Ne vienerius metus siauruose ratuose plačiai žinomos problemos, kurios susijusios su pėstininkų kovos mašinomis (PKM) „Vilkas“ pastaruoju metu netikėtai tapo karšta bulve, kuria vasaros sezono įkarštyje smagu svaidytis valdančiųjų, opozicijos politikams, ekspertams ir apžvalgininkams.
Tikra ar apsimestinė nuostaba, sodrūs epitetai, didelį krūvį turintys ir ne visada atsakingai vartojami žodžiai, tokie kaip „neveikia“, abejonės, ar „gali pataikyti į taikinius“ gali stebinti, piktinti ar liūdinti. Bet jie neatsako į pagrindinius klausimus ir neatsitiktinai kelia susirūpinimą: juk nuo pat projekto pradžios 2015 metais brangiausias pirkinys Lietuvos kariuomenės istorijoje kurstė aistras.
Torpeduoti „Boxer“ įsigijimą bandė ir buvęs kariuomenės vadas Valdas Tutkus, kuris ne tik mėgino spausti PKM gamintojus dėl bendradarbiavimo ir aptarnavimo, bet ir aiškino, kad „įsigijimas tikrai kainuos daugiau nei apie 0,5 mlrd. eurų“. Nenoriai į vokišką PKM žiūrėjo ir tuometinis Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas. Tiesa, jis vėliau jau gyrėsi, kad Lietuva „Boxer“ įsigijo „beveik trečdaliu pigiau nuo pradinio pasiūlymo“.
Po to, kai 2015-ųjų gruodį Valstybės gynimo taryba pritarė „Boxer“ įsigijimui pagal 2016 m. Lietuvos, PKM gamintojo „Artec“ konsorciumo ir tarptautinės ginkluotės pirkimo organizacijos OCCAR sudarytą 385,6 mln. eurų vertės sutartį buvo įsigyti 88 PKM. Visi „Vilkai“ turėjo būti pristatyti į Lietuvą iki 2021 m. pabaigos.
Tuo viskas lyg ir turėjo pasibaigti: du mechanizuotieji pėstininkų batalionai turėjo būti aprūpinti moderniausiomis PKM, kad vadai ir eiliniai kariai galėtų džiaugtis išaugusiais pajėgumais, vykdyti priskirtas užduotis su iki tol neturėtomis galimybėmis.
O kur dar medaliai, šampanas, sąjungininkų pavydas ir gerai atrodanti naujausia technika švenčių bei paradų metu. Ko daugiau norėti? Bet tada paaiškėjo problemos, kurių šleifas velkasi iki šiol ir pamažu traukiamas į dienos šviesa – po gabaliuką, apipinamas politiniais atspalviais, interpretacijomis, pasiteisinimais, kaltinimais, neaiškiomis, aptakiomis frazėmis.
Tai kas vis dėlto veikia, o kas ne?
Taigi, ką reiškia „neveikia“? „Boxer“, kuri Lietuvoje neatsitiktinai vadinama „Vilku“ (nes „Vilkas“ yra pats važiavimo modulis + misijos modulis, t.y. Izraelio bendrovės „Rafael“ bokštelis „Samson II“ su amerikietišku 30 mm pabūklu, 7,62 mm kulkosvaidžiu, prieštankine „Spike“ ir ugnies valdymo sistemomis), kaip ir bet kuri kita PKM visu pajėgumu veikia tada, kai gali vykdyti užduotis.
Važiuoklė, variklis, kiti būti komponentai judėjimui veikia? Veikia. Priešininko kulkas ir net 30 mm sviedinius atlaikantis šarvas yra? Yra. Karių skyrių transportuoti gali? Gali.
Ar gali naikinti priešininko techniką bei gyvąją jėgą? Čia ir prasideda „smagioji“ dalis, nes problema, kuri vadinama „taip, bet...“.
O tas bet, kaip teigė Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, reiškia, kad „Vilkai“ važiuoja ir šaudo, tiesa, tai daro netobulai – esą dar reikia tobulinti programinę įrangą.
„Bet mes norime, kad visa įranga, kuri yra instaliuota, vis dėlto tai XXI amžiaus gaminys, veiktų tobulai. Kol to nepasiekėme... Tai nereiškia, kad įranga nėra pajėgume, kad ji nėra naudojama – mes ją naudojame, po pratybas važinėja Vokietijoje ir Lietuvoje, kur tiktai reikia. Bet tam softui viduje tobulinti dar yra reikalų, bet aš tikiuosi, kad specialistai tai išspręs, nes mes esam nustatę kraštutinius terminus, kada jie tai turi padaryti“, – sakė jis.
