Kauno kriminalistai įrodė, kad yra ne iš kelmo spirti, – sugebėjo išaiškinti itin kruopščiai planuotą nusikaltimą: naujų mobiliojo ryšio telefonų „iPhone“, vertų pusės milijono eurų, vagystę.
Nusikaltėliai šiai „operacijai“ kruopščiai ruošėsi, pagrobti brangius telefonus šių metų vasarį nusprendė imituodami juos iš Rygos į Varšuvą gabenusio kurjerio apiplėšimą.
Pirmoji nusikaltėlių plano dalis pavyko puikiai – brangų krovinį jie pasisavino, o auką vaidinęs kurjeris apie neva įvykdytą užpuolimą pranešė policijai.
Pasipelnyti nusprendęs latvis tik vėliau suprato, kad Kauno kriminalistai jo pasakojimu apie plėšimą netikėjo nuo pirmosios minutės.
Šį kruopščiai planuotą nusikaltimą kartu su kolegomis išaiškinusiai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyriausiajai tyrėjai Daivai Ignatavičienei atiteko garbingas apdovanojimas. Kartu su skyriaus vadovu Mindaugu Mažeika jai įteikta prestižinė Kauno apskrities Metų seklio nominacija.
− Darbas kriminalinėje policijoje nėra lengvas. Kodėl pasirinkote šią profesiją?
− Dirbti policijoje, tirti įvairias bylas ir narplioti nusikaltimus svajojau dar būdama moksleivė. Šią svajonę lėmė anuomet skaityta Levo Šeinino knyga „Tardytojo užrašai“.
Ją skaičiau ir tikėjau, kad tardytojo ar tyrėjo darbas man puikiai tiktų. Visos knygoje aprašytos kriminalinės istorijos ir jų narpliojimas paliko neišdildomą įspūdį.
Baigiau teisės technikumą, tačiau trejus metus dirbau kitą darbą. Galimybė įsidarbinti policijoje atsirado tik 1992 m., kai keitėsi visa sistema.
Panemunės policijos komisariate dirbau tardytoja, vėliau – Santakos policijos komisariate, o nuo 1999 m. perėjau dirbti į tuometę Tardymo valdybą. Ją reformavus, dirbu Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdyboje. Tiriame plėšimų, vagysčių, turto sugadinimo ir sukčiavimo bylas.
Darbas nėra monotoniškas ar nuobodus. Tenka tirti didelio rezonanso visuomenėje sulaukiančius nusikaltimus. Kartu su kolegomis išaiškinome ir bankomatų sprogdinimą, ir ginkluotą banko apiplėšimą. Nors karjeros pradžioje teko tirti ir pačius paprasčiausius nusikaltimus, pavyzdžiui, vagystes iš sandėliukų.
− Kokių savybių reikia turėti geram kriminalistui? Kas lemia jūsų darbo sėkmę?
− Manau, kad svarbiausia – užsispyrimas, darbštumas ir sugebėjimas dirbti kolektyve. Įvykus nusikaltimui, dirba visas skyrius.
Net ir byloje, už kurios išaiškinimą gavome Metų seklio apdovanojimą, neskaičiuodami darbo valandų dirbome visi. Todėl tai − viso kolektyvo nuopelnas.
Vakare gavome pranešimą apie neva įvykdytą plėšimą, į jo vietą išvykome kartu su visais operatyvininkais, kurie buvo laisvi.
Iš melavusio vairuotojo priėmiau pareiškimą, jį apklausiau. Darbas truko iki ryto. Juk reikėjo ne tik kruopščiai analizuoti parodymus, bet ir rinkti kitą informaciją: patikrinti šalia esančiose degalinėse sumontuotų vaizdo stebėjimo kamerų įrašus, apklausti galimus liudininkus. Tada dar nebuvo aišku, ar plėšikų auka apsimetęs kurjeris iš tiesų meluoja. Mums reikėjo surinkti visą įmanomą informaciją.
− Kada suvokėte, kad plėšimas – gerai suplanuota inscenizacija?
− Jau priimdama pareiškimą, bendraudama su vairuotoju rimtai suabejojau. Jį išdavė kai kurios detalės, į kurias atkreipėme dėmesį.
Kurjeris pasakojo iš Latvijos vykęs į Varšuvą. Logiškai mąstant, jis turėjo važiuoti greitkeliu, deja, pasuko Vandžiogalos kryptimi. Pasak vairuotojo, atokioje vietoje, šalia kapinių, jį sustabdė policijos uniformas vilkėję ir specialias lazdeles rankose laikę plėšikai.
Nusikaltėliai turėjo tiksliai žinoti, kur važiuoja pusės milijono eurų vertės krovinį gabenantis kurjeris, ir jo tykoti. Vieta, kurioje įvykdytas tariamas nusikaltimas, – vos už kilometro nuo posūkio Vandžiogalos kryptimi. Net ir sekant automobilį ir jį aplenkus, laiko pasiruošti užpulti būtų likę per mažai.
