Apie ubagystę, į tris dalis dalijamą saldainį ir „geležio gabalą“
– Pakalbėkime apie tą metą, kuomet jūs, pokario vaikas, pravėrėte mokyklos duris. Į mokyklą atėjote labai sudėtingu laikotarpiu, karjerą pradėjote sovietų laikais, kartu su visa Lietuva įžengėte į nepriklausomybę. Kaip per tą laiką keitėsi vaikai, mokytojai ir mokykla?
– Išties, esu pokario vaikas ir labai gerai prisimenu tą laikotarpį, nes jau 1956 m. pradėjau lankyti pirmąją klasę mano mylimame, nuostabiame ir gražiame Telšių mieste. Žmonės sako, kad turiu gerą atmintį ir tuos laikus labai puikiai prisimenu. Paprastai tą praeitį apibendrinu vienu žodžiu – ubagystė. Šviesių spalvų nebuvo, viskas buvo paprasta ir prasta, apleista, niūru ir nyku. Beveik visi Telšiai gyveno labai sunkiai: mano aplinkoje buvo nemažai vaikų, kurie neturėjo ką valgyti, buvo žmonių, kurie ateidavo į mūsų namus prašyti maisto – visi tie vaizdai mane, vaiką, labai jaudino.
Prisimenu, kaip sunkiai dirbo mano tėtis, mama augino tris mažus vaikus, niekada neužmiršiu, kokiose buitinėse sąlygose mes augome, neužmiršiu to legendinio Respublikos g. 73 namo lauko tualeto, iš kurio bėgo srutos ir sklido ypatinga smarvė. Ir prisiminti baisu, kokia buvo mūsų apranga, ką mes ant savęs nešiojome ir kaip mes atrodėme nuskustomis galvomis, o kai kurios jų – ir su vabaliukais.
Prisimenu kokioje klasėje mes mokėmės: tos juodos, tepalu išteptos grindys, tie juodi suolai, ta kreida, su kuria nebuvo įmanoma rašyti ir juoda išbraižyta lenta. Negali būti šiandien nelaimingas, kai matai, kaip viskas pasikeitė.
Nuo mano gimimo praėjo tiktai 74 metai, tai drąsiai žvelgdamas bet kuriam Lietuvos piliečiui į akis, galiu pasakyti, kad mes pasiekėme negirdėtas ir nesvajotas aukštumas. Niekas negalėjo įsivaizduoti, kad vėl bus laisva Lietuva, kad turėsime tai, ką šiandien turime – tereikia tik pažiūrėti, kokie automobiliai važinėja mūsų gatvėmis. Kai prisimenu tą tėčio sunkvežimį, kurį jis pats vadindavo, „geležio gabalu“ – ZIS-150 (rusiškai „Zavod imeni Stalina“ – Stalino vardo gamykla), ir kai matau šiandien mūsų gatvėmis riedančius „Mercedes“, „Man“, „Scan“, kitus sunkvežimius, suvokiu, kad įvyko didžiulis stebuklas.
Mano karta, kuri statė pokario Lietuvą, jau pradeda išeiti. Tarp jų – ir mano tėtis, kuris statė anuometinę Telšių įžymybę – „Masčio“ fabriką. Dabar ir iš to fabriko nieko nebeliko... Suprantu, kad mums dar daug ko trūksta, jog visi norime gyventi gerovės valstybėje ir, galbūt, taip nutiks, bet pasiekta yra be galo daug.
