Nors EK paskelbė tokią rekomendaciją, politinį sprendimą šiuo klausimu turi priimti Europos Vadovų Taryba, kuri posėdžiaus gruodį.
Nauja liūdna tradicija Europoje – šantažas veto teise
Kaip Delfi sakė buvęs užsienio reikalų ministras, Seimo narys Audronius Ažubalis, yra realu, kad bendrijos lyderiai sutartų pradėti derybas su Kyjivu ir Kišiniovu, tačiau tam būtinos didelės pastangos, siekiant įtikinti abejonių turinčius valstybių vadovus.
„Ar tai būtų „atrišimas“ pinigų, kurie dabar yra užšaldyti, ar kažkoks naujas teisinis būdas, apie kurį aš dabar girdėjau – Komisijos teisininkai rengia, kad tokie blokavimai, kaip, pavyzdžiui, finansinės paramos Ukrainai, būtų neįmanomi. Įmanomi su tam tikromis sąlygomis: t.y. bus sudedama į vieną kapšelį ir tu negali iš to kapšelio vieną dalyką blokuoti, pats nenukentėdamas. Tokia schema kuriama“, – kalbėjo A. Ažubalis.
Jo vertinimu, tokiu būdu galėtų baigtis šantažas, kurio kartais imasi kai kurie lyderiai, siekdami savo tikslų, kai vetuoja svarbius projektus.
„Kiek atsimenu, labai retas atvejis būdavo, kad kažkuri valstybė blokuotų – tai būdavo jau toks metų įvykis. Dabar gi matome, kad tai tapo liūdna tradicija“, – konstatavo politikas.
Specialioje Delfi laidoje dalyvavo ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Ramūnas Vilpišauskas. Jo buvo klausiama, ar įmanoma paspausti neblokuoti derybų pradžios Vengriją, kuri jau tuo grasina, jei, pasak šalies vyriausybės atstovų, nebus išspręsti kai kurie vengrų mažumos Ukrainoje klausimai.
„Manau, kad įmanoma, bet ir pati Ukraina dar turi kai kuriuos darbus atlikti, nes EK siūlymas pradėti derybas su ja buvo su keliomis išlygomis. Tarp jų yra ir viena, susijusi būtent su tautinių mažumų teisėmis Ukrainoje. Tad iš dalies tai priklauso nuo tolesnės pažangos tų reformų, kurias Ukraina turi įgyvendinti, remiantis anksčiau pateiktomis Komisijos rekomendacijomis“, – komentavo politologas.
Kita vertus, pasak jo, Vengrija dažnai naudojasi tokiomis progomis, kad siektų savų interesų – susieja jai aktualius klausimus su ES plėtra.
„Tas šantažas, deja, vyksta. Nesu tikras, ar gruodžio mėnesį Vengrijos premjeras ryšis vetuoti EK siūlymus. Turiu priminti – tų galimybių toliau šantažuoti iki pat derybų pabaigos bus ne viena, nes derybų dėl narystės procesas vyksta taip, jog deramasi pagal atskirus tematinius skyrius.
Yra labai daug vietų šiame procese, kur taip pat būtinas visų 27 ES šalių sutarimas, kad šalis kandidatė atliko tai, ko reikia. Tad galimybių vetuoti šį procesą ateityje tikrai gali būti daug“, – atkreipė dėmesį R. Vilpišauskas.
Būtent todėl, pašnekovo vertinimu, ES reikia galvoti apie kažkokį sisteminį sprendimą.
Svarbios užduotys visiems
Iš viešai, ir už uždarų durų kalbama, kad nei Kyjivas, nei Kišiniovas kol kas neatitinka bendrijos narei keliamų kriterijų – nėra pasiekusios pažangos tam tikrais rodikliais. A. Ažubalis sakė, kad tokia EK paskelbta rekomendacija turi ir politinio atspalvio, turint omenyje, kad Komisija vertina ir Vakarų Balkanus bei Sakartvelą.
„Manau, kad tai yra tam tikras avansas, tačiau mes negalime nematyti, kad yra tam tikri bendrumai ir skirtumai tarp šių valstybių“, – pastebėjo buvęs užsienio reikalų ministras.
Pašnekovas vardijo pagrindinius šalims tenkančius priekaištus: nepakankama kova su oligarchais ir korupcija, silpna juridinė sistema.
