„Tai jūsų dukra?“ – tyliai paklausiau.
Moteris nuleido ranką, ašarotomis akimis pažiūrėjo į mane ir tarė:
„Taip, tai mano angeliukas, mano mažylė, ją mažyle vadinau gyvai esant, taip ir toliau vadinu, niekada nebetaps vyresne“.
Natalijos vardu prisistačiusi K. Juščenkos mama papasakojo, jog dukra dar būdama devynerių pareiškė, jog užaugusi taps kariūne.
„Vaikai tokiame amžiuje visko prisifantazuoja, tad į jos žodžius rimtai nežiūrėjau, bet, kadangi augdama ji vis vien kartojo tą patį, ėmiau galvoti, kad taip ir bus, juolab, kad ji buvo labai sportiška ir stipri“, – pasakojo Natalija.
Dukros apsisprendimą pagreitino 2014 metais Maskvos išprovokuotas Donecko bei Luhansko separatistų „sukilimas“, peraugęs į karą su Ukrainos kariuomene. „Mes Luhansko regione gyvenome Toškivkos kaime, kuris liko ukrainiečių rankose, bet buvo nutolęs vos penkis kilometrus nuo nusistovėjusios fronto linijos, tad tapome karo dalyviais“, – pasakojo didvyrės mama.
Natalijos namai buvo vieni iš nedaugelio, kuriuose kasdien skambėjo ukrainiečių kalba, tad visa šeima ėmė talkinti kariškiams.
„Vyras padėjo remontuoti mašinas, o aš su Katerina kepiau duoną ir bandeles, kurias nešėme kariams į apkasus. Dukra ėmė jiems rinkti paramą, o po kiek laiko susipažino su Sergejumi bei jį nuoširdžiai pamilo“, – sunkiai atsidususi pasakojo mama.
Katerinai tuo metu buvo 17 metų, o žvalgybininkui, vyr. seržantui Sergejui – 35-eri. Karys papasakojo, jog prieš tapdamas profesionalu baigė statybos technikumą ir kelis metus dirbo statybininku, be to, prisipažino, kad yra išsiskyręs, o buvusi žmona augina jo sūnų ir dukrą, kuri yra vienmetė su Katerina.
Įsimylėjusios moksleivės šios žinios nenugąsdino ir po pusmečio baigusi mokyklą ji išvyko studijuoti į Lvivo karinę akademiją, esančią už 1300 kilometrų nuo gimtojo kaimo. Ten nusprendė studijuoti todėl, kad būtų arčiau mylimojo, mat Sergejus su visa 24-ta mechanizuota brigada buvo pasiųsti atgal į mokymo centrą Lvive.
Po pusmečio, 2016 metų gegužės aštuntą dieną, per žvalgybinę operaciją šalia Krimsko kaimo Luhansko srityje, Sergejaus draugas užmynė ant minos ir žuvo vietoje. Skeveldros žiauriai sudarkė iš paskos ėjusį Sergejų, medikai ilgai nebuvo tikri, ar jo gyvybę pavyks išgelbėti.
Katerinai apie nelaimę niekas nepranešė, tačiau ji, nebegaudama žinučių iš mylimojo, metė mokslus ir išskubėjo į frontą ieškoti sužadėtinio. Sergejų mergina surado karinėje Charkivo ligoninėje ir įkalbėjo medikus jį tolesniam gydymui persiųsti į Lvivą.
Norėdama būti arčiau mylimojo Katerina įsidarbino ligoninėje slauge ir tarsi liūtė kovojo už įvairias procedūras Sergejui. Jis išgyveno depresiją, mat medikai suteikė minimalią viltį, kad po stuburo sužeidimo jis galės valdyti apatinę kūno dalį ir neliks paralyžiuotas.
Norėdama sustiprinti kario tikėjimą, kad pavyks pasveikti, o ji visada bus šalia, Katerina pasipiršo Sergejui ir pasiūlė kurti šeimą. Vestuvių ceremonija buvo planuojama labai kukli, dalyvaujant vos dviem liudininkams – kovos draugams, tačiau ceremonija netikėtai pavirto didele švente.
Ją inicijavo vienos armijai talkinančių savanorių organizacijos vadovė Lesia Menkuš-Malkiv, žinojusi, kad Katerina irgi yra savanorių judėjimo aktyvistė. Vadovė išpuošė ligoninės kiemą, pakvietė muzikantus, daug svečių ir užsakė vaišių stalą.
Vestuvių nuotraukos, kuriose jaunoji meiliai žiūri į neįgaliojo vežimėlyje sėdintį sutuoktinį, apskriejo visą Ukrainą ir pasklido po pasaulį. Pora trumpam išgarsėjo, tačiau po to prasidėjo bendro gyvenimo sunkumai.