Išaugau darbininkų šeimoje, kai reikėdavo saldainį dalinti į tris dalis, tai, saugok Viešpatie, nebenoriu grįžti į panašius laikus. Kai dabar matau, kas vyksta Ukrainoje – tas netektis, badą, žiaurumus, dažnai pagalvoju, kad žmonėms reikės sugrįžti į griuvėsius ir atstatyti šalį. Kaip tai vyks, kas tai atliks? Bus nuolatinis nepriteklius ir žmonės neturės ką valgyti, kas, mano galva, visų baisiausia. Turės praeiti ne vieneri metai, kol šalis atsities. Kaip reikės auginti vaikus, kaip gyventi? Negi politikams, prezidentams neateina į galvą tokios mintys? Norisi paklausti: kaip jūs gulatės į lovą ir ramiai užmiegate? Kas jūs tokie, kad galite keisti žmonių gyvenimą? Kaip jūs atsakysite už visa tai, ką pridirbote?
Pasaulyje mažėja lyderių ir širdies kalbos
– Pirmoji jūsų, kaip mokytojo, darbo vieta buvo Plungės mokykla. Su kokiais jausmais pravėrėte jos duris?
– Aš norėjau būti mokytoju, tam ruošiausi ir mokykloje, ir institute, todėl nebuvo jokios baimės. Buvau įsitikinęs, kas labai svarbu kiekvienam iš mūsų, kad man seksis, jaučiau, kad turiu mokytojui būdingas savybes, t.y., moku laisvai bendrauti, įtikinti, tikėjau, kad kalbu tiesą ir norėjau būti naudingas Lietuvos vaikams.
Tapau ketvirtokų klasės auklėtoju, buvau laimingas, kad man duoda tuos mažiukus, kuriuos galėsiu auklėti taip, kaip aš noriu, kuriuos auginsiu. Visą laiką stengiausi perteikti tas žmogiškąsias vertybes, kurias aš ir mano kolegos turėjo. Žinoma, buvome apsupti komunistinės ideologijos – tie pionierių būriai, komjaunimo susirinkimai, komunistų kuopelės mokyklose, atviri partiniai susirinkimai, kuriuose turėjome visi dalyvauti. Puikiai supratome, kad taip reikia, bet širdyse buvome kitokie.
Ir kai šiandien pradeda ieškoti buvusių komunistų, kalbėti, kokie jie blogi žmonės, prašau man atleisti, bet taip reikėjo. Paprastas mokytojas nuo to galėjo išsisukti, tarkime, manęs niekas ir nekvietė juo tapti, nes aš – kitos tautybės, be to mano sesės jau gyveno Izraelyje, tai apie tai net kalbos nebuvo, bet vadovai privalėjo būti komunistais. Buvo tokia valdžia, buvo tokia ideologija ir daug spaudimo.
Dabar, kai pradeda kaltinti visų mylimą poetą Justiną Marcinkevičių, mūsų dainių pradeda volioti iš vieno krašto į kitą, mane apima labai blogas jausmas. Užvedamos tokios prastos, neįdomios, neturinčios nei jokios pridėtinės, nei apskritai jokios vertės diskusijos, kaip rusai sako – „dešovka“ (rusiškai – piguva). Tada taip ir norisi paklausti: „O jūs turite alternatyvų? Kur gi tos žvaigždės?“
Kiekvienas žmogus turi savo ritmą. Aš – taip pat. Vakarais, maždaug apie vienuoliktą valandą einu praustis, ruoštis miegui ir visuomet vonios kambaryje įsijungiu radiją – yra tokia literatūrai skirta laida „Vakaro lyrika“. Atleiskit man, bet aš nematau tenai to skambesio, tos poezijos, su kuria mus supažindino literatūros mokytojai. Mes išaugome su ta literatūra, su ta poezija ir besimokydami visiškai negalvojome, kad Salomėja Nėris yra komunistė, jog Petras Cvirka važiavo atvežti Stalino saulės – mus mokė gėrėtis pačiu kūriniu, jame ieškoti tos „razinos“, mokė pastebėti tas vertybes, kurias rašytojai transliavo mums.
