Vieni antrina B. Hodgesui teigdami, kad NATO šalys dėl 5-ojo straipsnio aktyvavimo turėtų priimti politinius sprendimus, o jie esą galėtų užtrukti, taigi, tuo metu Lietuva turėtų gintis viena.
Kita prieštarauja ir aiškina, kad B. Hodgesas neteisus: esą, kilus pavojui, NATO vyriausiasis pajėgų vadas galėtų nelaukti politinio pritarimo ir priimti savarankiškus sprendimus – į mūšį mesti dešimtis tūkstančių NATO kareivių, šimtus laivų ir karo lėktuvų.
Buvęs JAV sausumos pajėgų vadas Europoje, atsargos generolas B. Hodgesas, penktadienį vykstant Vilniaus saugumo forumui, pareiškė, kad, karo atveju, Lietuva turi būti pasirengusi bent dvi savaites gintis savo jėgomis. Esą NATO 5-ojo straipsnio garantijos nėra automatinės – straipsnis aktyvuojamas politine valia. Savo ruožtu Lietuvos krašto apsaugos ministras A. Anušauskas atkirto, kad tokie B. Hodgeso teiginiai – „laužti iš piršto“ ir remiasi pasenusia informacija apie NATO sąjungininkų parengtį.
Anot jo, „yra regioniniai gynybos planai su pajėgumais, kurie veikia iš karto, o ne po dviejų savaičių“.
Kasčiūnas: turime turėti jėgos priešintis savarankiškai
Viešą atsargos generolo ir ministro aiškinimąsi įvertino Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas. Jo matymu, A. Anušauskas padarė klaidą būtent taip atsakydamas į kritiką.
„Nemalonu šiandien matyti nuolat pasikartojančias piktas reakcijas į Vakarų atsargos generolų, Lietuvos atsargos karininkų bei ekspertų analizę, kritiką ar išvadas. Nemalonu, nes atrodome, kad nesame pajėgūs diskutuoti ir neturintys, ką atsakyti į kritiką, išskyrus jau nusibodusią mantrą: „jūs ne viską žinote“.
Esame XXI a. Vakarų valstybė, todėl turime nebijoti nei atviros diskusijos, nei kritinio mąstymo. Todėl tikiuosi, kad daugiau tokių klaidų nedarysime“, – feisbuke dėstė politikas.
Jis iš dalies antrino B. Hodgesui teigdamas, kad pasirengimas gintis patiems turi būti Lietuvos gynybos filosofijos pamatas. Ir tai, anot politiko, yra esmė net ir dabar, kai yra nauji NATO gynybos planai, o Rytų flange turi atsirasti pajėgos, kurių tikslas – ne tik atgrasyti, bet ir iš karto stoti į kovą.
„Dar vienas postsovietinis naratyvas, kuris niekaip neišgyvendinamas, tame tarpe ir iš politinės bendruomenės, tai kad Lietuva nepajėgi gintis ir dėl to jokiu būdu nereikia dėti pastangų nuolat kurti gynybai pasirengusias ginkluotas pajėgas ir visuotinės gynybos planus.
Pirmą dešimtmetį šis naratyvas sakė, kad Lietuva niekada neatlaikys net prieš vieną Rusijos diviziją, todėl nėra čia ko investuoti į krašto gynybą.
Po įstojimo į NATO jis kiek transformavosi ir skamba maždaug taip: „NATO ateis ir mus apgins, patys mes nieko negalime“. Būtent pagal šią nacionaliniam saugumui žalingą, save pačius nesėkmei pasmerkiančią logiką ir buvo panaikintas visuotinis šaukimas, svaičiota tik apie ekspedicinę kariuomenę, brangiai pirkta tai, ko visai krašto apsaugai nereikia ir padaryta daug kitų klaidų. Jų nebegalime sau leisti kartoti.
Šiandien, kai diskutuojama apie tai kokią įtaką NATO ateičiai ar Europos kontinento saugumui turės JAV ar atskirtų Vakarų Europos rinkimai, ar aptarinėjama, kiek sėkminga bus Ukrainos kariuomenės kova stabdant Rusijos karo mašiną, niekam nekyla klausimas, ar agresijos atveju visa savo jėga priešintųsi tarkime Suomija ar Lenkija.