Sergejus toliau buvo gydomas reabilitacinėje ligoninėje, o Katerina tęsė mokslus karo akademijoje. Vėliau pora persikėlė į gimtąjį kario miestą Gluchivą, kurio valdžia padovanojo jaunavedžiams butą.
Katerina pradėjo tarnybą Gluchivo karinėje bazėje ir ėmė neakivaizdiniu būdu studijuoti vietos žemės ūkio kolegijoje.
„Dukra kūrė gražius planus – ketino pasistatyti namą, įsivaikinti du ar net keturis vaikus, pakeliauti su šeima po pasaulį ir puoselėjo viltį, kad JAV medikai apsiims gydyti Sergejų ir šis vėl ims vaikščioti“, – pasakojo mama.
Prasidėjus karui merginos karinis padalinys buvo pasiųstas padėti ginti strategiškai svarbų Sumų regiono miestą Ochtyrką, pro kurį ėjo keliai į Kyjivą, Charkivą, Poltavą, Myrhorodą. Jau pirmos karo dienos vidurdienį priešai įsiveržė į penkiasdešimt kilometrų nuo pasienio esančią Ochtyrką, tačiau buvo sunaikinti.
Kitą dieną ukrainiečiai susprogdino tiltą per Vorsklos upę, taip apsunkindami priešo puolimą, tačiau aplinkiniais keliais okupantai vis vien siekė užimti miestą, kurį kasdien nepaliaujamai bombardavo. Ukrainos kariai patyrė didelių nuostolių, tačiau miestą apgynė ir priešo skverbimąsi į šalies gilumą apsunkino, už tai Ochtyrkai šalies prezidentas suteikė miesto didvyrio vardą.
Okupantams nuo Ochtyrkos pasitraukus ir mūšiams persikėlus į kitus regionus, Katerinos būrys buvo pasiųstas saugoti sienos su Baltarusija ir Rusija susikirtimo trikampį ties Seversko miestu. Balandžio 4-ąją į jų padalinio stovyklą Pečenihų kaimelyje atskriejo dvi priešo raketos Su-35, pražudžiusios Kateriną bei tris jos bendražygius.
„Labai norėjau paskutinį kartą apkabinti savo angeliuką, tačiau karsto mums neleido atidaryti, nenorėjo, kad matytume tai, kas liko iš dukros kūno“, – sakė Natalija ir jos skruostais ėmė riedėti ašaros.
„Mes gyvenome labai kukliai, Katerina niekada nepabuvojo užsienyje, nematė jūros, tačiau ji apie tai svajojo ir žadėjo, kad į kelionę vyksime visi kartu – ji su vyru ir mes, tėvai, o ateityje ir būrys įsivaikintų vaikų.“
Mama sakė, jog prie Katerinos kapo bei nuotraukos Karo didvyrių alėjoje meškiukai kabo ne šiaip sau. Lepečkojai buvo jos mėgstamiausi gyvūnai, mergaitė nuo vaikystės kolekcionavo žaislinius meškiukus, tad mama juos ir toliau kabina šalia dukros nuotraukų:
„Prie jos kapo kasdien neinu, nenoriu trikdyti pomirtinio gyvenimo, tačiau prie šio portreto parke parymau nuolat, paglostau ir meškiuką, tai vienas iš jos labiausiai mėgtų, o savo kambaryje jų turėjo labai daug, nes rinko nuo vaikystės.“
„Prie kapo kasdien nuvažiuoja Sergejus. Katerina buvo jam viskas, netektį labai išgyvena. Dabar aš su vyru jam likome vienintelė atrama, nes dar pernai gavome bėgti iš gimtojo kaimo Luhansko regione, kuris tapo „pilkąja zona“ – mūšių vieta, niekieno žeme.“
Sužinojusi apie Katerinos mirtį savanorė Lesia Menkuš-Malkiv „Facebooke“ parašė: „Šiai karei aukščiausios vertybės buvo dvi – meilė tėvynei ir meilė sutuoktiniui, ji buvo labai atsakinga ir rūpestinga – sužinojusi apie artėjančią didelę Rusijos lėktuvų ataką visada draugams išsiųsdavo žinutę su raginimu bėgti į slėptuvę, tačiau, būdama arti priešo teritorijos, pati neturėjo galimybės apsisaugoti nuo raketos.“
„Katerinos ir Sergejaus meilės istoriją ir vedybas žurnalistai buvo praminę indišku filmu, tačiau šie visi baigiasi gerai, o mano angeliuko neliko. Su tuo susitaikyti labai sunku, tačiau spėju, kad ji ir kitame pasaulyje įstojo į dangaus batalioną, kovojantį už šalies laisvę. Jei visi krašto gyventojai būtų tokie patriotiški, kaip Katerina, Ukraina tą karą seniai būtų laimėjusi, o gal iki jo net nebūtų prieita, nes seniai būtume tapę NATO bei ES nariais“, – sakė Natalija.