Arba esu tiek atsilikęs, kad jau nebesuprantu, bet lyriką aš asmeniškai suprantu visiškai kitaip. Jos nebeliko, liko tik proza. Negirdžiu tos gražios lietuviškos kalbos skambesio, nes jo nėra. Lietuvių kalbą reikia mokėti, ją gerbti, su ja draugauti, o šiandien mes nebemokame kalbėti, tik „karoče“, „tipo“, „ta prasme“... Prasideda „ta prasme“, „ta prasme“ ir baigiasi.
– Sakote, kad esate mokytojas iš pašaukimo. Kas gi jus įkvėpė, kas buvo tas kabliukas, už kurio užsikabinote?
– Jau turėjau porą giminaičių, kurie buvo sėkmingi mokytojai, be to, pastūmėjo mane ir mokykla – buvau aktyvus, turėjau įvairių įsipareigojimų ir tai mane po truputį išlavino. Buvau savotiškas lyderis ir tos savybės manyje vis plėtojosi, tada ir supratau, kad noriu būti arba advokatu, arba mokytoju.
Šiandien pasigendu tos lyderystės, žmonių, kurie mokėtų patraukti į savo pusę likusius – būrį, cechą, biurą ir pan. Jie neturi praktikos. Šiandien kompiuteris, mobilusis telefonas uždarė žmones, jie pradėjo bijoti auditorijos, atsirado baimė žiūrėti auditorijai į akis, su ja bendrauti, nebesugebama išeiti į priekį.
Man jau ketverius metus tenka dirbti vienos įmonės administracijos direktoriumi, todėl kartais žmogaus paprašau ateiti su manimi pasikalbėti, aptarti, padiskutuoti, pasiginčyti, o man atsako „Aš jums parašysiu.“ Čia yra didžiulė bėda ir todėl pasaulyje pasigendame lyderių – netgi Amerika neturi iš ko išsirinkti prezidento. Žinote, jei išeisi į tribūną ir pradėsi mekenti, prezidentu niekada netapsi, o jeigu ir tapsi, tai protingi žmonės tavęs nesiklausys, o kai nesiklausys, tai jokios sėkmės ir būti negalės.
Kalbu ir apie tuos žmones, kurie sėdi kabinetuose su aukštais langais. Esu įsitikinęs, kad savo kalbas jie turi rašyti patys, nes, kai jas rašo kiti, tai jau yra ne tavo mintys, tai – ne tavo širdies, kūno kalba, ne tavo smegenų veikla. Kalbant turi būti įjungtos tavo smegenys, todėl iš karto pagaunu, kam kalba yra parašyta, o kas kalba pats. Man kartais sakydavo, „Jakobai, tai gal tau kažkas parašo?“ Jokiu būdu – tokius įgūdžius man suteikė pedagoginė veikla. Mano išsilavinimas, mano orientacija aplinkoje, klausymasis, mokymasis iš kitų ir mokėjimas atrinkti tai, ką pasakė kitas – protingesnis negu aš žmogus. Padėkosiu jam už gražią kalbą, už gražias mintis ir tuo pasinaudosiu.
Dėkoju Dievui, kad aš dar skaitau. Skaitau lėtai ir ne iš kompiuterio, mobilaus telefono, kitų šaltinių, bet imu į rankas knygą. Kai man reikia parašyti kokį straipsnį ar kalbą, pasiimu perskaitytą knygą, atsiverčiu ir cituoju, nes manau, kad knygos yra ne tušti plepalai, jos nemeluoja. Ir visiems tiems, kurie klysta, kurie kalba vėjus, norėčiau pakišti knygą, dokumentiką, „reality“ ir sakyčiau – „skaityk“. Tiek kalbant apie pokarį, tiek apie Antrąjį pasaulinį karą, tiek apie man skausmingą temą – Holokaustą Lietuvoje ir apskritai Europoje. Mieli politikai, visuomenininkai, na, nekabinkite jūs man makaronų, nes aš žinau, ką kalbu – manau, kad dauguma nėra perskaitę nė vienos knygos apie tai, ką jie pliurpia.
