aA
Iš Raseinių kilusios lietuvės Janinos Survilaitės gyvenimo istorija gniaužia kvapą. Mokytojų šeimoje gimusi literatūros mylėtoja vos atsivėrus geležinei uždangai, prieš 25 metus, išvyko į Šveicariją ir puolė į ją įsimylėjusio 22 metais vyresnio vyro glėbį.
Janina Survilaitė
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

„Likimas, būna, keistai nubloškia. Su Šveicarijoje gyvenusiu mano būsimu vyru supažindinau per draugus. Jis pats kreipėsi į juos prašydamas surasti jam sąžiningą, paslaugią, kantrią, geros širdies lietuvaitę. Tiesą pasakius, jam tiesiog reikėjo slaugytojos. Tuo metu mano materialinė padėtis buvo labai sunki, buvau išsiskyrusi, auginau dvi dukras. Ar tarp mūsų buvo meilė? Greičiausiai, ne. Jis man buvo kaip tėvas, kurio anksti netekau, manimi labai rūpinosi. Tuo metu svarbiausias mano tikslas buvo užsidirbti pinigų ir padėti Lietuvoje likusioms dukroms. Už gyvenimą Šveicarijoje, maistą mokėti man nereikėjo, viską, ką uždirbau, siunčiau dukroms“, – pradėjo savo pasakojimą J. Survilaitė. Ji apsilankė VilniausKnygų mugėje“, kur pristatė savo knygą, paremtą tikrais išgyvenimais, „Emigrantė ir Alpių piemuo“.

Tėvą sušaudė per jos gimtadienį

Tikrąjį jos tėvą, mokytoją, sovietai sušaudė per jos gimtadienį. Pačią J. Survilaitę ir jos mamą buvo nutarta išvežti į Sibirą, laimei, išsisukti nuo šios, ne vienam mirtimi pasibaigusios kelionės, joms pavyko.

„Nepaisant to, mane visuomet kamavo kompleksai. Labai ilgėjausi tėvo, tačiau bijojau skelbti savo pavardę. Skubėjau kuo greičiau ištekėti, nenorėjau, kad kas atpažintų, jog esu myriop pasmerkto, kaip jie vadino, bandito, dukra“, – atviravo ji.

Janinos Survilaitės romano „Emigrantė ir alpių piemuo“ pristatymas
Janinos Survilaitės romano „Emigrantė ir alpių piemuo“ pristatymas
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Deja, pirmoji J. Survilaitės santuoka laimingai nesusiklostė, tačiau tikrai ne dėl to ji tikina skubiai ištekėjusi už ja susižavėjusio šveicaro. Vestuves jie atšventė vos po 4 mėnesių draugystės.

„Tuo metu Šveicarijoje buvo leidžiama būti tik 3 mėnesius. Jei norėjau ten pasilikti ilgiau, turėjau ištekėti. Taip ir padariau“, – patikino ji.

Šveicarija šokiravo

Lietuvoje J. Survilaitė dirbo lietuvių kalbos mokytoja. Ji yra baigusi Vilniaus universitetą, iš pradžių mokytojavo Raseiniuose, po skyrybų persikėlė į Vilnių. Prieš pat kelionę į Šveicariją ji pasigerino kvalifikaciją ir jau buvo pradėjusi dirbti pirmąsias gyvavimo dienas tuomet skaičiavusiame Klaipėdos universitete.

„Dar turėjau minčių grįžti, norėjau toliau dėstyti universitete, tačiau mane sukrėtė Sausio 13-osios įvykiai. Nusprendžiau, kad kol kas – nesaugu. Ilgainiui prie gyvenimo Šveicarijoje pripratau“, – pasakojo ji.

Paklausta, kaip pasikeitė jos gyvenimas išvykus į visai kitokią, daugelio teigimu, svajonių šalį, moterys tik atsiduso: „Kurį laiką tiesiog gyvenau šoko būsenoje. Iš šalies, kur, pavyzdžiui, norėdama paskambinti į kitą šalį buvau sekama KGB pareigūnų, aš persikėliau į tikrą rojų, pagaliau galėjau būti laisva“.

