Iš pradžių, nuo vasario 24-osios, kai prasidėjo atvira Rusijos agresija prieš Ukrainą, o pats Vladimiras Putinas ėmė laidyti branduolines užuominas ir netgi juokelius, ši tema tapo milijono vertu klausimu: panaudos ar nepanaudos, blefuoja ar ne?
Kol vieni ekspertai aiškina, kad Rusijos pareiškimai suprantami ar interpretuojami klaidingai, esą tai tėra atgrasymo žinutės, kiti neslepia įsitikinimo, kad visa tai tėra tušti grasinimai, o dar kiti beda pirštu į iškalbingus ne tik rusų propagandistų, bet ir aukštų pareigūnų pareiškimus.
Juk branduoliniu smūgiu atvirai ir jau nuolatos grasina buvęs Rusijos prezidento kėdės šildytojas, šalies Saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas Dmitrijus Medvedevas, kuris nepraleido progos dar kartą pagrasinti branduoliniu smūgiu, jei Rusija pralaimės Ukrainoje.
O kur jau pritilusios kalbos dėl „nešvarios bombos“, kurią esą nori sprogdinti ukrainiečiai – praėjusią savaitę tokią isteriją visais kanalais paleidęs Kremlius su šia versija staiga apsiramino, nustūmė į paraštes ir ėmė laidyti prieštaringas žinutes.
Esą niekas iš tikrųjų nenori branduolinių ginklų panaudojimo, visos kalbos apie tokius Kremliaus ketinimus tėra išsigalvojimas ir pavojinga retorika, o Rusijos užsienio reikalų ministerija netgi pareiškė, kad baiminasi, jog penkios branduolinės valstybės balansuoja „ant tiesioginio ginkluoto konflikto slenksčio“.
„Mes tvirtai įsitikinę, kad dabartinėje sunkioje ir neramioje situacijoje, kuri yra neatsakingų ir ciniškų veiksmų siekiant pakenkti mūsų nacionaliniam saugumui pasekmė, svarbiausias prioritetas yra užkirsti kelią bet kokiam kariniam branduolinių galių susidūrimui“, – paskelbė ministerija, esą tereikia „atsisakyti pavojingų bandymų kėsintis į gyvybiškai svarbius viena kitos interesus“.
Visi šie signalai gali būti labai iškalbingi, o jų interpretacijos neatsitiktinai skiriasi. Aišku tik tiek, kad nereaguoti Vakarai negali, kai kalbama apie tokios galios masinio naikinimų ginklų panaudojimo klausimą. Bet ir kiekvieną kartą krūpčioti dėl, galimai, eilinio Kremliaus blefavimo yra pavojinga.
Vis dėlto tam tikri ženklai rodo, kad išvengti neprognozuojamų branduolinio ginklo panaudojimo pasekmių bandoma netgi netradiciniais metodais.
Paslaptingi pokalbiai ir kiti keisti ženklai
Būtent todėl Vakaruose lyg tyčia pasirodė pranešimai, kad Rusijos generolai dar spalio viduryje neva patys aptarė branduolinio ginklo panaudojimo galimybę.
Apie tokį pasitarimą, remdamasis neįvardytais JAV pareigūnais trečiadienį lakoniškai paskelbė laikraštis „The New York Times“, tačiau detalių neįvardijo, tik pažymėjo išskirtinę aplinkybę: V. Putinas šiose generolų diskusijose nedalyvavo. Be to, esą taip pat nėra požymių, kad Rusijos kariuomenė jau nusprendė panaudoti tokius ginklus.
To lyg ir užtektų nuraminti įaudrintas visuomenes bei sprendimų priėmėjus dėl galimos branduolinės eskalacijos, jei ne keli keisti sutapimai.
Prieš tai, kai pasirodė straipsnis „The New York Times“, kitame amerikiečių leidinyje The New Yorker“ garsi rašytoja ir apžvalgininkė Masha Gessen išreiškė visiškai priešingą nuomonę: esą kuo daugiau V. Putinas siunčia signalų apie branduolinio ginklo panaudojimą, tuo daugiau Vakaruose kyla abejonių, kad jis tam ryšis. Ir būtent todėl budrumą patikrinęs bei priešininkus spėlioti privertęs Kremlius visus šokiruos savo sprendimu.