Mokytojo profesijos prestižas – tik už aukštų sienų
– Mūsų senelių, prosenelių šeimose buvo laikoma garbe, jei šeimoje vienas iš vaikų tapdavo kunigu, kitas – daktaru, advokatu ir mokytoju. Kaip mes galėjome mokytojo profesiją taip nustekenti, tą vardą nupiginti, sunaikinti šios profesijos prestižą?
– Mano laikais tėvai nebuvo tokie išsilavinę, kaip dabartiniai. Jie buvo iš smetoninio laikotarpio, baigė nedidelius mokslus. Nors tėtis turėjo dideles galimybes mokytis, jis nenorėjo, jis matė tą technikos žodį – mašiną ir norėjo būti tik vairuotoju. Bet jie gerbė mokytoją ir ta pagarba buvo diegiama vaikams. Būdavo sakoma: „mokytojas taip pasakė, tai būk malonus ir jo klausyk“, o mums išeinant į mokyklą, įspėdavo – „klausyk mokytojo, būk geras mokykloje.“ Manau, kad nedaugelis iš tėvų šiandien tai pasako. Mokytojo prestižas, nors ir kiek daug apie jį pastaruoju metu kalbėjome, dingo už aukštų pastatų ir už aukštų sienų. Mes patys savo rankomis jį sugriovėme – dėl to kalta ir mūsų visuomenė, ir mano kolegos, kurie nesugebėjo savyje to prestižo išsaugoti.
Visi darome klaidų (ir aš), nes mes – ne angelai ir klysti yra žmogiška, bet iki tam tikros ribos. Tas laiko neturėjimas, nemokėjimas skirti dėmesio žmogui, tas erzulys. Nusmukome. Mokytojas leidžia sau pasakyti: „Netrukdyk man, pasitrauk, ateik rytoj, dabar aš neturiu laiko“. Mes nebesuvokiame, kad mokytojas turi būti truputį kitoks – jis negali ateiti į klasę bet kaip atrodydamas, jis turi tapti elegancijos, kultūros, bendravimo, kalbos pavyzdžiu. Nenusileiskime iki gatvės lygio, nenorėkime nusipirkti pigaus populiarumo – kalbėti taip, kaip kalba vaikai, kreiptis į juos paprastai, ūkiškai arba, pasakyčiau tiesiai šviesiai – mužikiškai. (Žodį „mužikas“ aš vartoju blogąja to žodžio prasme. Dar mano mama sakydavo: „Nebūk mužiku.“) Kai girdėdavau ir stebėdavau, kaip kartais mokytojai bendrauja su vaikais, darydavosi neskanu. Žinoma, būdavo, kad ir aš nusidėdavau, bet iš karto sudrausmindavau save, kad man nereikia to daryti.
– Ne taip seniai pasibaigė mokytojų streikas. Kaip visa tai vertinate jūs, daugiau kaip 50-ies metų patirtį sukaupęs mokytojas, buvęs mokyklos vadovas?
– Sutikime, kad mokytojo profesija šiandien yra labai sunki ir atsakinga, o galbūt atskirais momentais – ir nesaugi. Tokių pavyzdžių jau turime. Ir kad taip nutiko, yra kalta mūsų visuomenė, kurią dalinčiau į pedagoginę ir visuomenę apskritai.
Tai, kad mokytojai uždirba mažai, yra faktas, tačiau per vienerius metus padidinti atlyginimą 30–50 proc., atleiskite, mielieji, pasaulyje taip nebūna – pažangioje ekonomikoje atlyginimas gali būti pakeltas 3–5 proc. Didinti atlyginimus reikia palaipsniui ir apie tai turėjo galvoti buvę ministrai, jie turėjo suprasti, kad ateis tokia diena, nes šiandien gyventi Lietuvoje yra ypač sunku. Ypatingai tiems mano kolegoms, kurie augina vaikus – juk juos reikės išleisti į mokslus. Mokytojas ir yra tas žmogus, kuris siekia, kad jo vaikai būtų išsilavinę, o tai kainuoja didžiulius pinigus. Privalome visi apie tai galvoti, apie tai turi galvoti mūsų Seimas, valdžia.