Bet ką tai reiškia paprastais žodžiais? Nei A. Anušauskas, nei viceministras Vilius Semeška nelinkę detalizuoti, kokios konkrečiai problemos kamuoja „Vilkus“, kas už tai atsakingas ir kodėl viskas iki galo dar neišspręsta. Juk apie pastebėtus trūkumus pripažinta dar 2019-ųjų pabaigoje.
Paprastai kalbant, „kraštutiniai terminai“ gali baigtis teismais, o „yra reikalų“ reiškia, kad „Vilkai“ negali 100 proc. vykdyti užduočių, kaip sumanyta. Nežinant detalių ir apsiribojant aptakiais išvedžiojimais toks pasakymas skamba grėsmingai, gal net skandalingai – norisi spjaudytis, gal net keiktis, kelti klausimą „kodėl“ ir ieškoti atsakingųjų. O iš tikrųjų viskas gali būti paprasčiau.
Jokios paslapties nėra
Ketvirtadienį Vilniuje „Boxer“ gamintojai – konsorciumas „Artec“, kuris vienija Vokietijos pramonės milžines KMW ir „Rheinmetall“, pakvietė į renginį, skirtą partneriams Lietuvoje – įmonėms, kurios galėtų prisidėti gaminant ne tik „Vilkų“ ar „Boxer“, bet ir kitų „Artec“ gaminių komponentus.
Pasiūlymas platus – galima talkinti elektronikos, metalo apdirbimo ir kitose srityse, tačiau Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmai iš pradžių atrinko apie šimtą lietuvių įmonių, vėliau jų ratas susiaurintas iki maždaug šešių dešimčių. Galiausiai į renginį atvyko maždaug vos dviejų dešimčių įmonių atstovai. Pasiteisinimų būta įvairių – tai baimė, tai nenoras, tai vasaros sezono atostogos.
„Artec“ atstovai neslėpė nusivylimo, tačiau, pasak V. Semešos, net vienos įmonės sėkmingas bendradarbiavimas su tokiais pramonės gigantais kaip KMW ar „Rheinmetall“ jau būtų sėkmė, panaši į tą, kuri nusišypsojo „Kitron“, 2017-siais laimėjusiai 24 mln. eur. kontraktą su „Rheinmetall“.
Tai nebuvo lengva, mat įmonė dalyvavo 2015-ųjų rugsėjį vykusiame „Boxer“ pristatyme Vilniuje – įsitikinti, kad įmonė gali gaminti sertifikuotus produktus užtruko.
Tačiau ne paslaptis, kad ir „Boxer“ pristatymas užtruko. Tad „Artec“ renginys tapo proga paklausti šio konsorciumo bei KMW atstovų ir apie tikrąsias „Boxer“ problemas, tiksliau jų turinį.
Lietuvos Krašto apsaugos sistemoje vis dar įsišaknijęs nenoras kalbėti atvirai, be užuolankų, detalizuoti klaidas, prisidengiant paslapties skraiste, regis, neišraunamas. Kaip ir prieš keliolika metų, kai į žurnalistų ar politikų užklausas tekdavo girdėti įtarių „o kam jums reikia žinoti? Kodėl mes čia turėtume atskleisti priešui visas paslaptis?“, taip ir dabar prisidengiama panašiais išvedžiojimais.
„Pati platforma yra pasiteisinusi ir labai kokybiška, mes turime paveldėtą sutartį, kada prie vokiškos platformos yra pridėtas Izraelio gamybos bokštelis, tos integracijos darbai yra šiek tiek užstrigę arba užtrukę. Jis veikia: puikiai šaudo prieštankinės „Spike“ sistemos, kulkosvaidis, 30 milimetrų patranka“, – teigė viceministras. „Nevadinčiau to broku, tai tobulinimo metu iškilusios problemos. (...) Detalių nenorėčiau atskleisti, bet tai yra ir programinės įrangos tobulinimai, mes dabar įdiegėme kitą versiją, ir iššūkiai, susiję su bokšto integravimu į važiuojamąją dalį“, – pridūrė V. Semeška.