Darbo negavo, nes iš Sovietų sąjungos

J. Survilaitė prisiminė, kad tik atvykus į Šveicariją didžiausias jos troškimas buvo pradėti dirbti ir padėti Lietuvoje likusioms jau studijuoti pradėjusioms dukroms.

„Iš pradžių niekur darbo negavau, nes buvau iš Sovietų sąjungos. Šveicarai manimi nepasitikėjo. Egzistavo stereotipas, kad moterys iš dabar jau buvusios Sovietų sąjungos ir jos okupuotų šalių yra alkoholikės, paleistuvės, vagilkos, melagės, netikinčios – ateistės. Visur buvau paskutinėje vietoje.

Be to, ketinau laisvu nuo vyro slaugymo metu dirbti valytoja ar kiemsarge, tačiau paaiškėjo, kad tokius darbus Šveicarijoje dirba tik vyrai. Visų pirma, tam reikia jėgos – ir pastumti, ir pakelti, tačiau, svarbiausia, moterims tokius darbus dirbti – negarbinga. Ir šiandien moterys Šveicarijoje gatvių nešluoja, valytojomis dirba nebent patalpose“, – pasakojo ji.

Lietuvių kalbos specialisčių Šveicarijoje nereikėjo, tad J. Survilaitė nusprendė baigti slaugių kursus. Įgijusi papildomą išsilavinimą ji ne tik slaugė savo vyrą, bet ir prižiūrėjo kitus jų aplinkoje buvusius ligotus asmenis, o įgijus pasitikėjimą, patirties, įsidarbino milijonierių senelių globos namuose.

Gyvenimas tarp milijonierių – dėmesio ir gėlių apsuptyje

„Tą gyvenimo etapą atsimenu kaip laimingą ir lengvą. Nepaisant to, kad tekdavo senukus ir su invalido vežimėliais vežioti, ir nusituštinti padėti ar sauskelnes pakeisti, darbas buvo lengvas. Dirbant slauge labiausiai reikia kantrybės. Senukai gali ir 10 kartų tavęs klausi: „Kokia šiandien diena?“, o tu vis tiek turi su jais bendrauti mandagiai, nuolat jiems patarnauti“, – pasakojo moteris.

Ten gyvenantiems senoliams buvo sukurtos pasakiškos sąlygos – jie turėjo nuosavus kambarius su visais patogumais, valgydavo prabangiame restorane, maistą jie galėdavo išsirinkti iš 3-4 menių, ar užsisakyti privačiai. Džiugu ir tai, kad nepaisydami savo statuso jie labai gerbė juos prižiūrinčius darbuotojus.

Janina Survilaitė
Janina Survilaitė
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

„Mus, darbuotojus, ten vietoje pamaitindavo, gražiai bendraudavo. Daugiausiai ten buvo turtą paveldėjusių asmenų, mažai tų, kurie jį patys užsidirbo, tad ir tie žmonės buvo labai paprasti, visiškai nuo mūsų nesiskiriantys, o jų poreikiai – primityvūs“, – pamena J. Survilaitė.

Nepaistant to, prabangos skonio tekdavo paragauti ir jai. Atsidėkoti norintys klientai, jų artimieji mylimiausios slaugėms dovanodavo įspūdingas gėlių puokštes ir net prabangius, 300-500 eurų kainuojančius kvepalus.

„O milijono ar nė vienas nepaliko?“, – klausiu pašnekovės.

„Gal ir būtų, tačiau buvome varžomi taisyklių. Prieš dirbdami visi pasirašėme sutartį, kad jų turtų paveldėti negalime. Jei šie neturėdavo jo kam palikti, viskas atitekdavo tiems patiems senelių namams. Tikrai dėl to nesigailiu. Uždirbdavome puikiai, o kartą metuose, prieš Kalėdas, gaudavome premijas iš specialaus fondo, į jį pinigus pervesdavo pacientai“, – pasakojo J. Survilaitė.