Politikų vektorius turi būti nukreiptas į mūsų suvienijimą: nedraskykite mūsų į grupes, sujunkite mus, parodykite savo šilumą, kalbėkite kitais sakiniais, kvieskite mus į gerus darbus, į ateities Lietuvą, į gerovės šalį. Kiek gi galima kalbėti apie paprastus, neįdomius dalykus? Tas nuolatinis kapstymasis praeityje, tas pasitenkinimas, kad kažką pavyko iškapstyti ar iškasti kažkam duobę – beliko tik į ją tą žmogų įmesti ir gyvą užkasti. Nesimėtykime žmonėmis, nes mes juos ir taip prarandame, nes tie, kurie išvažiavo, jau nebesugrįš – šitaip galima ir valstybę prarasti.
Kas čia vyksta, kodėl nesirūpiname savo žmonėmis? Kiek daug vargšų, pusė Lietuvos vaikšto su iškirmijusiais dantimis. Juokauju, kad prezidentu tapčiau per vieną dieną – tiesiog pažadėčiau, kad visai Lietuvai, vargšams nemokamai „sustatyčiau“ dantis ir mesčiau tam visas lėšas.
– Iš kur jų imtume? Juk ką tik kalbėjome apie mokytojų reikalavimus didinti atlyginimus, bet teigiama, kad tokių pinigų nėra?
– Pinigų Lietuvoje yra. Mano draugai sako: „Klausyk, Miša, pas jus pinigai mėtosi ant šaligatvių, pakelkite juos. Jūs nesugebate jų pakelti, neišnaudojate to, ką turite: turite ypatingą gamtą, turite gyvybės šaltinį – vandenį, tad kam jūs viską plėšiate, ardote, kodėl jūs nemylite savos valstybės? Kodėl ant ką tik pastatyto gražaus namo dažais apipurkštos sienos, kodėl stotelės išdaužytos. Anksčiau sakydavote, kad kalti rusai, tai kas dabar kaltas, kas yra atsakingas už valstybę? Ar ne jūs patys? Sakote, kad neturite pinigų? Nemeluokite, nevažinėkite „mersais“, BMW, važinėkite paprastesniais automobiliais, taupykite, būkite sąžiningi sau ir valstybei. Ir tame yra gili prasmė.
– Jūs neemigravote su visa šeima, nuolat deklaruojate meilę Lietuvai – valstybei, kurioje gyvenate. Apskritai, nuolat raginate sirgti už savo valstybę, už vietą, kurioje gyvename, už profesiją, už darbą, kurį dirbame. Gyvenate su pavydėtinu apetitu ir kitus raginate tai daryti.
– Atėjo nepriklausomybės laikai, kai galėjai važiuoti kur ir kada nori. Galbūt, išvažiavęs būčiau pasiekęs daugiau, bet iš karto su dideliu azartu įsitraukiau į tuometinį Lietuvos žydiškąjį gyvenimą, pradėjome galvoti apie tokios mokyklos atkūrimą. Norėjau matyti mokykloje žydiškų vaikų būrį, kad galėčiau su jais bendrauti, sužinoti, kaip jie dabar, laisvoje Lietuvoje, gyvena, ko jie siekia, kaip jie jaučiasi. Norėjau jiems atiduoti jau nemažą, aštuoniolikos metų mokytojavimo patirtį, pasižiūrėti, ar jie visi tokie gabūs, kaip stereotipiškai mąstoma, ar tikrai šeimose jie yra auklėjami kitaip. Todėl ir neišvažiavau.
