Interviu DELFI ministras teigė manantis, kad Rusijos inicijuotas Eurazijos ekonominės sąjungos formavimas gali tapti alternatyviu traukos centru Rytų Europos valstybėms, pirmiausia Ukrainai, ir nuo to gali priklausyti geopolitinė Europos ateitis.
„Būkime atviri: Rytų partnerystė nėra pati populiariausia tema Europos Sąjungoje. Egzistuoja ir kiti regionai: Balkanai, Šiaurės Afrika, galų gale Malis, kuris irgi yra Europos darbotvarkėje, nes viena iš Europos Sąjungos šalių – Prancūzija – ten skiria didžiulius resursus“, - teigė L. Linkevičius.
- Lenkijoje atsiprašėte, kad 2010 metais Vilniuje viešint a.a. Lenkijos prezidentui L. Kaczynskiui Seimas atmetė Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymą. Šiuo metu esate Vyriausybės narys, todėl galite teikti siūlymus, ką reiktų keisti dėl lenkų tautinės mažumos? Išvardinkite bent tris dalykus, kurie, jūsų nuomone, keistini.
- Tiesą sakant tai jau įvyko, iniciatyva jau parodyta. Vyriausybėje ministro pirmininko potvarkiu sudaryta darbo grupė iš aukštų Užsienio reikalų, Kultūros, Švietimo ir Teisingumo ministerijų pareigūnų. Jai vadovauja kultūros viceministras – Lenkų rinkimų akcijos narys.
Grupės tikslas – teikti siūlymus dėl teisinės bazės pakeitimų ten, kur reikėtų, atliepiant tuos lūkesčius, kurie susiję su tautinių mažumų poreikiais: turiu galvoje asmenvardžius, vietovardžius, Tautinių mažumų įstatymą, kuris galiojo iki 2010-ųjų metų, po to jo galiojimas „nutrūko“. Tačiau, mano supratimu, jis reikalingas.
- Konkrečiai išvardinkite, ką reikia keisti, jūsų požiūriu?
- Aš ir pavardinau, nors nenoriu įvardinti baigtinio įstatymų sąrašo, nes tam yra darbo grupė. Ji turi įsigilinti, ką reikia daryti. Aš sakau savo nuomonę – reikia keisti tuos įstatymus, kurie kalba apie asmenvardžius, vietovardžius.
Beje, noriu pridurti, jog, mano nuomone, įsivaizdavimas, esą dėl to reikia keisti Konstituciją, yra nelabai teisingas. Manau, kad tikrai yra daug dalykų, kuriuos galime padaryti nekeisdami Konstitucijos.
O kai kur nereikia keisti netgi įstatymų. Kalbu apie Švietimo įstatymą. Lenkijoje irgi buvo dėl to klausimų. Nors nesu ekspertas, man atrodo, kad įstatymas šiuo atveju yra geras, tokio pobūdžio įstatymai praktiškai yra identiški Lenkijoje ir Lietuvoje. Problemų kelia jų įgyvendinimas.
Mūsų tikslas – kad moksleiviai turėtų daugiau žinių, būtų konkurencingi darbo rinkoje, kad geriau integruotųsi. Todėl neužmirškime to tikslo.
Bet jeigu paklaustumėte, ar reikia keisti Švietimo įstatymą, tai nemanau, kad reikia – reikia kalbėti apie jo įgyvendinimą.
- Lietuva antrą šių metų pusmetį pirmininkaus Europos Sąjungos Tarybai, bus daugybė kasdienių rūpesčių, tačiau tarp šių rūpesčių visuomet kyla esminis klausimas apie Europos Sąjungos ateitį – gilesnė integracija versus plėtra.
Pavyzdžiui, jeigu kalbame apie Europos bankų sąjungą, bankų priežiūros mechanizmus, jei svarstome apie Europos pinigų sąjungą, tai mes kalbame apie labai didelę integraciją. Tai kryptis yra į federalizmą ir tas vyksta jau dabar.
