"Jeigu vakar minėtose Rumunijos teritorijose žmonės neturėjo žalio supratimo, ką reiškia tam tikra prasme atsidurti taikinyje, šiandien mes esame priversti imtis tam tikrų priemonių mūsų pačių saugumo užtikrinimui“, – taip prieš kelias savaites pareiškė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, komentuodamas faktą, kad gegužės pradžioje Rumunijoje pradėjo veikti amerikiečių įkurta NATO priešraketinės gynybos sistemos bazė su raketomis gaudyklėmis.

Kremlius senai neslėpia, kad tokia priešraketinės gynybos sistema Rusijai esą kelia grėsmę, nors NATO atkerta, kad kuriama tik gynybinė infrastruktūra, skirta apsaugoti Europą nuo Irano balistinių raketų ir negali kelti jokios grėsmės Rusijos strateginei ginkluotei.

Tokias nesutaikomas pozicijas jau kelerius metus lydi aštrūs Maskvos pareiškimai ir vis atviresni bauginimai. Pavyzdžiui, lygiai prieš metus Rusijos ambasadorius Danijoje be užuolankų pagrasino Kopenhagai, kad jei danų karo laivai bus prijungti prie priešraketinės gynybos tinklo, Danija taps Rusijos branduolinių pajėgumų taikiniu.

Kad Rusijos retorika nėra vien tuščia, pabrėžia ir NATO ekspertai: per pastaruosius kelerius metus Rusijos karinės pajėgos jau nesyk treniravosi suduoti branduolinį smūgį NATO šalims ir ne tik – pratybose „Zapad“ imituotas smūgis Varšuvai, o dar 2013 metais Rusijos bombonešiai imitavo Stokholmo bombardavimą. Tuomet, NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo duomenimis, mokytasi panaudoti ir branduolinį ginklą.

Kaip atsakyti į gudrią Rusijos taktiką?

„Ką daro rusai? Pastaraisiais metais jie daug investuoja į strateginio branduolinio arsenalo modernizavimą – balistines raketas, povandeninius laivus. Taip pat labai svarbu yra tai, kad rusai nemato skirtumo tarp konvencinių ir branduolinių pajėgumų panaudojimo ar bent jau planavimo panaudoti.

V. Putinas

Ir tai Rusija rodo pratybose – nuo konvencinio konflikto žaibiškai pereinant prie branduolinio. Kalbama apie galimybę panaudoti arba grasinimus panaudoti taktinius branduolinius ginklus konvenciniame kare prieš stipresnį priešininką.

Pavyzdžiui, Rusija užgrobia NATO teritorijos dalį, o kai Aljansas imasi veiksmų atkovoti užgrobtą teritoriją, Rusija grasina panaudoti branduolinį ginklą. Kitaip sakant, Rusija atgraso NATO nuo atsakomųjų veiksmų“, – pabrėžė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, dr. Martynas Zapolskis.

Jis ir kai kurie kiti ekspertai jau kurį laiką atkreipia dėmesį, kad Rusija efektyviai naudoja šantažo taktiką: eskaluoja situaciją tam, kad vėliau galėtų deeskaluoti sau palankiomis sąlygomis.

Kitaip sakant, Rusija laimi žengia du žingsnius į priekį ir tik vieną atgal. Vienas ryškiausių tokios taktikos pavyzdžių – 2014-ųjų Krymo okupacija, kai žaibiškai pajėgas įvedusi Rusija įvedė kovinę parengtį savo strateginėse branduolinėse pajėgose.

Kuo gali baigtis toks Rusijos blefavimas, savo prieš kelias savaites pristatytoje knygoje „2017-ųjų karas su Rusija“ aprašė buvęs NATO pajėgų Europoje vado pavaduotojas, britų generolas Richardas Shirreffas. Būtent jis šiemet nusifilmavo BBC pusiau vaidybiniame filme, kur vaidino pats save įsivaizduojamame Jungtinės Karalystės krizių kabinete.

