Kita vertus, sutinkama, kad šios aktualijos gali būti panaudotos politinėje kovoje.
Šį pavasarį Lietuvoje kilo aistros dėl Norvegijos tarnyboms perduotų mažamečių. Politologai Tomas Janeliūnas ir Mažvydas Jastramskis teigia, kad per 2016-ųjų Seimo rinkimus ši tema gali būti vėl iškelta į viešumą, tačiau ji esą nebus vyraujanti.
„2012-aisias viena pagrindinių temų buvo atominės elektrinės statybos. Diskusijos dėl lietuvių vaikų Norvegijoje galėtų būti kaip šalutinė dimensija, kaip kad buvo Garliavos istorija. Manau, šią temą galėtų stipriai išnaudoti kokia nors nauja partija, pavyzdžiui, Naglio Puteikio darinys. Konservatorių partijoje taip pat yra politikų, kurie norėtų apie tai kalbėti, bet partijos vadovybė, manau, neleistų tai paversti vienu iš esminių klausimų“, – portalui LRT.lt komentavo M. Jastramskis.
„Vaikų ir Norvegijos vaikų teisių apsaugos taisyklių tema yra viena iš tų, kuriomis bandoma užkabinti socialiai jautrius klausimus. Kol kas neatrodo, kad kitos partijos ties tuo tikslingai dirbtų. Žinoma, jei yra kokia nors aktualija, vienas ar kitas politikas gali tam skirti dėmesio, bet nemanau, kad per rinkimus tai bus ypatingai iškeliama. Vis tik rinkimuose dažniausiai vyrauja gana panašios temos – ekonominiai, socialiniai dalykai, saugumo aspektai. Vaikų teisių klausimai yra jautrūs, bet jie paprastai susiję su konkrečiais atvejais, ir tai gali būti viena iš rinkimų temų, jei prieš pat rinkimus vėl kažkas netikėtai iškiltų“, – LRT.lt kalbėjo T. Janeliūnas.
Savo ruožtu Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis teigia, kad galima paimti kokį nors vieną faktą ar pora istorijų ir iš jų padarytų dramblį, mėginti įtikinėti: „Ar tuo naudosis viena ar kita politinė partija, sunku pasakyti.“
Politologai mano, kad ir šiuo metu intensyviai diskutuojamas pabėgėlių klausimas greičiausiai netaps viena pagrindinių kitąmet vyksiančių Seimo rinkimų aktualijų.
„Tai galėtų būti antrinė dimensija vien todėl, kad Lietuvoje nėra didelio masto imigracijos. Kelių šimtų pabėgėlių klausimas paliečia labai mažai žmonių. Kalbant apie politines konflikto takoskyras, tai turi būti svarbu daugeliui žmonių. [...] Lietuvoje dalis politikų, kurie kels kandidatūras vienmandatėse apygardose, gali apie tai kalbėti, bet abejoju, kad tai taps esminiu dalyku“, – įsitikinęs M. Jastramskis.
Tuo metu T. Janeliūnas tikisi, kad politinės partijos į savo rinkimų programas įtrauks kokią nors migracijos politikos detalę, nes esą akivaizdu, kad Lietuva vėluoja su šios politikos formulavimu. „Lietuvoje tiesiog nėra jokios migracijos politikos, nepaisant to, kad aplink mus vyksta daug konfliktų – dėl Ukrainos ir pan. Mes patys į tai reaguojame tik tuomet, kai verčia ES lygiu priimti sprendimus. Tikiuosi, kad partijos ne tik reaguos į labai konkretų poreikį priimti kažkiek pabėgėlių, bet ir kalbės plačiau, kaip Lietuva gali elgtis su įvairaus tipo atvykėliais – legaliais, nelegaliais, darbo migrantais ar politiniais pabėgėliais. Akivaizdu, kad kol kas politikai nenusiteikę apie tai rimtai kalbėti, bet tikiuosi, kad ir tie iš išorės ateinantys poreikiai paskatins rimtai pažiūrėti į migracijos politiką“, – LRT.lt sakė TSPMI dėstytojas.
Pasak G. Mažeikio, priklausome ES ir turime prisiimti dalį atsakomybės, bet šie sprendimai esą turi būti racionalūs ir derybiškai pagrįsti, pamatuoti įvairiais požiūriais: socialiniu, ekonominiu, švietimo, kultūros bei saugumo.
„Visa tai yra kompleksiniai klausimai, ir neabejotinai vyriausybė turėtų atsakingai juos svarstyti. Akivaizdu, kad paviršutiniški administraciniai sprendimai gali tapti prielaida kokio nors įtikinėjimo dramblio kūrimui. Sunku pasakyti, ar kuri nors partija tuo pasinaudos, bet pakankamai akivaizdu, žiūrint į lietuvių rinkimų tradiciją, kad visuomet atsiranda koks visuomeninis judėjimas ar politinė partija, kuri randa silpnąsias argumentų ir sprendimų vietas ir jas smarkiai kritikuoja“, – LRT.lt kalbėjo G. Mažeikis.