Europos piliečiams ateitis turėtų rūpėti, bet Lietuvoje ir kai kuriose kitose šalyse į tai visiškai nekreipiamas dėmesys. Atrodo, kad tai nuspręsti turi kiti. Mes turime susivokti, kad Europos Sąjunga yra mūsų sąjunga, ne kažkokių „jų“. Mes kartais įsivaizduojame, kad tai „jų“ Europos Sąjunga, „jie“ diskutuoja, o mes kažkaip gyvensime. Tai reiktų iš esmės pakeisti. Mes neįsijungę į diskusiją apie Europos ateitį.
- Jeigu pilietis jūsų klaustų, kokia yra Lietuvos pozicija dėl Europos ateities – ar mes remiame gilesnę integraciją, ar plėtrą – ką atsakytumėte jam?
- Kol kas tam tikrais aspektais mes remiame integraciją: kai tai susiję su pinigų sąjunga, bankų sąjunga. Mes matome tame tam tikrą saugumo mechanizmą, matome garantijas, stabilumą. Todėl šiais aspektais mes remiame tokias tendencijas.
Bet apskritai kyla klausimas, ką mes žadame pasiekti – ar tai bus federacija su viena valiuta, kur bus viskas vieninga, ar kai kuriais aspektais išlaikysime autonomiją. Pavyzdžiui, šiuo metu kai kurie klausimai priimami daugumos balsais, o užsienio ir saugumo politikos srityje šalys turi veto teisę. Yra visokių diskusijų, matyt, mes irgi nesame pasirengę toje diskusijoje dalyvauti.
Neseniai buvo diskutuojama apie atskaitomybę piliečiams, nes tai, ką darome, nėra politikų išsigalvojimas, tai vis dėlto turėtų būti daroma žmonėms. Žmonės turi būti informuoti ir įtraukti į tas diskusijas. Apie tai buvo daug kalbama Dubline, kai buvau neformaliame Europos Sąjungos ministrų susitikime.
Šie klausimai buvo ypač akcentuojami Airijos, kuri turi stiprias parlamentarizmo tradicijas, kur parlamentas tikrai ne nominalus, kur žmonių valia reiškiama realiai. Nesakau, kad pas mus žmonių valia nereiškiama realiai, bet mes kai kuriuos klausimus tiesiog ignoruojame. Lietuvoje nėra to, ką angliškai būtų galima pavadinti „ownership“. Lietuviškai galima tai pavadinti suvokimu, kai tai yra „tavo klausimas“, o ne „jų“. Pas mus dažnai manoma, kad tai „jų“ klausimas, kad Europos Sąjunga yra „jie“, o ne „mes“.
- Kokią įtaką, galbūt naudą Lietuvai gali turėti Vygaudo Ušacko paskyrimas Europos Sąjungos ambasadoriumi Maskvoje? Ar mąstant egoistiškai tai gali turėti teigiamos įtakos Lietuvos santykiams su Rusija?
- Pats faktas, kad Lietuvos diplomatas paskirtas į tokią poziciją, įgauna kitą svorį, kitą spalvą ir tai svarbu. Pridurčiau, kad mes, deja, turime mažai atstovų Europos išorinių veiksmų tarnyboje, praktiškai V. Ušackas yra vienintelis. Mes turime mažai atstovų struktūrose, tai tiek mūsų, tiek kitų naujų narių problema. Todėl pats faktas labai geras.
Tik reikia suprasti, kad jo pozicija yra Europos Sąjungos pozicija. Užimdamas šį postą jis neturėtų ir negalėtų atstovauti Lietuvai, jis turi paisyti tik Europos Sąjungos interesų – tokios taisyklės.
Bet pats faktas, kad Lietuvos diplomatas yra tokioje pozicijoje įneša tam tikrą naujovę mūsų realybėje, nes gal bus paneigtos išankstinės nuostatos, kad Lietuva yra rusofobiška, kad visą laiką ieškome kažkokių priekabių santykiuose su šia šalimi. Tai galėtų sušvelninti neteisingą, išankstinį įspūdį, kuris, deja, egzistuoja. Netiesiogiai galime pasakyti, kad tai geras poveikis ir mūsų dvišaliam klimatui.