Filme „Trečiasis pasaulinis karas: karo kabineto viduje“ pasakojama apie tai, kaip Jungtinėje Karalystėje sprendimus priimantys veikėjai galėtų reaguoti į Kremliaus kurstomą konfliktą Latvijos rytuose. R. Shirreffas yra vienas „vanagų“, pasisakančių už griežtesnę reakciją ir aktyvią karinę paramą Baltijos šalims. Tiesa, kilus strateginio apsikeitimo – visuotinio branduolinio karo pavojui – jis pasisako už tai, kad Jungtinė Karalystė neatsakytų Rusijai į šios pradėtą branduolinę ataką.

Kas nutiktų Vilniui po branduolinės atakos?

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute neseniai viešėjęs Norvegijos gynybos tyrimų instituto vyriausiasis mokslininkas dr. Steinaras Hoibratenas pabrėžė, kad jis norėtų išvysti pasaulį be branduolinių ginklų, tačiau nemano, jog artimiausiu metu to tikėtis būtų realu.

„Stebėjome, kaip šalys mažino savo branduolinius arsenalus. Tačiau atsisakyti visai bus labai sunku, nes tokius atgrasymo ginklus turinčios valstybės sieks išlaikyti bent minimalų atgrasomąjį kiekį, kad ir kokie brangūs šie ginklai bebūtų“, – pabrėžė S. Hoibratenas.

Savo pranešimą tradiciškai pradėjęs šiurpias branduolinių ginklų panaudojimo pasekmes primenančiomis nuotraukomis iš 1945-ųjų Hirošimos, norvegų mokslininkas parodė ir kraują stingdančias vizualizacijas, kas nutiktų, jei Rusija įvykdytų savo grasinimą ir detonuotų branduolinį užtaisą virš Vilniaus.

Branduolinių sprogimų virš Vilniaus analizė

Pirmojoje vizualizacijoje rodomas nedidelės, 1 kilotonos galios sprogmens detonacija žemės paviršiuje, kai epicentras yra Katedros aikštė. Ugnies kamuolys sunaikintų viską 500 metrų atstumu, o smūgio žalą pajustų ir už 1,5 km esantys asmenys.

Be to, į orą pakiltų radiacija užterštos nuolaužos ir užkrėstų aplinkines teritorijas. Toks paviršinis sprogimas dažniausiai yra specialiųjų tarnybų košmaras, mat baiminamasi, kad sunkvežimyje paslėptą nedidelės galios branduolinį užtaisą gali detonuoti teroristai.

Tuo metu 600 metrų aukštyje susprogdintas 20 kartų galingesnis užtaisas, pranokstantis 1945-siais metais virš Hirošimos susprogdintos atominės bombos galią, anot S. Hoibrateno, iš karto nušluotų visą Senamiestį, o smūgio žala pasiektų pastatus, esančius už 5,6 km, pavyzdžiui, oro uostą.

NATO tereikia drąsos ir aiškumo

Vien dviprasmiškas Rusijos grasinimas įgyvendinti tokią viziją gali turėti kelis tikslus: įbauginti ir priversti nusileisti Kremliaus diktuojamoms sąlygoms.

Vis dėlto konstatuojama, kad tokios košmariškos vizijos kyla ne tik dėl nesusipratimų, bet ir dėl vangaus NATO vaidmens siekiant užkirsti branduolinę krizę.

Anot M. Zapolskio, nors NATO dokumentuose pripažįsta esąs branduolinis Aljansas, kurio gynybos strategija paremta branduoliniais ginklais, bet tuo pat metu NATO kamuoja savotiška šizofrenija – pabrėžiama branduolinio nusiginklavimo svarba, kalbama apie menką panaudojimo tikimybę.

Be to, trys narės – JAV, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija – turi strateginius branduolinius arsenalus, t. y., sunkiai aptinkamus povandeninius laivus su branduolinėmis galvutėmis ginkluotomis tarpžemyninėmis balistinėmis raketomis, o 5 NATO šalys dalyvauja branduolinio dalijimosi programa. Ši unikali programa Italijai, Vokietijai, Belgijai, Nyderlandams ir Turkijai teoriškai suteikia galimybę naudoti Europoje dislokuotas amerikiečių branduolines bombas B-61.

Tačiau kokia yra šių ginklų panaudojimo politika? Kas ir kokiu atveju priimtų sprendimą panaudoti branduolinį ginklą? Anot M. Zapolskio, svarbus ne pats faktas, mat NATO laikosi politikos neatskleisti, kokiais konkrečiais atvejais ir kokią ginkluotę naudotų.