Vizijos dokumentas – kiekvieno vedlio kišenėje
– Turėjome „Lietuva 2030“ viziją, daug kalbėjome apie gerovės Lietuvą. Dabar labai gražus būrys intelektualų, visuomenėje žinomų žmonių, tarp kurių esate ir jūs, sukūrė „Lietuva 2050“ viziją, kurios optimistiniuose scenarijuose skamba tokie gražūs žodžiai, kaip Lietuva – kelrodė, šiaurės žvaigždė. Ką turėtume nuveikti, kad tai neliktų tik utopija?
– Išties, tą viziją kūrė didelis būrys labai gabių, atsidavusių, pažįstančių Lietuvą tokia, kokia ji yra, be jokių iliuzijų žmonių. Tai buvo žmonės su didele kompetencija. Nesu ekonomistas, mokslininkas, tik švietimietis ir man buvo taip miela bei gera būti jų būryje.
Norėčiau štai ką pasakyti – baikime šiandieną gyventi sapnų ir stebuklų šalyje. Pradėkime kurti. Politikai, vedliai tiesiog privalo nešioti tą viziją savo kišenėse, neišmeskime jos į šiukšlių dėžę ir nekurkime vizijos į orą. Kurkime ją į būtį. Pagrindinis vektorius turėtų būti nukreiptas į švietimą, mokslą, technologijas, nes mūsų laukia didžiuliai iššūkiai.
Turiu atkreipti dėmesį, kad tą viziją įgyvendins tie vaikai, kurie šiandien sėdi pirmoje klasėje – jiems ateityje bus per trisdešimt ir tai bus tas branduolys, ta jėga, nes tiems, kuriems dabar jau per trisdešimt, bus apie šešiasdešimt. Jau nebe tas azartas, nebe ta jėga.
Taigi ir nukreipkime tą vektorių į tuos „mažius“ ir darykime viską, investuokime į juos. Žiūrėkime, kas vyksta pasaulyje, kas ten daroma su tokio amžiaus vaikais ir eikime į priekį. Noriu pasakyti dar vieną rimtą pastabą – neatneškime į mokyklas gatvės politikos ir viso to, kas ten vyksta, nenusileiskime iki gatvės lygio. Mokykla yra šventovė ir negalima į ją atnešti keiksmažodžių. Prisiminkime marškinėlius, kur buvo užrašyta: „Ruskij vojienyj karabl idi...“, jau tada sakiau, kad šį žodį pasigaus mūsų vaikai ir adresuos jį mūsų mokytojams. O ką mes darėme? Mes plojome. Mokykla – tai ne daržinė ir apie tai reikia mąstyti.
Į mokyklas reikia mesti didžiulius išteklius, jose turi dirbti geriausi mokytojai, jose turime auginti mažuosius genijus. Pastebėkime juos, darykime testus, rašykime kontrolinius darbus – juk pasaulyje yra daug gerų, gražių pavyzdžių, kai gabūs vaikai yra pastebimi dar pradinėje mokykloje, jie surenkami, vežami į centrus, kuriuose išbūna vieną dieną per savaitę, su jais dirba patys pažangiausi mokslininkai, jiems parodoma, visa, kas yra geriausio ir pažangiausio toje valstybėje. O vėliau tie gabesnieji, jau vyresni, yra suvežami į internatus (blogas tas žodis, bet kito neturiu) – ten taip pat su jais dirba geriausi mokslininkai, gabiausi, gerai apmokami pedagogai, ten klojami kultūros pagrindai, ruošiama, kaip jie turi atrodyti, kaip kalbėti, kaip rašyti ir visa kita. Ir tada pinigai nepradings kažkur, o bus investuoti į gyvą žmogų.
– Ar tai nesusikerta su vieno iš vizijos kūrėjų nuomone, kad turėtume siekti, jog nebūtų kokių tai išskirtinių mokyklų, ar kaip jūs sakote, internatų, kur mokytųsi tik rinktiniai vaikai, bet kad ir toji mūsų gatvėje, ar miestelyje esanti mokykla būtų lygiai tokia pat prestižinė?