Iš karto kilo įtarimas, ar vairuotojo pasakojimas nėra apgaulė. Tiesioginių įrodymų neturėjome, todėl jį teko paleisti. Tik surinkę pakankamai svarių įrodymų, jį vėl iškvietėme apklausai ir sulaikėme. Visi trys įtariamieji prisipažino.
− Kam kilo mintis inscenizuoti apiplėšimą ir pagrobti tada naujausių „iPhone“ krovinį?
− Vairuotojas vėliau mums papasakojo, kaip viskas vyko. Pasirodo, iš Rygos į Varšuvą jis yra važiavęs ir anksčiau.
Kad būtų drąsiau, vykti kartu vairuotojas paprašė savo draugo. Bevažiuodami, jie pamatė krovinio važtaraščius ir suprato, kad gabena naujausio modelio brangius telefonus. Tada kilo idėja brangų krovinį pasisavinti, inscenizuojant apiplėšimą.
Po truputį gimė nusikaltimo planas, buvo pasiūlyta prisidėti dar dviem bendrininkams. Nusikaltėliai ėmėsi įvairių atsargumo priemonių, specialiai šiai „operacijai“ įsigijo du naujus mobiliojo ryšio telefonus su SIM kortelėmis. Buvo sutarta, kad kai tik kurjeris pajudės iš Rygos, atsiųs trumpąją žinutę, kurioje bus tik vienas simbolis – šypsenėlė.
Ją gavę bendrininkai sėdo į automobilius ir patraukė į Lietuvą. Vieta buvo parinkta iš anksto ir labai vykusiai. Atoki vietovė, šalia kapinės, žmonių ten nėra, o automobilių – tik vienas, kitas.
Vėliau paaiškėjo, kad nei policijos uniformų, nei lazdelių šie bendrininkai nenaudojo. Juk tai buvo tik plėšimo inscenizacija.
Nusikaltėliai apsiskaičiavo, manė, kad bus gabenamas tik vienas mobiliojo ryšio telefonų padėklas, o jų buvo net trys. Per apklausą jie prisipažino patyrę šoką – grobis netilpo į automobilį, todėl dalį krovinio teko palikti.
Šiuos telefonus iš karto atidavėme nukentėjusiu byloje pripažintam verslininkui iš Kaliningrado srities.
− Iš kur atsirado šie telefonai? Kodėl jie buvo gabenami į Varšuvą?
− Verslininkas pateikė jų įsigijimo dokumentus. Dalis telefonų buvo pirkta Lietuvoje, dalis – kitose šalyse. Jis pasakojo pradžioje į Varšuvą ketinęs išsiųsti vieną padėklą, tačiau atsiradus didesniam poreikiui nusprendė gabenti visus tris.
Šis nusikaltimas atsiliepė žmogaus emocinei būsenai. Jis net užsiminė netikėjęs, kad pavyks viską išaiškinti ar atgauti brangų krovinį.
Beveik visus telefonus pavyko surasti. Glaudžiai bendradarbiavome su Latvijos policija, ten buvo atliekamos kratos. Kelis telefonus suradome Lietuvoje, jie buvo parduoti.
Trūko kelių dešimčių telefonų, dalį jų nusikaltėliai tikino išmetę į upę. Kilo įtarimas, kad juose gali būti sumontuota vietos nustatymo įranga.
Policininkui maloniausia, kai galima išaiškinti nusikaltimą ir padėti žmogui.
− Jums kartu su kolegomis pavyko išaiškinti gaują, dujomis sprogdinusią bankomatus. Ar tiesa, kad sulaikyti įtariamuosius padėjo tai, kad vienas jų buvo užfiksuotas „Senukų“ prekybos centre perkantis dujų žarną?
− Įvykio vietoje, prie susprogdinto bankomato buvo rasta dujų žarna. Nusikaltėliai į vidų buvo prileidę dujų, todėl bankomatą susprogdino iš vidaus.
Pradėjome analizuoti surinktus įkalčius, aiškinomės, kur galima įsigyti tokių žarnų. Žvilgsniai nukrypo į „Senukų“ prekybos centrą, išsiskiriantį prekių gausa.
Sėkmę lėmė ir atsitiktinumas. Pasirodo, vienas mūsiškis tą dieną taip pat lankėsi „Senukuose“ ir kažką pirko. Ne veltui sakoma, kad kriminalistai dirba 24 valandas per parą. Kolega prisiminė pastebėjęs žarną pirkusį žmogų. Prekybos centro apsaugos darbuotojai mums padėjo: išsiaiškino, kas ir kada pirko tokias žarnas, mums pateikė vaizdo įrašus, darytus prie kasų sumontuotų vaizdo stebėjimo kamerų. Pamatęs pateiktą filmuotą medžiagą kolega iš karto atpažino pastebėtą žmogų. Tai buvo gerai žinomas vagis.