Kiek uždirbama Šveicarijoje?

Ji sutiko daugiau papasakoti apie kainas Šveicarijoje. Anot J. Survilaitės, maisto produktų kainos Šveicarijoje ir Lietuvoje yra bemaž vienodos, tačiau algos – kelis kartus didesnės.

DELFI primena, kad 1 Šveicarijos frankas yra lygus 0,93 euro.

Štai pavyzdžiui, minimali alga Šveicarijoje, kaip ir pensija, – 4000 Šveicarijos frankų. Valytojos gali uždirbti iki 4000, pradinių klasių mokytojos – maždaug 7000, medikai asistentai – 10 000, profesoriai, akademikai – ir iki 50 000 Šveicarijos frankų.

„Maža to, šveicarai labai vertina profesionalus. Jei baigsi kokius kursus, į kuriuos darbdaviai visuomet mielai išleidžia, už mokymosi dienas sumoka visą algą, užmokestis kils. Be to, jei nutinka kokia nelaimė ir negali dirbti pilnu darbo krūviu, valstybė tau pradeda mokėti pašalpą. Ji – tokio dydžio, kad bet kokiu atveju tavo pajamos nebūtų mažesnės nei 4000 frankų“, – pasakojo J. Survilaitė.

Paaiškino, kodėl daug lietuvių skundžiasi aukštu kraujospūdžiu

Tik atvykusią į Šveicariją ją šokiravo ne tik algos, tačiau ir ten gyvenantys žmonės. J. Survilaitė pasakoja iki šiol prisimenanti savo pirmą susitikimą su gydytoja. Ji pasakojo būtinai norėjusi, kad ją gydytų moteris: „Kaip kad mano mama sakydavo: „Ką tie vyrai apie moterys gali suprasi?“ Nors iš pirmo žvilgsnio gydytoja, pas kurią pateko, lietuvę nuvylė: atrodė labai jauna, ką tik universitetą baigusi, pažintis su ja moteriai atvėrė akis.

Janinos Survilaitės romano „Emigrantė ir alpių piemuo“ pristatymas
Janinos Survilaitės romano „Emigrantė ir alpių piemuo“ pristatymas
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

„Būdama maža 5 kartus sirgau gelta, skundžiausi aukštu kraujospūdžiu. Galvojau, kad jauna gydytoja manęs nesupras. Tuo labiau, kad buvau imigrantė, tačiau Šveicarijoje jau yra tiek imigrantų, kad būsimi gydytojai dar universitete ugdomi specialiai su mumis bendrauti. Jie ruošiami taip, kad tik paklausę, iš kokios šalies žmogus yra, gali išvardyti ligas, kuriomis jis, tikėtina, skundžiasi. Ta gydytoja nė kiek nenustebo, kad mano kraujospūdis – labai aukštas. Šią ligą turėjo ir mano mama, ir močiutė. Pasirodo, visų buvusių okupuotų šalių gyventojai skundžiasi aukštu kraujospūdžiu. Kaip man ji man pasakojo, mes nešiojamės paveldėtas emocines žaizdas, psichologines traumas. Iš tiesų, kiek lietuvių mirė Sibire, puvo kalėjimuose, buvo kankinti, žeminti. Pas mus į namus dažnai užsukdavo mano tetos. Mama jų klausdavo, nuolat prašydavo papasakoti, kaip jos ištvėrė Sibire, mano senelis ten mirė. Jos atsakydavo labai paprastai: „Kūnas gali ištverti daug, bet čia (rodo į širdį – DELFI) viskas lieka.“ Turbūt jų nuoskaudas ir aš iki šiol nešiojuosi“, – pasakojo moteris.

Įdomu ir tai, kad iki šiol nėra vaistų nuo hipertenzijos, sukurtieji gali padėti tik laikinai.