– Žinoma, kad to reikia siekti. Kodėl aš turiu keliauti per visą miestą į kitą gimnaziją, jeigu ji yra šalia mano namų, bet gal toji gimnazija neatitinka mano poreikių? Aš suprantu tuos tėvus, kurie bet kuria kaina, gal net aukodami paskutines savo lėšas, kurias reikėtų investuoti į sveikatą arba į buitį, atiduoda vaikui – tai yra natūralu, nes geriausi teisėjai vaikui yra jo tėvai. Protingi tėvai mato, kad tenai, toje mokykloje, vaikui duodama daug daugiau nei esančioje šalia namų.
– O kaip gi išauginti tokią prestižinę mokyklą, paruošti gyvenimui tokius mokinius, kaip pavyko jums?
– Reikia daug dirbti. Tam aukojau labai daug.
– Bet vienas lauke – ne karys.
– Bet vadas yra vadas, lyderis. Bet jokiu būdu nei vieno laimėjimo, nei vienos sėkmės neprisiimu sau – surinkau kolektyvą, kuris manimi patikėjo, kuriuo aš pats patikėjau, aš į juos investavau, su jais kalbėjausi, juos mokiau. Vien tik tam, kad būčiau administratoriumi, atsisakiau pamokų, namų darbų, todėl turėjau daugiau laiko negu jie. Aš taip džiaugiausi, kad esu, tegul ir ne pačios geriausios, prestižiškiausios gimnazijos, bet tiesiog žydų mokyklos direktorius. Likusius čia gyventi žydus, o tuo pačiu ir jų kaimynus, draugus mokiau būti piliečiais, tolerantiškais ir norėjau, kad jie būtų sėkmingi. Ir, ačiū Dievui, pasisekė to pasiekti. Bet kuris mūsų mokyklos mokinys, mane sutikęs gatvėje, sustoja, pasilabina, apkabina – tokie šilti mūsų santykiai. Visada sakiau ir sakysiu: jeigu tu eini viena gatvės puse, o kita puse eina buvęs tavo mokinys ir jis pasuka link tavęs, reiškia, tu kažką pasiekei, o jeigu jis nusuka galvą, tai yra tavo nesėkmė.
Tačiau gerą gimnaziją sukūrėme ne iš karto. Pirmuosius gražius žodžius apie ją išgirdome po penkiolikos darbo metų, ir tai nuskambėjo iš pačių moksleivių lūpų, kurie dalindavosi įspūdžiais su draugais, kaimynais. Tada ir žurnalistams tapo įdomu, mane pastebėjo ir ateidavo pasikalbėti. Tad nugyvenau labai gražų pedagoginį gyvenimą.
Valstybę, kurioje norime gyventi, reikia mylėti ir gerbti
– Demokratija ir švietimas buvo pasirinkti kaip tiksliausi „Lietuva 2050“ ateities scenarijų rėmai. Tai dvi sritys, kurioms, pasak ateities viziją kūrusių gausaus intelektualų būrio, reikia nuolatinio mūsų dėmesio, nes būtent jos lems mūsų ateitį. Kokius darbus turėtų nuveikti dabartinė karta ir koks, jūsų nuomone, turėtų būti tam skiriamas dėmesys?
– Dabartinė karta yra įdomi ir veržli, greitai priima ir įsisavina naujoves, tačiau būna atvejų, kai naujovėms reikia laiko – tam, kad naujovė pradėtų duoti vaisių, ją reikia perprasti ir sustyguoti. Deja, šitoje vietoje mūsų jaunoji karta stringa, tiesiog nenori sėdėti per ilgai prie vieno ar kito sudėtingesnio uždavinio – jaunimas mano, kad nėra sudėtingų dalykų ir uždavinių.