„Tai nėra kažkoks išsigalvojimas, tai yra gilaus postsovietmečio reliktas, su kuo šios valstybės turės susitvarkyti. O Ukrainai netgi labai specifiškai išrašyta: padidinti Kovos su korupcija nacionalinio centro darbuotojų skaičių išplėsti jo teises ir t.t. Labai aiškūs dalykai“, – teigė A. Ažubalis.
ES lyderiai jau ne vienerius metus kalba apie poreikį institucinei reformai. Prancūzijos ir Vokietijos suburta darbo grupė pateikė rekomendacijas, kaip reformuoti ES institucijas, kad ta plėtra galėtų įvykti.
R. Vilpišauskas pritarė minčiai, kad ES plėtra gali tapti institucinės reformos įkaite.
„Tokia rizika, žinoma, yra, nes kol kas šalių pozicijos ES dėl institucinių reformų skiriasi. Vokietijos vyriausybės atstovai labai akcentuoja poreikį atsisakyti veto teisės užsienio politikos ir mokesčių klausimais. Nemažai mažesnių valstybių, tarp jų – ir Lietuva, gana atsargiai žiūri į šią idėją. Galbūt mažiau pasipriešinimo būtų idėjai sumažinti komisarų skaičių“, – kalbėjo VU TSPMI profesorius.
Jis spėjo, kad būtent dėl veto teisės mechanizmo pokyčių – kvalifikuotos daugumos sistemos išplėtimo konsensusą rasti bus sunkiausia.
„Taip pat, žinoma, yra ir biudžeto reikalai. Yra jau įvairių paskaičiavimų. Naujosios narės, kurios, kaip taisyklė, yra skurdesnės, o Ukrainoje, dar žinome, koks svarbus žemės ūkis, kam skiriama maždaug trečdalis ES lėšų – tai reikštų didžiulį ES biudžeto lėšų perskirstymą“, – paaiškino R. Vilpišauskas.
„Manau, kad esminis klausimas čia – ar ES šalių politikai sugebės iškelti strateginius poreikius iškelti aukščiau atskirų interesų grupių naudos ir atsilaikyti prie interesų grupių spaudimą“, – akcentavo politologas.
Jis taip pat pritarė minčiai, kad šalių pažanga labai skiriasi – Ukrainoje nuo praėjusių metų, anot eksperto, padaryta gana daug.
„Taip, ne viskas, kas buvo Komisijos įvardinta kaip sąlygos, bet Ukrainoje pažanga tikrai didesnė nei, pavyzdžiui, Sakartvele ar, tuo labiau, Bosnijoje ir Hercegovinoje“, – kalbėjo R. Vilpišauskas.
A. Ažubalis taip pat pakomentavo mintį, kad didžiosios Europos valstybės vengia pritarimo ES plėtrai dar ir dėl to, kad nenori, jog bendrijoje atsirastų dar vienas politinės „galios centras“, tik šįkart – jau Rytuose.
„Aš manau, kad tikrai nebus susitarta dėl visų dalykų. Kažkoks kompromisas bus pasiektas, ne galiu garantuoti – nė viena valstybė nebus priimta, kol nebus rastas kompromisas viduje ES“, – pateikė pavyzdį Seimo narys.
Lietuvos namų darbai ir kada galime sulaukti plėtros?
Jis pabrėžė – Lietuvai būtina pradėti vidinę diskusiją, kaip mes žiūrime į siūlomas reformos detales.
„Jos (diskusijos) nėra. Politikai dabar atsilieka. Aš bijau, kad gali atsitikti taip, kada mums pasakys: jau Briuselyje reikia nuomonės. Nuomonės nėra“, – konstatavo A. Ažubalis.
R. Vilpišauskas patikino, kad vidiniai pokalbiai šiuo klausimu vyksta.
Laidos svečiai taip pat aptarė atskirai Moldovos perspektyvą kelyje į ES bei įvertino, kiek laiko gali užtrukti tas kelias Ukrainai.
„Aš manau, kad iki 2030 metų tai galėtų įvykti, bet čia yra labai daug nežinomųjų, iš kurių vienas labai svarbus – tolesnė karo eiga“, – akcentavo R. Vilpišauskas.
„Tą patį sako ir Vakarų ekspertai, – kad 2030 metai yra ta data, kada turi būti baigtos institucinės vidinės ES reformos. Jei tai bus baigta – sutartys bus peržiūrėtos, dėl to sutarta ir jei tos sąlygos bus įvykdytos, karas eis palankia linkme, tai manau, kad po 2030 metų visai realu“, – antrino A. Ažubalis.
