Jaunuolis iš Kauno Remigijus Jakštys dažnai lankydavosi įvairiose laidose. Pasakodavo savo sėkmės istoriją – kaip jis dar būdamas moksleivis tapo direktoriumi, vadovavo Karjeros ugdymo agentūrai. Šis vaikinas būdavo dažnas svečias ir mokyklose, kur moksleiviams vesdavo motyvacines pamokas.
„Praėjusiais metais aplankiau 20 tūkst. moksleivių akis į akį mokyklose, nes vedžiau jam paskaitas apie savo sėkmės istoriją, apie galimybes Lietuvoje, kokios jos yra iš tikrųjų“, – 2019 metais vienoje LNK televizijos laidoje kalbėjo jis.
Delfi.lt paviešino, kad dar 2021 metais Kauno apylinkės teismas R. Jakštį pripažino kaltu dėl jaunesnio nei 16 metų asmens tvirkinimo. Tuomet jam buvo skirtas daugiau nei metų laisvės apribojimas. Tuo metu nuteistajam buvo uždrausta bendrauti su nepilnamečiais.
Taip pat teismas iš jo dviem nepilnamečiams priteisė po 5 tūkst. eurų neturtinei žalai atlyginti.
„Jo tai nesustabdė, jis toliau ėjo savo keliais“, – LNK žinioms sakė Delfi.lt portalo žurnalistas Dainius Sinkevičius.
Neseniai teismą pasiekė dar vieną byla. Įtariama, kad nuo šio moksleivių mentoriaus seksualiai galėjo nukentėti dar keli nepilnamečiai.
„Kiekvienas tėvas, kiekviena mama, kiekvienas kaimynas, manau, kad turi teisę žinoti, kas šalia jų gyvena, jeigu tai yra seksualinis nusikaltėlis“, – sakė žurnalistas D. Sinkevičius.
Praėjusią savaitę Delfi.lt paviešino ir kad buvęs garsus politikas Remigijus Ačas nuteistas už pasikėsinimą tenkinti lytinę aistrą su nepilnamečiu. Nors buvęs Seimo narys buvo nuteistas jau dviejų teismų, apie tai tvirtino nežinojusi net žmona Vida Ačienė.
„Sužinojau kaip ir visa visuomenė tuo pačiu metu, iš žiniasklaidos“, – LNK žinioms kovo 10 dieną sakė V. Ačienė.
Jeigu Kristijonas Bartoševičius būtų spėjęs atsisakyti Seimo nario mandato iki Generalinės prokurorės kreipimosi į Seimą, apie įtarimus jam visuomenė vargu ar būtų sužinojusi.
Nes informacijos kelią iki visuomenės galima būtų suskirstyti į tris laiptelius. Pirmas – policija. LNK žinios jau skelbė, kad policija tokius atvejus nuo visuomenės dažniausiai nuslepia. O policija teigia, kad taip siekiama nepakenkti tyrimui ir nepadėti identifikuoti aukų.
„Kaip ir numato įstatymai, informacija apie seksualinius nusikaltimus nėra skelbtina. Ir dažnu atveju ji į suvestines nepatenka“, – vasario 7 dieną LNK žinioms sakė policijos atstovas Ramūnas Matonis.
Nors pernai užregistruota maždaug pusė tūkstančio atvejų, kai galimai seksualiai buvo išnaudoti nepilnamečiai, kasdienėse nusikaltimų suvestinėje jie dažniausiai neatsirasdavo.
„Ir visai visuomenei atrodo, kad to nusikaltimo nėra. Ir neįsijungia nei tėvų prevenciniai instinktai saugoti vaikus“, – LNK žinioms situaciją vertino Seimo opozicijos atstovė Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotoja Agnė Širinskienė.
Antras laiptelis – teismai. Kai su vaikais susijusi byla pasiekia teismą, posėdžiai būna uždari, nes irgi siekiama apsaugoti vaikus. Bet su jais nuo viešumo apsaugomi ir įtariami skriaudėjai. Nes viešuose teismų tvarkaraščiuose įtariamojo pavardė nėra skelbiama.
„Tada visa bylos medžiaga yra pripažįstama nevieša. Kaltinamųjų advokatai puola argumentuoti, kad dėl to nieko negalima rašyti, nes teismas padarė uždarą posėdį. Bet iš tikrųjų ginamos ne nukentėjusiųjų teisės, bet kaltinamųjų. Bet gaunasi priešingai“, – kalbėjo Delfi.lt žurnalistas D. Sinkevičius.
Trečias laiptelis – žiniasklaida. Jeigu pirmus du slaptumo barjerus įveikia ir mato visuomenės interesą įtariamuosius pedofilija paviešinti, atsimušama į Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo poveikio įstatymą. O šis draudžia skleisti informaciją apie įtariamuosius ar nuteistuosius, jeigu taip galima nustatyti aukos tapatybę.
„Visi natūraliai pradeda galvoti apie jo aplinką, kur jis dirbo, galbūt, kur lankėsi“, – kalbėjo parlamentarė A. Širinskienė.
Todėl žiniasklaida rodo tik asociatyvinius kadrus, nes nerizikuoja įvardinti, kur tiksliai nusikaltimas buvo įvykdytas.
„Jeigu kalbame apie tą konkretų įstatymą, tai jis buvo priimtas prieš gerą dešimtmetį, tai aš laikausi nuomonės, kad jo iš esmės nelabai ir reikia. Nes jis nieko nei apsaugo, nei kažkaip labai gerai veikia. Tuo labiau, kad jei gerai atsimenu, buvo gauta ir europinių institucijų pastabų, kad tas įstatymas nėra reikalingas“, – LNK sakė konservatorius, Teisės ir teisėtvarkos komiteto narys Andrius Vyšniauskas.
Pavyzdžiui, Lenkijoje, visuomenė pati gali prieiti prie pedofilų duomenų, nes yra sukurtas viešas registras. Jame nusikaltėlių nuotraukos, vardai, pavardės ir vietovės, kur asmenys dažniausiai būna.
Apie tokį registrą prieš kelerius metus buvo diskutuojama ir Seime. To iniciatorė Rimantė Šalaševičiūtė siekė, kad prieigą turėtų su vaikais dirbančios įstaigos.
„Ne tik nuteistųjų, bet ir įtariamųjų“, – 2018 metais kalbėjo politikė.
Tačiau tada buvo atsimušta į kitą Lietuvos įstatymą. Buvo išaiškinta, kad Lenkijos pavyzdžiu pasekti neišeina dėl asmens duomenų apsaugos.
Visą LNK reportažą žiūrėkite čia:
