Pirmasis apie tai paskelbė portalas LRT, kuriam žinią patvirtino signataro šeima.
S. Pečeliūnas 1979 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą, įgijo inžinieriaus kelininko specialybę. 1979–1990 m. buvo Miestų statybos projektavimo instituto vyresnysis inžinierius kelininkas.
Politinėje veikloje pradėjo dalyvauti 1980 m. Bendradarbiavo leidžiant pogrindinį leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. 1988–1990 m. – Lietuvos Sąjūdžio Seimo narys. Pirmosios Lietuvoje atkurtos partijos – Lietuvos demokratų partijos atkūrimo deklaracijos (pasirašyta 1989 m. vasario 4 d.) signataras.
Išrinktas į Atkuriamajį Seimą, 1992–1996 m., 1996–2000 m. ir 2004–2008 m. kadencijų Seimus. Buvo Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininkas, Lietuvos valstybinės derybų su Rusijos Federacija dėl okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos delegacijos narys.
1992–1996 m. kadencijos Seime (į kurį išrinktas pagal jungtinį Lietuvos krikščionių demokratų, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Lietuvos demokratų partijos sąrašą) – Nacionalinio saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas. 1996–2000 m. kadencijos Seime dirbo Nacionalinio saugumo (nuo 1999 m. – Nacionalinio saugumo ir gynybos) komitete, buvo Peticijų komisijos pirmininkas.
2001–2004 m. – Muitinės departamento prie Finansų ministerijos Pažeidimų prevencijos skyriaus vyriausiasis inspektorius. 1989–2001 m. – Lietuvos demokratų partijos narys ir pirmininkas. Nuo 2003 m. – Tėvynės sąjungos narys.
S. Pečeliūnas 2000 m. apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, 2005 m. – Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.
Dalijosi prisiminimais apie Kovo 11-ąją
Savo biografijoje Seimo svetainėje S. Pečeliūnas dalijosi prisiminimais apie Kovo 11-ąją.
„Dabar, kai prisimenu 1990 metų Kovo 11-osios vakarą, prieš akis iškyla toks vaizdas: aplinkui Seimo rūmus daug žmonių, jie plėšia sovietinį herbą, dalis signatarų bėga pas tuos žmones, krykštauja, visi patenkinti. Bet buvo tarp tų pačių signatarų ir tokių, kurie nedarė iš to spektaklio, nebėgo glebėsčiuotis, buvo solidūs, susikaupę ir galvojo apie ateitį. Tarp mūsų buvo ir tokių, kurie sakė: aš ateinu ten su vieninteliu tikslu – paskelbti Lietuvos Nepriklausomybę. Kovo 11-osios vakare jie tai įvykdė. Kiti suvokė, kad tas parašas, tai labai didelė atsakomybė. Po jo prasidėjo labai sunkus ir sudėtingas darbas. Žmonės tegul džiaugiasi, o mūsų reikalas yra dirbti, galvoti ir jų nesuvedžioti.
Aš manau, kad kiekvieno signataro žingsnis, nesvarbu, kiek metų praeis po 1990 metų Kovo 11-osios, visuomenės bus vertinamas savaip. Kiekvienas signataras, kompromituodamas save, kompromituoja ir savo valstybę. Kovo 11 d. akto atsakomybė lydi ir lydės jį bei jo ainius visą gyvenimą“, – rašė S. Pečeliūnas.
Jis taip pat, rašydamas apie šalyje organizuotą referendumą – ar Lietuva turi būti nepriklausoma demokratinė valstybė, prisiminė, kad tuomet tai buvo labai drąsu.
„Jame dalyvavo tik Lietuvos piliečiai. Okupantas neturėjo galimybės tiesiogiai įtakoti jo rezultatų. Lietuva pati sprendė savo ateitį“, – rašė S. Pečeliūnas.
Užuojautą dėl netekties artimiesiems reiškia šalies vadovai, kolegos ir bendražygiai.