- Rusija formuoja Eurazijos ekonominę sąjungą, tačiau kyla klausimas, ar šio darinio formavimasis gali sudaryti realią konkurenciją Europos Sąjungai ir kokią tai gali turėti politinę įtaką Europos Sąjungos ir Azijos šalių santykiams? Ar tai gali būti grėsmė Lietuvai, jeigu su šią sąjunga Rusija į savo orbitą įtrauks mūsų kaimynes? Kokia jūsų nuomonė?
- Esama įvairių nuomonių. Esu sutikęs žmonių, kurie sako, kad tai iš viso yra propaganda. Aš esu tarp tų, kurie mano, jog tai ne propaganda, o rimtas projektas, nes matau, kaip jis įgyvendinamas. Pagaliau, tai yra vienas iš prezidento Vladimiro Putino asmeninių pažadų.
Be to, yra ne tik Muitų sąjunga, dar yra kolektyvinės gynybos organizacija, kuri būtų pagrindas bendrai gynybos politikai. Daromi konkretūs žingsniai kuriant bendrą rinką, kaip ir Europos Sąjungoje: prekių, žmonių, paslaugų judėjimas. Viskas kuriama pagal panašų modelį.
Tik tiek, kad Europos Sąjungoje vertybės truputį kitokios, čia valstybių lygiateisiškumas yra realus, nes mes nenorime, kad sąjungoje vyrautų kokia viena šalis.
Tačiau kalbėti apie kažkokią grėsmę nereikėtų. Mano supratimu, reikia tą faktą įvertinti, nes tai dar vienas traukos centras. Mes kuriame vientisą ir laisvą Europą, tačiau yra ir kiti traukos taškai. Šiuo požiūriu prasideda konkurencija.
Galime atvirai kalbėti apie Ukrainą. Vyksta Ukrainos dialogas su Europa, mes tikimės ir norime, kad Europos viršūnių susitikime Ukraina pasirašytų Asociacijos sutartį su Europos Sąjunga. Kad tai būtų padaryta, Ukraina turi atlikti tam tikrus namų darbus, prikimti nelengvus sprendimus, apsispręsti. Tai parodytų jos apsisprendimą ilgainiui įsijungti į Europos Sąjungą.
Egzistuoja ir kitas variantas – vyksta diskusijos, kad Ukraina arčiau priartėtų prie Eurazijos muitų sąjungos, kuri irgi yra traukos centras.
Ar reikia vadinti tai grėsme? Tiesiog galime kalbėti apie skirtingus traukos centrus ir savotišką konkurenciją. Manau, kad tie, kurie mano, jog tai tik šiaip sau nevertas dėmesio propagandinis triukas, yra ne visiškai teisūs. Tai realūs procesai ir mes turime į juos atsižvelgti.
- Prezidento pareigas einant Valdui Adamkui buvo išplėtota Lietuvos lyderystės idėja Rytų Europos ir Kaukazo regione. Ši koncepcija sulaukė daug kritikos, ilgainiui ji užmiršta. Galbūt prie to verta grįžti?
- Nereikia stengtis užimti lyderiaujančių pozicijų. Neseniai Lietuvoje lankėsi Ukrainos prezidentas, mes labai atvirai, labai aštriai diskutavome – taip tegali kalbėtis tik draugai. Ukrainos kolegos tai vertina, nes mes su jais galime kalbėtis ta kalba, kurią jie supranta. Šiuo atveju turiu mintyse, ne tiek rusų kalbą, kiek kultūrinį supratimą.
Ir čia mūsų vaidmuo didesnis negu kitų šalių, kurioms galbūt sunkiau sekasi suprasti ukrainiečių siunčiamas žinias.