Svarbus yra aiškus politinių bei karinių lyderių sutarimas, ką daryti tokiais kritiniais atvejais. Toks atsakas galėtų tapti žinia pirmiausiai Rusijai, kad NATO nedvejotų ir atsakytų atitinkamai, o ryžtinga NATO pozicija savaime atgrasytų Rusiją nuo itin rizikingų žingsnių.

„Vakarų šalims kyla dilema – ar mes pasiruošę aukoti viską, ar geriau atsitraukti? Kol kas atsako nėra daug ir vadovaujamės 2012-ųjų dokumentu, priimtu NATO viršūnių susitikime Čikagoje. Minėtas dokumentas yra pasenęs, nes ten kalbama apie būtinybę bendradarbiauti su Rusija, apie skaidrumą.

O juk Rusija niekada nerodė noro bendradarbiauti ir rodyti skaidrumo dėl savo taktinių branduolinių ginklų ir nėra jokių susitarimų, kurie leistų tikrinti Rusijos taktinį branduolinį arsenalą“, – sakė M. Zapolskis.

Tai, kad NATO turėtų pasiųsti aiškią žinią Rusijai, kad nedvejotų dėl savo atsako į Rusijos provokaciją, kovo mėnesį užsiminė ir Jungtinės Karalystės ambasadorius prie NATO Adamas Thompsonas. Jo teigimu, Aljansas turi prisiminti kelis dešimtmečius nevykusias pratybas, kurios buvo įprastos Pirmojo šaltojo karo laikais.

„Nuo Šaltojo karo pabaigos NATO rengė konvencines ir branduolines pratybas, tačiau atskirai, o ne kartu, kai iš įprasto konflikto pereinama prie branduolinių ginklų panaudojimo. Jungtinė Karalystė mato prasmę rekomenduoti, kad mes, kaip Aljansas, žinotume kaip tokiais atvejais pakopomis vyksta eskalacija – toks žinojimas sustiprintų atgrasymo galimybes“, – teigė ambasadorius.

M. Zapolskio teigimu pirmiausiai reikia turėti strategiją, pripažinti, kad yra problema ir kad pasikeitė saugumo situacija.

„Rusijos veiksmų ignoruoti negalima. Taip pat reikėtų sakyti „ne“ vienašališkam branduoliniam nusiginklavimui, nes nerealu tikėtis, kad Rusija elgsis kitaip nei dabar. Taip pat būtina stiprinti pajėgumus, rengti pratybas, kad Rusija žinotų – NATO turi ir gali panaudoti branduolinius pajėgumus, tad Rusijos šantažo strategija neveiktų“, – pabrėžė M. Zapolskis.

Jis pasiūlė jau prieš NATO viršūnių susitikimą Varšuvoje liepos 8-9 dienomis pagalvoti ir pradėti planuoti ambicingiau nei iki šiol: ne tik siekti didesnio konvencinių pajėgumų stiprinimo Aljanso rytinėse šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, bet ir pakeisti savo mąstyseną.

„Branduolinis atgrasymas turi veikti. Bet norint, kad jis veiktų, reikia suprasti agresorių – kaip jis veikia, į ką reaguoja. NATO formalios deklaracijos, kad „mes esame branduolinis Aljansas“ nėra pakankamos, nes jos yra skirtos vidinei auditorijai, o ne Rusijai, kuri supranta jėgos demonstravimą. Reikia atsikratyti nusiginklavimo klubo mentaliteto“, – siūlė ekspertas.

Galiausiai, jo manymu, reikėtų atsisakyti tradicinės trijų NE taisyklės – NATO neturi ketinimų, planų ar priežasčių dislokuoti branduolinius ginklus naujosiose NATO šalyse.

„Galbūt tai reikėtų iš naujo apsvarstyti“, – provokavo analitikas. Jo nuomone, tai yra realu, mat jei 2013 metais daugelyje NATO šalių supratimas apie Rusijos grėsmę buvo vangus ir nedaug kas rėmė konvencinių pajėgumų stiprinimą, tai dabar, ypač po Rusijos agresijos Ukrainoje, viskas pasikeitė.
.