Dar labai mėgstama vartoti žodį „iššūkiai“ – esą viskas sprendžiama ir bus išspręsta. KMW pardavimų direktorius Rytų Europai Thomasas Fritzschas į „Delfi“ klausimą apie „Boxer“ problemas taip pat pusiau juokais klastingai šyptelėjo ir siūlė vartoti žodį „iššūkiai“. Tačiau detalių neslėpė.
Problemų esmė yra aiški: iki tol neegzistavęs „Vilko“ variantas – vokiečiams tada dar nežinomas „Samson II“ bokštelis ir jo integravimas į „Boxer“. O problemų turinys ėmė lįsti pamažu ir jų buvo trys pagrindinės: amunicijos padavimas, pabūklo nuokrypis ir autofokusavimas.
„Vilkas“ turėtų galimybę iššaudyti pilną 30 mm šaudmenų komplektą – 200 vnt. be užsikirtimo ar pertaisymo vadui išlindus į išorę, bet ties 150 šaudmenų riba kilo bėdų.
Tada atsiskleidė ir programinės įrangos bėdos. Pabūklo nuokrypis horizontaliai į vieną pusę reiškia papildomą kalibravimą, o jei autofokusas fokusuojasi ne į taikinį, o į dujas iš vamzdžio – vadui vėl kyla taikymosi problemų.
Visam tam reikia testavimo, testavimo ir dar kartą testavimo bei suderinimo. Ir ne stacionaraus, gamykloje, kur viską galima teoriškai sukalibruoti, bet realaus, mūšio sąlygas atitinkančių kovinių šaudymų poligone. Kuo daugiau – tuo geriau, nes kai kurios bėdos išryškėja tik po kurio laiko. Regis, ne bėda – Vokietijoje yra puikūs poligonai testuoti, šaudyti, spausti viską, kas įmanoma.
Bet vos tik pasireiškė pirmosios „Vilkų“ problemos, smogė COVID-19 pandemija ir, žinoma, viskas sustojo: Izraelis užsidarė, įvedė bene griežčiausias izoliavimosi taisykles, o tai reiškė, kad „Rafael“ atstovai negalėjo vykti į Vokietiją aiškintis problemų ir ieškoti jų sprendimo. Bet visą kaltę suversti pandemijai būtų nesąžininga.
„Jei amunicija neveikia, tai ne kovido problema, tai sprendimo problema. Negali jos išspręsti, t.y. pataisyti amunicijos padavimo per „Zoom“ susitikimą“, – teigė Th. Fritzschas.
Tai, kad izraelietiškas bokštelis neveikia kartu su „Boxer“ taip, kaip turėtų, savaime irgi nėra didelis netikėtumas – Lietuva pati pasirinko pigesnį, tačiau neišbandytą modulį, nors „Artec“ ir siūlė nuotoliniu būdu valdomą bokštelį RCT-30.
Pastarasis buvo išdirbtas ir toks, kokį pasirinko Vokietijos kariuomenė. Tačiau, žinoma, brangesnis. Lietuviškas būdas sutaupyti užprogramavo „Vilkui“ ne šiaip problemas, bet ir bandomojo triušio ligas, kokiomis įprastai „serga“ daugelis modernių karinės technikos ir ginkluotės priemonių, kur tenka integruoti skirtingų gamintojų sprendimus.
Kuklesnes finansines galimybes turinčios šalys, kaip Lietuva, stengiasi tokių R&D kaštų išvengti. Ne visada pavyksta. Pavyzdžiui, Rumunijos įsigyti šarvuočiai „Piranha 5“ su izraelietišku ELBIT bokšteliu taip pat vėluoja – panašios problemos, kaip ir pas lietuvius.
Bet į „Vilkų“ kokteilį pridėjus kovido situaciją, iš pradžių labai vangų projekto valdymą iš pačios Lietuvos pusės, rezultatas buvo toks, kokio sulaukta – „Vilkas“ neveikė taip, kaip turėtų, nepristatytas tada, kada turėjo būti.
„Delfi“ šaltinių duomenimis problemas spręsti mėginta kelis sykius ir aukščiausiu, vyriausybiniu lygiu susitikimuose su Izraelio vadovais, kad šie valstybinę bendrovę „Rafael“ galėtų paraginti sparčiau išsklaidyti nesklandumus, tačiau viskas vis tiek užtruko. Ir dar neišspręsta, o pažadai lieka.