Visi žino (o visų pirma pačios šios valstybės yra išmokę istorijos pamokas), kad jos nuolat veiksmingai rengiasi savo gynybai ir ši politika kyla iš jų milžiniškos visuomenės valios priešintis, ginant savo laisvę ir nepriklausomybę. Jos integruojasi į bendrą gynybą, tačiau yra pasirengusios veikti vienos.
Iš tiesų mūsų neabejotinas laimėjimas yra nauji NATO gynybos planai, kurie paremti atgrasymo per paneigimą principu. Tai yra Rytų flange turi atsirasti tiek pajėgų, kurių tikslas būtų ne tik atgrasyti, tačiau jos būtų pajėgios ir iškart stoti į kovą.
Taip pat ir tai, kad NATO vyriausiasis sąjungininkų pajėgų Europoje vadas – JAV generolas turi teisę savarankiškai padidinti parengties lygį. Tarkime, jeigu žvalgyba jau indikuoja apie padidintą pavojų, tai yra galimybė permesti ir daugiau pajėgų. Tačiau tai niekaip nepaneigia tai, kas turi būti mūsų valstybės gynybos filosofijos pamatas: pasirengimas gintis patiems“, – dėstė L. Kasčiūnas.
„Mūsų sąjungininkai taip pat gins, ateidami į pagalbą, tik tuos, kurie ginsis patys.
Kada Ukraina pradėjo gauti rimčiausias ginklų sistemas? Kai Vakarai pamatė kaip nuožmiai ji ginasi.
Mes turime būti pasiruošę gintis vieni, kaip gynėsi mūsų partizanai. Mes turime būti pasiruošę gintis ir kartu su į pagalbą ateinančiais sąjungininkais. Nes mes turime pademonstruoti tiek potencialiam agresoriui, kad jis sumokės brangiai, tiek savo sąjungininkams, kad mes verti jų paramos didelės nelaimės atveju“, – pridūrė parlamentaras.
Jis išvardijo, ko Lietuva turi siekti gynybos srityje:
„Lietuva turi tapti tokiu geopolitiniu ir gynybiškai pajėgiu ežiu, kurį rusiškai meškai, net ir esančiai daug stipresnei, būtų sunku praryti. Tai ir reguliarios stiprios pajėgos, ir lietuviška divizija, ir karinis rezervas, ir visuomenės įsitraukimas į gynybos planus.
Turint omeny, su kuo mes turime reikalą, tai yra su priešu, kuris gali kariauti alinantį ilgalaikį karą, negalime viską palikti tik reguliarioms pajėgoms, privalome į gynybą įtraukti visą visuomenę.“
Apibendrindamas Seimo narys pažymėjo, kad sąjungininkų parama, be jokios abejonės, ateis, bet, anot jo, turime turėti pakankamai jėgos priešintis savarankiškai.
„Planuojant krašto apsaugą negalime užsidaryti žinybiškume. Turime su kaupu įgyvendinti konstitucinę nuostatą, kad kiekvieno piliečio ne tik pareiga, bet ir teisė dalyvauti Lietuvos gynyboje.
Agresoriaus pirmas strateginis tikslas yra laimėti be karo, o tai įmanoma tik palaužus valią priešintis.
Todėl šiandien negalima jokia kita koncepcija kaip tik tokia, kuri realizuotų Lietuvos pasirengimą atėjus dienai X pačiai kovoti ne tik dvi savaites, o tiek, kiek reikės iki pergalės“, – pabrėžė L. Kasčiūnas.
Januška: mūsų prievolė kovoti, o ne laukti pastiprinimo
Į tai, kad A. Anušauskas paprieštaravo B. Hodgesui, sureagavo ir diplomatas, Kovo 11-osios Akto signataras Albinas Januška. Jis, išdėstydamas visą NATO veikimo, užpuolimo atveju, logiką, sutiko, kad sąjungininkų atsakas į karą gali užtrukti ir niekas esą nežino, kiek tiksliai.
Taigi, anot A. Januškos, kol lauksime pastiprinimo, „mūsų prievolė tuo metu yra kovoti, o ne ginčytis“.
A. Januškos matymu, iš A. Anušausko komentaro galima daryti prielaidą, jog jis mano, kad „NATO regioniniai planai veikia iš karto po agresijos (ne vien regioninių planų iniciacija perdislokuojant, bet ir tiesioginis karinis atsakas) be NATO tarybos (NAC) sprendimo“.