Įtariamasis buvo sulaikytas, kai ketino sprukti į užsienį. Išaiškinome ir kitus grupės įvykdytus nusikaltimus – bankomatų plėšimus, vagystes iš butų.
Kiekviena byla, kurią tenka tirti, – unikali. Vienodų situacijų, kai gali taikyti standartinius sprendimus, nebūna. Tai – kūrybinis procesas. Robotas tikrai negalėtų atlikti šio darbo.
− Šis darbas reikalauja ne tik pačių įvairiausių sferų žinių, bet ir psichologinio pasirengimo. Kaip pavyksta prakalbinti nusikaltėlius, pasiekti, kad jie prisipažintų?
− Labai didelę reikšmę turi apklausos. Žmogui duodant parodymus, ima ir „išlenda“ koks nors neatitikimas, už kurio mes galime „užsikabinti“.
Kiekviena apklausa – savotiška psichologinė dvikova. Labai džiaugiuosi, kad padeda mūsų viršininkas Darius Žukauskas. Tai – patyręs kriminalistas, vienintelis pareigūnas šalyje net du kartus pelnęs Metų seklio apdovanojimą. Jis domisi, kaip vyksta tyrimai, ir labai padeda savo patarimais.
Ateina nemažai motyvuoto jaunimo. Šie žmonės dirba ne dėl atlyginimo ar socialinių garantijų, bet dėl idėjos.
Jaunimui perduodame savo patirtį. Baigęs mokslus, įgijęs daug teorinių žinių, geru kriminalistu netapsi – viską lemia patirtis ir praktika. Mes su savo „mokiniais“ vaikštome į areštines, apklausas, žiūrime, kaip jie pildo dokumentus.
− Kas labiausiai sukrečia tiriant bylas?
− Baisiausia, kai dėl turtinės žalos nukenčia žmonės. Teko tirti bylą, kai savo namuose buvo užpulti ir žiauriai kankinti Kaune gerai žinomi sutuoktiniai – pasiturintis verslininkas ir jo žmona. Vieną įtariamąjį pavyko nustatyti pagal DNR pėdsakus, jis buvo nuteistas ir už kitus įvykdytus nusikaltimus.
Įsiminė ir 2009 m. vasario pradžioje įvykdytas ginkluotas „Ūkio banko“ skyriaus apiplėšimas. Vienas iš dviejų nusikaltėlių pavojaus mygtuką nuspausti spėjusiai banko darbuotojai koja spyrė į galvą.
Abu – dvidešimtmečiai. Pamenu, pasiteiravus, kodėl taip pasielgė, jis atsakė, kad gynėsi. Tai – sveiku protu nesuvokiama. Kas iš tokių žmonių išaugs?..
Teko sulaukti ir grasinimų. Dirbant Panemunės policijos komisariate teko vykti į kalėjimą, pas bausmę atliekantį recidyvistą. Jis man pareiškė, kad ant šios žemės nevaikščiosiu, grasino mane papjauti.
− Dirbate sudėtingą darbą, neretai darbe tenka užsibūti iki išnaktų. Kaip reaguoja jūsų šeima?
− Mūsų, kriminalistų, šeimos prie to jau pripratusios. Kai pradėjau dirbti, darbas formaliai trukdavo iki 18 val., tačiau anksčiau nei 21 val. nei aš, nei kiti mano kolegos namo negrįždavo.
Į darbą vykdavome ir šeštadieniais, ir sekmadieniais. Pamenu, tada dokumentus spausdinome mašinėlėmis, nes kompiuterių dar nebuvo.
Didžiulius darbo krūvius tenka atlaikyti ne tik mums, „procesistams“, bet ir operatyviniams darbuotojams. Jie rengia pasalas, kurios neretai vyksta naktį. Šeimos prie tokio darbo ritmo pripranta. Aišku, kai kurios šeimos dėl to išyra.
Džiaugiuosi, kad mano vyras daug padeda. Kai pasakau, kad važiuoju dirbti ir namo grįšiu tik baigusi visus darbus, jis pasirūpina vaikais. Labai gražiai sutariame, jei nesutartume – tiek metų kartu negyventume.
− Gal vaikai taip pat galvoja sekti jūsų pėdomis, pasirinkti kriminalisto profesiją?
− Kol vaikai dar maži, jie nuolatos kalba apie darbą policijoje. Vėliau požiūris pasikeičia. Vyriausiajai mano dukrai jau 26 m., policijoje dirbti ji nebenori. Sako, kad šis darbas pernelyg vyriškas.
Aš esu nepaprastai laiminga, nes dirbu savo svajonių darbą. O galimybė dirbti tai, apie ką svajojai dar vaikystėje, – pasitaiko tikrai ne visiems.
Policijoje dirbu 23 m. Jau galiu išeiti pensiją, tačiau to daryti neketinu. Darbas labai įdomus, o kolektyvas – puikus. Ko daugiau gali norėti?