Visi liko iki galo nepatenkinti
Rezultatas netenkina nei Lietuvos, kuri turi vos pusę iš numatytų 88 „Vilkų“, nei „Artec“, kuriai po kilusio triukšmo dar ir kyla reputacinės žalos grėsmė. Visai nesvarbu, jog problemos kyla dėl „Vilko“ bokštelio – projektas priklauso „Artec“ ir šis konsorciumas su KMW atsako už sklandžią jo eigą.
„Nesame patenkinti. Pagal pasistūmėjimą galime pasakyti, kad iš 10 balų esame pasiekę 8/9. Bet negalime progresuoti greičiau. Vokietijoje tiekimo grandines vis dar veikia kovidas, kitos priežastys, o net ir išsprendę vieną problemą, susiduriame su kita – visko vienu metu negalime spręsti.
Pavyzdžiui, pakeitėme programinę įrangą bokštelyje ir vėl išlenda dalykai, kurių negalime prognozuoti. Kai perki naują batą supranti, kad raišteliai netinka, o kai parenki tinkamus raištelius, supranti, kad liežuvėlis netinka ir taip toliau“, – pripažino „Boxer“ projekto ir pardavimų inžinierius iš „Artec“ Sebastianas Kürbsas.
Žinoma, bato analogija taip pat reiškia, kad Lietuva gali naudotis garantiniu terminu: juk jei perki batą ir jis netinka dėl broko ar panašių priežasčių, gali grąžinti ir reikalauti naujo arba nuostolių atlyginimo.
Taip yra ir su „Boxer“ – tos didžiosios, kritinės problemos, kaip, pavyzdžiui, su šaudmenų padavimu, jau esą išspręstos, bet programinės įrangos – dar ne. O tai reiškia, kad terminai vėluoja ir „Artec“ turi mokėti kompensaciją Lietuvai.
„Kompensacijos buvo numatytos ir mes dabar mokame didelę kainą, Lietuva pagal sutartį gauna kompensaciją už vėluojantį pristatymą, kitaip sakant tam tikras procentas išskaičiuojamas iš pirkimo sutarties ir pačios PKM tampa pigesnės“, – pripažino S. Kürbsas.
Tačiau Lietuvai dabar aktualesnis klausimas yra ne patys pinigai ar tai, kad 2016-siais įsigyti „Vilkai“ kainuos mažiau, o laiko kaina. Vėlavimas reiškia, kad tie daliniai, kurie turėjo būti aprūpinti „Vilkais“ dar ne visų sulaukė. O tai reiškia, kad vėluoja planai apmokyti įgulas, treniruotis su pėstininkais, sąveikauti su kitomis PKM tarpusavyje ir pan.
Alternatyvų Lietuva nelabai ir neturi. Trenkti durimis, nutraukti esamą sandėrį būtų katastrofa, turint omeny, kad išspręsti liko „tik smulkmenas“.
Keisti misijos modulį, t.y. patį „Samson II“ bokštelį į RCT-30 arba Australijos „Boxeriuose“ sumontuotą „Lance“ bokštelį kainuotų dar daugiau pinigų ir laiko, kai kalbama apie integraciją – S. Kürbso nuomone, ne 18-20 mėn., o 36-40 mėnesius. O ką jau kalbėti apie logistinius iššūkius, jei vienas „Vilkas“ nuo kito skirtųsi, negalėtų sąveikauti tarpusavyje dėl skirtingų bokštelių.
„Samson II“ bokštelį gaminanti „Rafael“ taip pat, pasak Th. Fritzscho, regis, suinteresuota kuo greičiau pabaigti šį užsakymą – prastą reputacinę dėmę nusiplauti ypač svarstant apie naujus užsakymus JAV būtų sudėtinga ir šiai bendrovei.
„Tai juk ne koks garažiuko startuolis“, – apie „Rafael“ priminė Th. Fritzschas. Jo manymu, tiek „Artec“, tiek Lietuvą tenkina tik 100 proc. veikiantys „Vilkai“.
„Vilko“ dantys ir „Boxerio“ dantukai
Kita vertus, tai negali būti vien skambūs pareiškimai, turint omeny, kad Lietuva neslepia planų įsigyti „Boxerių“ papildomai.