Bet tokią įvykių eigą, anot A. Januškos, sunku įsivaizduoti.
„Iki šiol niekas neabejojo, kad NATO karas su Rusija, pagal regioninius gynybos planus, nesvarbu kokio naujumo jie būtų, veikia iškart tik po NAC sprendimo, tai yra reikalinga 5 straipsnio invokacija.
Sunku įsivaizduoti situaciją, kad NATO šalių politikai paliktų sprendimą pradėti gynybinį karą su Rusija tik NATO pajėgų vadui Europoje C. Cavoli.
Šiandienos apeliacija į tai, kad pasikeitė NATO regioninės gynybos principas ir iš anksto bus reaguojama pagal patvirtintus grėsmės kriterijus liečia tik karinę reakcijos į agresiją dalį, perdislokuojant pajėgas. Jokie regioniniai gynybos planai negali panaikinti būtino politinio sprendimo“, – feisbuke rašė A. Januška.
Jis dėstė, kaip veikia NATO 5-ojo straipsnio aktyvavimas, kaip sprendimus priiminėja NAC.
„NATO 5 straipsnio invokacijai būtinas agresijos faktas (aktyvuoti 5 straipsnį iš anksto kol kas rimtai nesvarstoma), bet nereikalauja vienbalsiškumo, tik bendro sutarimo – tai yra susilaikymas užskaitomas kaip „už“. Nebalsuojama, tačiau veto teisė išlieka.
NAC sprendimai priimami po „tylos procedūros“, kol niekas balsu „prieš“ nenutraukia tylos“, – komentavo signataras.
Pasak jo, nereiktų abejoti, kad Rusija darytų įtaką procesui siekdama susirasti sau veto bendraminčių. O jei taip įvyktų, tai esą ir kolektyvinė gynybos pradžia užsitęstų.
„Kitaip tariant, galima būtų pasakyti, kad Rusija neužpuls Lietuvos tol, kol ji neatstatys savo pajėgumų ir kol nesuras tarp NATO šalių valstybės, kuri galėtų blokuoti NATO 5 straipsnio aktyvavimą. Tai labai mažai tikėtina, bet nėra neįmanoma, tad būtina ne laukti geriausio, o ruoštis blogiausiam“, – paragino A. Januška.
Veto pačiai NATO būtų didelis iššūkis, pažymėjo jis: „Iš optimistinės pusės galima būtų pasakyti, kad vetuoti NATO sprendimą būtų didelis iššūkis, nes pats veto jau keltų rimtas abejones NATO patikimumu. Todėl yra bendras supratimas, kad NATO valstybės veiks geros valios dvasioje laikantis pacta sunt servanda (susitarimus reikia vykdyti) principo.“
Kas vyktų toliau?
Po 5 straipsnio invokacijos, prasidėtų grandininė NATO atsako į agresiją reakcija, dėstė A. Januška.
„Jei tai bus karas su Rusija ( nebūtinai plataus masto – gali būti pradžioje tik lokali regioninė „operacija“), tai kiekviena valstybė labai rimtai vertins pirmiausia savo saugumo interesus, branduolinės eskalacijos galimybes ( neabejokime, kad kremlius tuo rimtai gąsdins), bei kiek NATO valstybė gali pridėti prie kolektyvinės gynybos.
Ir niekas negali pakeisti JAV Konstitucijos ir to, ką dar 1949 metais sakė tuometinis JAV valstybės sekretorius D.Acheson: „Tai nereiškia kad JAV automatiškai bus kare, jei viena iš pakto šalių bus užpulta. Tik Kongresas turi teisę skelbti karą“ („This does not mean that the United States would be automatically at war if one of the nations covered by the pact is subject to armed attack. Under our Constitution the Congress alone has the power to declare war“).
Taigi, teoriškai yra valanda X, kada prasideda ataka, yra valanda t1, kada aktyvuojamas 5 straipsnis ir yra valanda t2, kada visos NATO šalys, praėjusios visas nacionalines procedūras, pilnai dalyvauja kolektyviniame atsake.