Vis dėlto yra ir kita, užkulisiuose tik dabar pastebimų dėlionių bei keistų sutapimų virtinė, kurią jau užčiuopė kai kurie apžvalgininkai. Pavyzdžiui, buvęs V. Putino kursiokas ir KGB karininkas Jurijus Švecas jau buvo ne kartą įspėjęs apie branduolinio ginklo panaudojimo scenarijų.
Jis priminė, kad kaip tik spalio viduryje, kai įvyko rusų generolų pasitarimas, JAV surengtas skubus Jungtinės Karalystės Gynybos sekretoriaus vizitas į Vašingtoną. Jungtinės Karalystės Gynybos sekretorius Benas Wallace‘as neplanuotos ir staiga suorganizuotos kelionės į Pentagoną pernelyg nedetalizavo, bet jo pavaduotojas Jamesas Heappey atkreipė dėmesį, jog „pokalbiais tiesiog sunku patikėti, bet faktas tas, kad gyvename tokiu metu, kai šie pokalbiai yra būtini“.
Kokie tai buvo pokalbiai, su kuo ir apie ką, jei britų gynybos sekretorius turėjo vykti į kitą Atlanto pusę ir negalėjo aptarti šių klausimų pasitikint saugiu nuotoliniu ryšiu, o tuometinė britų premjerė Liz Truss spalio 17-ąją, kaip planavo, nepasirodė parlamente dėl „neatidėliotinos svarbos nacionalinio saugumo klausimo“.
Galbūt tai buvo pokalbiai ne tik tarpusavyje su sąjungininkais, bet ir su neįvardytais rusų generolais, kurių ne šiaip buvo klausomasi, bet ir su jais bendraujama, perduodant aiškias žinutes, ką Vakarai mano apie branduolinių ginklų panaudojimą?
Juk Vašingtonas leido atvirai suprasti, kad Rusijai žinutės buvo perduotos ir „privačiais kanalais“, o Rusijos Gynybos ministras neseniai surengė tikrą šou – dvišalių telefoninių pokalbių su branduolinėmis valstybėmis maratoną.
Oficialiai ištransliuota buvo viena žinutė: esą S. Šoigu kalbėjo apie „nešvarią bombą“, tačiau tikrasis pokalbių turinys galėjo būti visai kitas ir skirtas pridengti rusų generolų pasikalbėjimams. Mat apie šiuos neplanuotus S. Šoigu pokalbius paskelbta tik po tariamo rusų generolo pasikalbėjimo.
Tarpusavyje ar su priešiškų valstybių generolais besikalbantys aukšti rusų kariškiai nėra kasdienis įvykis tokiu metu ir neatsitiktinai skatina kurį laiką sklandančias kalbas apie siekį nuversti neva pasiligojusį ir save į kampą įsivariusį V. Putiną.
Lyg tyčia spalio 26-osios vakarą Maskvos gyventojai nustėro prie Rusijos Federacijos Tarybos pastato išrikiuotus šarvuočius, o kai kurie suskubo įsijungti ir TV ekranus, ar tik per visus valstybinius kanalus netranlsiuoja „Gulbių ežero“ – šiuo ženklu pusiau juokais rusai ir ne tik laiko 1991-ųjų pučo pradžią, kai viskas tapo aišku, kodėl eteryje nuolat rodo baletą.
Niekas nenori tapti atpirkimo ožiais
Tokios versijos dabar sklando tiek Rusijoje, tiek Vakaruose, bet aiškumo jose nėra daug, mat net jei teiginiai, jog „rusų generolai tariasi dėl branduolinio ginklo panaudojimo Putinui už nugaros“, švelniai sakant, skamba mažų mažiausiai ne visai neįtikinamai.
Juk būtent V. Putinas – šalies prezidentas turi lemiamą sprendimo teisę dėl branduolinių ginklų panaudojimo, tai net ir dvišaliai kontaktai tarp aukščiausios abiejų pusių karinės vadovybės yra iškalbingas signalas.
Tai gali rodyti abejones, bandymą deeskaluoti situaciją, išlaikyti ryšių kanalus ypač įtemptu metu, kuris simboliškai sutampa su Kubos raketų krizės 60-mečiu, kai lemiami sprendimai buvo priiminėjami komunikacijos migloje.