Iš viso planuojama apie 120, iš kurių apie 30 bus tokie patys „Vilkai“, t.y., tikėtina, su tais pačiais „Samson II“ bokšteliais, o likę – su 12,7 mm (kitaip – 50-ojo kalibro) kulkosvaidžiais arba specializuotieji „Boxeriai“ – su medicininės evakuacijos, inžineriniais, vadovavimo moduliais, kuriuos galima įdiegti per 30 min. į standartinį „Boxer“ – tereikia krano, bent tris kartus tokią modulio keitimo operaciją atlikusios įgulos ir turi ne PKM, o kitokį „Boxerį“.
Medicininės evakuacijos, inžineriniai vadovavimo moduliai yra labai svarbūs Lietuvos kariuomenei, mat tai nišiniai, tačiau kovos sąlygomis kritiniai, tiesiog būtini pajėgumai, sistemos dalis.
Bet kas garantuos, kad nepasikartos ta pati istorija su izraelietiškų bokštelių integracija? Lietuva, anot V. Semeškos, nusiteikusi priimti tik sertifikuotą išbandytą „Vilką“, nebeeksperimentuoti.
Todėl, pavyzdžiui, Lietuvos norai „Boxer“ platformoje matyti ir 155 mm savaeigės haubicos modulį rimtai bus svarstomi tik tada, kai (ir jei) šį modulį sėkmingai įdiegs į jį nusižiūrėjusios Vokietijos kariuomenė ir Britų armija. Taip esą būtų išvengta klaidų pirkti ne „Vilką“, o katę maiše. Arba ančiuką.
Bet net ir tada Lietuva tam tikra prasme rizikuoja lipti ant grėblio, mat 90 „Boxerių“ su 12,7 mm kulkosvaidžiu – net jei tai, kaip žadama, bus nuotoliniu, o ne rankiniu būdu valdoma ginkluotės sistema, tėra maždaug 90 labai gerai apsaugotų, modernių, bet vis dėlto – tik šarvuotų transporterių. Ir brangių.
O „įkąsti“ priešininkui jie savaime neturės tokių galimybių, kaip PKM „Vilkai“, t.y. 12,7 mm kulkosvaidžio šūvio atstumas, pramušamoji galia neprilygsta 30 mm pabūklui, ką pripažįsta ir patys kariai, naudojantys „Vilkus“. Iš pirmo žvilgsnio tik semantinis skirtumas tarp „Boxer“ ir „Vilko“, vaizdžiai kalbant, slypi galioje: vienas turi šuniuko dantukus, kitas – galingus dantis.
Ką reiškia 30 mm pabūklas prieš atitinkamą ginkluotę turinčius potencialių priešininkų, t.y. Rusijos ir Baltarusijos kariuomenės šarvuočius labai gerai pademonstravo ukrainiečiai.
Karas Ukrainoje parodė ne tik mobilumo, šarvo, bet ir ugnies galios svarbą, kai ukrainiečių naudojami šarvuočiai BTR-4, net ir visomis savybėmis, regis, nusileisdami „Vilkams“, prieš įprastus bokserius ar rusų šarvuotąją techniką turi vieną aiškų privalumą: 30 mm pabūklą, valdomą nuotoliniu būdu.
Gatvių mūšiuose šūvio atstumas ir gebėjimas sąlyginai nebrangiais 30 mm šaudmenimis, kurių į PKM galima sutalpinti daugiau, nei prieštankinių raketų, naikinti priešo kovinę techniką gali lemti šarvuotyje esančių karių, t.y. jų gyvybių išsaugojimą arba žūtį.
Taip, „Vilkus“ bus galima maišyti būriuose su „Boxeriais“, taip ieškant kompromisų, ir taip, dalis naujųjų „Boxerių“, galimai, turės ir 40 mm automatinius granatsvaidžius, gal net nuotoliniu būdu valdomus prieštankinius kompleksus „Spike“, o savus prieštankinius ginklus turės ir išsilaipinę pėstininkai. Tačiau be pabūklo tai tebus prabangus mūšio taksi. Kodėl? Nes bokštelis su ginkluotės sistema išaugina projekto kainą.
O Lietuva vėl norėtų sutaupyti, kaip „sutaupė“ pasirinkdama „Samson II“ bokštelį. Praėjus 6 metams nuo sandėrio pradžios sutaupymo kaina akivaizdi – vis dar 100 proc. neįdiegtas pajėgumas, klausimai be atsakymų, kada viskas bus baigta, populistiniais klystkeliais vedanti politinė įsigijimo eskalacija.
