buvo didžiuliai lūkesčiai. Jeigu pažiūrėtume, koks buvo svarbiausias ir daugiausia Seimo narių dėmesio sulaukęs klausimas Steigiamjame Seime, tai buvo būtent Žemės reforma. Jeigu kalbėsime apie Žemės reformą siaurąja prasme, tai buvo žemės fondo sudarymas konfiskavus iš dvarininkų žemes ir jos išdalinimas bežemiams ir mažažemiams.
Taigi, buvo tikimasi, kad atkūrus nepriklausomybę pasikeis žemėvaldos santykiai ir daugiau lietuvių taps savos žemės savininkais.
– Nuo 1918 m. Vasario 16 d. nepriklausomybės akto deklaracijos praėjo jau daug metų, spėjome patirti ir šiek tiek trumpesnę sovietų okupaciją. Kokia, jūsų nuomone, šio akto prasmė išlieka šiuolaikinei Lietuvos visuomenei?
– Manau, kad paskutiniais metais, ypač po Rusijos agresijos prieš Ukrainą, Lietuvos visuomenė vėl atsigręžė į nepriklausomybės atkūrimo aplinkybes. Taip pat ir Vasario 16-osios, ir Kovo 11-osios reikšmę.
Jeigu per kelis dešimtmečius šių dienų minėjimas tapo rutininiu dalyku ir vieta kalendoriuje, tai realiai pamačius vėl kylančią grėsmę nepriklausomybei, pradedi daugiau mąstyti apie jos reikšmę. Mano nuomone, dabar tvyrant tokioms sudėtingoms tarptautinėms sąlygoms, mums Vasario 16-oji yra pavyzdys, kuriuo reikėtų sekti. Tada žmonės įveikė daug įvairių kliūčių, todėl reikėtų nepamiršti, kokiomis sudėtingomis aplinkybėmis nepriklausomybė buvo pasiekta.
Ne veltui yra toks posakis, kad dažniausiai įvertini kokią nors vertybę tik tada, kai prarandi. Turbūt ta praradimo grėsmė ir priverčia daugiau žmones susimąstyti, kad Vasario 16-osios reikšmė nėra tik simbolinė, bet ir reali. Tai yra vienas iš tų istorinių įvykių, kurio dėka dabar galime džiaugtis nepriklausoma egzistencija.
– Ačiū už pokalbį.