Jei laikas tarp X ir t1 ar t2 yra lygus nuliui, tai atsakas prasideda pirmą sekundę. Bet taip gali ir nebūti. Tas laikas gali būti valandos, dienos, mėnesiai. Niekas tikrai nežino. Ir mūsų prievolė tuo metu yra kovoti, o ne ginčytis ir laukti pastiprinimo“, – akcentavo signataras.
Taigi, pasak jo, dabar būtina ruoštis visiems scenarijams.
O tuo pačiu, anot A. Januškos, svarbu, kad kuo daugiau NATO šalių kariuomenės iš karto būtų Lietuvoje.
„Kad prasidėjus atakai, jie būtų priversti gintis pirmą sekundę (priklausomai nuo jiems priskirtų rules of engagement) kartu su Lietuvos kariuomene, bei kad būtų atskiri susitarimai su Lenkija ar kitomis NATO Rytų fronto šalimis veikti iš karto, nelaukiant NATO kolektyvinės gynybos aktyvacijos plačiąja prasme“, – pridūrė signataras.
Beje, jis pridūrė, kad pati NATO „nemato, kad laiko skirtumas tarp X ir t1,2 yra lygus nuliui, jei ataka bus gana netikėta (tai maža tikimybė, bet ne nulinė)“.
„Pagal NATO NFM (new force model) koncepciją aukšto pasirengimo 300 tūkst. kariuomenė bus pajėgi veikti per 30 dienų. Dalis pajėgų po Vilniaus samito patvirtinimo pereis į ARF (allied reaction force) pavaldumą, kur pasiruošimas priartės prie 10 dienų.
Skirtingai nei mums sako ministras („yra regioniniai gynybos planai su pajėgumais“), NATO regioniniai planai toli gražu nėra užpildyti pajėgomis, ir ne visai aišku, kada tai gali įvykti. Kai kas skaičiuoja, kad per keletą metų pilnai paruošti NATO pajėgas gynybiniam karui, reikalingi ne du, o trys BVP procentai. Spėkime, kada tai gali įvykti“, – klausimą iškėlė A. Januška.
Apibendrindamas jis išreiškė nuostabą „kai kurių Lietuvos politikų“ susikurta „iliuzija“ apie NATO veikimą.
„Nors karo su Rusija tikimybė yra maža, nemaloniai stebina kai kurių Lietuvos politikų gyvenimas wishful thinking (kai norimas, priimamas už esamą – Delfi) situacijoje, susikuriant iliuziją, kad po NATO samito Vilniuje, NATO pakeitė savo politinį-karinį pobūdį ir tapo automatine karine organizacija, kai Briuselio kariniai pareigūnai gali patys savarankiškai priimti sprendimus gintis, tai yra stoti į karą su Rusija be NAC politinio pritarimo“, – teigė A. Januška.
Ažubalis: naujiena neatitinka realybės
Savo ruožtu Seimo konservatorius Audronius Ažubalis išreiškė nuostabą dėl to, ką pasakė B. Hodgesas. Jo teigimu, atsargos generolas paskelbė netiesą.
„Stebina (nemaloniai) garbaus kariškio prognozės, kad Lietuva prasidėjus puolimui iš rytų neva viena turėtų atsilaikyti dvi savaites, kol NATO priimtų atitinkamus sprendimus. Netiesa! Prieš skelbiant tokias gąsdinančias „naujienas“, reiktų galvoje atgaivinti Vilniaus Viršūnių susitikimo rezultatus, o vienas jų buvo ir yra svarbus – patvirtinus NATO regioninius gynybos planus tuo pačiu žymiai išplėstos SACEUR (Supreme Allied Commander Europe – vyriausiojo NATO pajėgų vado) generolo Kristoferio G. Cavoli galios.
SACEUR suteikta galia, kilus pavojui priimti savarankiškus sprendimus (nelaukiant politinio pritarimo), kuriais į mūšį galėtų būti mestos dešimtys tūkstančių NATO kareivių, šimtai laivų ir karo lėktuvų. Kur mūsų karybos „specialistai“, kad tokia neatitinkanti realybės naujiena nepaneigta keliauja mūsų medijose?“ – iškėlė klausimą A. Ažubalis.
Anušauskas: tai laužti iš piršto teiginiai
Beje, po to, kai A. Anušauskas pareiškė, jog B. Hodgeso teiginiai – „laužti iš piršto“, pastarasis sureagavo atgal. Plačiau skaitykite čia.