Dar mūsų jauniems žmonėms trūksta kūrybiškumo – kritiškai mąstyti jau išmokstame, bet mąstyme trūksta kūrybos. Be to, jaunoji karta bando įrodyti, kad kažkas tikrai atliks darbus už mus, nes pasaulyje daug žmonių dirba prie šio klausimo, tačiau ji privalo suprasti, kad mokytis reikės visą gyvenimą. Manau, kad įsigaliojus visavertei ugdymo sistemai, vis labiau išnyks takoskyra tarp vidurinio ar aukštojo mokslo.
– Kaip rasti kalbą skirtingoms kartoms? Kas būsimos Lietuvos jaunuomenę galėtų įkvėpti ir padėtų įgyvendinti mūsų iškeltus tikslus – kurti tokią Lietuvą, kokios mes patys norėtume ir savo vaikams linkėtume matyti – valstybę, kurioje norime gyventi ir kurti, valstybę, kurią norime saugoti?
– Valstybę, kurioje norime gyventi, ir kurią norime saugoti, reikia mylėti ir gerbti. Būtina išmokyti jaunimą, kad kiekvienas medis, pasodinta gėlė, pastatytas namas, nutiestas tiltas yra mūsų šalies gerovės simbolis, jog kraštą reikia mylėti besąlygiškai ir, pirmiausia, išmokti aukotis dėl jos gerovės. Visi privalome išmokti gyventi kitaip, būti sąžiningiems savo Tėvynei, nes kitos šalies nėra ir nebus. Kaimynai mums pavydi mūsų laisvės, demokratijos ir t.t. Pavyduoliai pasiruošė tai atimti, todėl turime būti stiprūs ir išmokti ginti savo šalį. Todėl būtina išmokti gerbti vyresnę kartą, nenustumti jos į pakraščius, o atvirkščiai – ją išaukštinti, nes tik ji gali perteikti jaunimui savo patirtį ir pasiekimus. Juk mokomasi iš praeities, kad ateityje būtų mažiau klaidų.
– Kokią Lietuvą, kokius jos žmones, kokią naują kartą norėtų matyti Miša Jakobas.
– Norėčiau, kad Lietuva ir visi jos žmonės būtų sėkmingi bei didžiuotųsi šia maža valstybe. Kad žmonės pagaliau išmoktų gerbti kitų triūsą, paprasto darbininko darbą, kad pagaliau suprastų, kas yra kultūra, kuri prasideda nuo tualeto, nuo rankų plovimo, nuo higienos.
Norėtųsi, kad visi būtų laimingi, kad žmonės daugiau šypsotųsi, kad jie pagaliau nusimestų tas murzinas, juodas spalvas. Baikime būti mužikais, nustokime keiktis troleibusuose, autobusuose ir traukiniuose, auginkime laimingus vaikus, kad jie be problemų galėtų lankyti sporto salę, baseiną, raskime laiko išvažiuoti su visa šeima, nustokime bartis, skriausti vieni kitus. Jeigu padarėme klaidų, privalome sugebėti jas ištaisyti ir nebepilkime purvo vieni ant kitų.
Esame graži tauta, tai puoselėkime tą grožį, mylėkime savo šalį ir nenusileiskime iki bjaurasčių – juk esame žmonės, aukščiausia Žemės būtybė. Asmeniškai aš tikiu, kad tikrai gyvensime gražioje, geroje, sėkmingoje šalyje. Tik reikės labiau pasistengti ir ne vien tik imti, bet pasidalinti su kitais, o su valstybe – pirmiausia.
Lietuvos ateities viziją „Lietuva 2050“ rengia Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiaudama su Vyriausybės strateginės analizės centru (STRATA), Seimo Ateities komitetu ir Vilniaus universitetu. Įgyvendinama vykdant projektą „Įrodymais grįsto valdymo kompetencijų centro įkūrimas, Nr.10.1.1-ESFA-V-912-01-0025“, kuris finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis. Daugiau informacijos www.Lietuva2050.lt