Pasenti planuoja Lietuvoje

Paklausta, ar 25 metus praleidus svečioje šalyje ją dar kankina Lietuvos ilgesys, J. Survilaitė patikino, kad gyvenimo saulėlydį ketina pasitikti tėvynėje.

Ne vieną knygą parašiusi moteris į Lietuvą grįžta kasmet, per poezijos pavasarį. Šiemet po ilgos pertraukos Lietuvoje lankėsi žiemą.

„Vis stebiu, kaip stipriai keičiasi Lietuva. Viskas – tik į gerą, tačiau galiu pasakyti, kad lietuviams vis dar trūksta vidinės kultūros. Vis dar jaučiu nepaaiškinamą neapykantą. Kitokie žmonės, pavyzdžiui, homoseksualai, kitataučiai, Lietuvoje iki šiol smerkiami. Sakyčiau, nedirba valdžia. Klesti kyšių sistema, žmonės nelaimingi. Neįsivaizduoju, kaip žmonės išgyvena iš 100 eurų pensijos. Šveicarai net negali šios sumos suprasti. Klausia, ar čia – suma už valandą?“, – liūdnai šyptelėjo ji.

Vis dėlto pokyčiai gimtinėje ją džiugina, J. Survilaitė tikina norinti grįžti į Lietuvą, jau planuojanti, kokias knygas gimtinėje rašys.

„Sakoma, memuarus galima pradėti rašyti, kai tau sukanka 70 metų. Šiuo metu man – dar kiek daugiau, tad planuoju grįžti į Lietuvą ir čia išleisti pirmąją atvirą knygą apie viską, ką patyriau“, – atsisveikindama pažada ji.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Prieštaringa apklausa: įvardija didžiausią šalies priešą, nori jį bausti ir draugauti (88)

Kurią valstybę lietuviai įvardija kaip draugiškiausią, o kurią - kaip priešiškiausią? Koks...

„Vaučerių“ sistema: teks gerai paieškoti, kur bus galima jais atsiskaityti (45)

Žemės ūkio ministerijos paruoštame elektroninių kuponų įstatymo projekte numatyta, kad...

Kokia dar krizė? Davoso milijardierių turtai auga be sustojimo (34)

Pasaulinis elitas, atvykstantis į Davosą, yra turtingesnis nei bet kada.

Vilniečiams unikali galimybė: atsirado proga sukurti išskirtinę erdvę miesto centre (4)

UAB „Grinda“ viešame elektroniniame aukcione parduoda nebenaudojamą nekilnojamojo turto...

Konkuruojančios JAV ir Kinija susivienijo: Nigerijos teroristus paliko be reikalingos medžiagos

Kai kyla grėsmė, jog branduolinis ginklas atsidurs teroristų rankose, JAV ir Kinija gali pamiršti...

Povandeninis Černobylis: koks pavojus tyko prie nuskendusių atominių povandeninių laivų?

Povandeninių laivų katastrofų istorijoje yra pasitaikę. Povandeniniai laivai skęsta į kelių...

Išsiaiškino klaidą „Eurovizijos“ atrankos balsavimuose: organizatoriai atsiprašo, perskaičiuoti balsai (8)

Paaiškėjo, kodėl praėjusio šeštadienio „ Eurovizijos “ transliacijoje vienoje iš...

Marškinėlius pusiau perplėšęs Dončičius padėjo „Mavericks“ palikti nesėkmių ruožą

Keturių pralaimėjimų seriją NBA nutraukė Dalaso „Mavericks“ (21-26) komanda su slovėnų...

7 frazės, kurių niekada nesakykite savo vaikams

Labai dažnai mūsų žodžiai vaikams daro kur kas didesnį poveikį, nei mes įsivaizduojame. Vaikai...

Orai: spiginanti saulė šalčio nesumažins (13)

Trečiadienį virš Lietuvos savo pozicijas stiprins anticiklonas, kuris vaikys debesis ir leis...