Neseniai buvome susitikę su vyriausybine Moldovos delegacija, kuriai vadovavo vicepremjeras ir užsienio reikalų ministras. Moldova – viena iš tų šalių, kuri yra pasiekusi didžiausią pažangą rengiant susitarimus: Asociacijos susitarimą su Europos Sąjunga, kurio sudėtine dalimi yra Laisvos prekybos sutartis. Vizų liberalizacijos kontekste Moldova taip pat yra pažengusi į priekį.
Šiuo atveju mes ir vėl esame aktyvūs. Moldova labai dėkinga Lietuvai už nacionalinę ekspertizę, už mūsų vaidmenį europiniame lauke. Tai ir atsakymas – esame pakankamai aktyvūs.
Tačiau vadinti mus lyderiais aš nedrįsčiau, tiesiog nereikia patiems savęs skelbti centrais. Jeigu kas nors pavadins mus lyderiais, tai gerai, bet patys neturėtume to skelbti. Bent jau aš nesu tokios pozicijos šalininkas.
- Šiuo atveju klausiu ne tiek apie skelbimąsi lyderiais, kiek apie sau draugiškos erdvės kūrimą...
- Tai kad mes ją ir kuriame. Galima pridurti ir Gruziją. Dirbdamas ambasadoriumi prie NATO nepaprastai daug laiko ir dėmesio skyriau Gruzijai, tik kitame kontekste – saugumo. Bet gruzinai puikiai žino, kuo jie gali pasikliauti. O jie gali pasikliauti artimais draugais, kurie gali atvirai pasakyti teisybę.
Aš išvardinau daug Rytų partnerystės šalių, kuriose mes savaime vaidiname ne antraeilį ir ne foninį vaidmenį. Mūsų vaidmuo gana rimtas. Tai vertinama ir kolegų.
- Tai jūsų pozicija - ne šaukti apie lyderystę, bet veikti?
- Iš principo yra nekorektiška ir neteisinga pasiskelbti kokiu nors centru. Ne dėl to, kad tai gali sukelti kitų šalių pavydą, tiesiog manau, kad ne mes patys turime tuo titulu save apdovanoti – tai turi įrodyti gyvenimas.
Jeigu mums pavyks padaryti kažką geriau negu kitiems, tai kiti pripažins, kad mes lyderiai. Bus gražu, bet tai nėra tikslas. Tikslas – padaryti tai, ką gali padaryti geriausio, savo pastangas „įmesti“ į vieną bendrą taupyklę.
Mes nenorime turėti monopolio draugauti su Rytų partnerystės šalimis, mes norime pritraukti kitus žaidėjus, kitas šalis, kurios šiame regione ne tokios aktyvios. Būkime atviri: Rytų partnerystė nėra pati populiariausia tema Europos Sąjungoje.
Egzistuoja ir kiti regionai: Balkanai, Šiaurės Afrika, galų gale Malis, kuris irgi yra Europos darbotvarkėje, nes viena iš Europos Sąjungos šalių – Prancūzija – ten skiria didžiulius resursus. Mes turime suprasti, kad visi turi savus prioritetus, todėl nebūtinai visi turi pritarti tiems prioritetams, kurie artimi mums. Tačiau mūsų tikslas sudominti ir pritraukti.
Pavyzdžiui, kai regione yra konfliktas, kitų šalių dėmesį pritraukti visada lengviau, nes visi mano, kad reikia spręsti konfliktą, nes, neduok Dieve, žūva žmonės.
Mūsų regione, ačiū Dievui, nežūva niekas, čia tiesiog vyksta kiti sudėtingi tie procesai, gal todėl mažiau to dėmesio, nes viskas daugmaž normalu.
Nors mes manome, kad šiame regione daug kas nenormalu, kad vyksta procesai, nuo kurių priklauso geopolitinė Europos ateitis. Pavyzdžiui, priklauso ateitis nuo Europos santykių su ta pačia Ukraina, kur ji pasuks? Žinoma, kad taip. Todėl mūsų tikslas sudominti kitus ir tada mes pasieksime sėkmę. Jeigu viena, dvi ar trys šalys laikys prioritetu, dar nereiškia, kad tai bus Europos prioritetas.