Kariškiai, net ir aukščiausi generolai ar admirolai, paklusdami sprendimų priėmimo tvarkai, buvo ir yra tik tarpinė grandis: jie sulaukia įsakymo iš vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado, vykdo įsakymą ir perduoda technines detales vykdyti žemesnio rango karininkams. Bet tai nereiškia, kad kariškiams gali patikti mintis dėl tokių sprendimų, už kuriuos pirmiausiai gali kliūti jiems patiems.
Karas Ukrainoje jau parodė, kad rusų generolai, o ne klaidingomis sprendimą kariauti su kaimynine šalimi priėmęs V. Putinas – pats buvęs žvalgybininkas, dėl nesėkmių linkę kaltinti ne tiek Vakarus, NATO, kuo mėgsta pasiteisinti Kremliaus propagandistai, bet atsakomybė vis tiek tenka jiems.
Būtent atsakomybė už sėkmes ir nesėkmes lemia, kas gaus paaukštinimą, svaiginančios karjeros bei su tuo siejamos finansinės naudos perspektyvas, o kas – kelialapį į pensiją, užmarštį ar dar blogiau.
Nuo karo pradžios V. Putinas nušalino jau kelis svarbius generolus, kuriems nepavyko Ukrainoje pasiekti užsibrėžtų tikslų, o su privačia karine grupuote „Vagner“ iškilęs jos vadas Jevgenijus Prigožinas bei jo įtaka Rusijoje dabar yra ne mažesnė, nei rusų generolų.
O ką jau kalbėti apie „Tik Toko“ armiją, kurią kariauti su šviesoforais, medžiais, tik ne ukrainiečių kariais Ukrainoje siunčia Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas.
Tačiau kariškių gretose yra ir kitos atsakomybės suvokimas: būtent tie kariškiai, kurie labai gerai žino branduolinio ginklo panaudojimo pasekmes, kurie patys yra taikiniai, suvokia ir nekontroliuojamos eskalacijos bei nevaldomos branduolinės retorikos pavojus.
Viena yra D. Medvedevui rašinėti savo „Telegram“ kanale, visai kas kita – priimti sprendimus dėl masinio ginklo parengties, galimo panaudojimo ir susitaikyti su tuo, kas bus po to.
Tai nėra nei žaidimas, kur galima suklydus pakartoti sprendimų priėmimo grandinę, nei kasdienės tirados Kremliaus TV propagandiniame eteryje, kur Vladimiras Solovjovas ir kiti ruporai lengvabūdiškai kalba apie branduolinį karą su Vakarais.
Prisiminė net Lenkijos ir Lietuvos sukilimą
Žinoma, visos šios kalbos apie tariamus rusų generolų pasitarimus, besikaitaliojantis Rusijos tonas dėl branduolinių ginklų panaudojimo gali rodyti visai kitus dalykus – ir vidines kovas dėl valdžios, ir Vakarų testavimą, tradiciškai ieškant silpnųjų grandžių, zonduojant, kas labiau paveikus tokiai retorikai, ką galima įbauginti, o ko geriau neerzinti.
Jei tai būtų buvusi taktika siekiant priversti Vakarus sustabdyti ginkluotės tiekimą Ukrainai, tai ji kol kas visiškai nepasiteisino – net jei ir Vakarų šalių karinės pagalbos tiekimo tempai bei apimtys nežavi ukrainiečių, jie išlaikomi, o pažadai tęsti paramą įtvirtinami kiekvieną mėnesį.
Tam tikro optimizmo dėl tikrosios padėties Kremliuje gali įnešti pasikeitęs tonas. Jis pakito ne tik branduolinėje retorikoje, jis pastebimas ir kitose srityse, pavyzdžiui, dėl grudų gabenimo Juodąja jūra – iš pradžių Rusija pasitraukė iš susitarimo, tačiau greitai buvo priversta prie jo grįžti dėl realių svertų nebeturėjimo.
Be to, Rusijos tonas keičiasi ir iš kai kurių galios centrų, pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministerijos, kuriai vadovaujantis Sergejus Lavrovas, regis, turėtų būti vienas įtakingiausių šulų.
Tačiau iš tikrųjų jis ir rusų diplomatai pastaruoju metu savo pareiškimais labiau juokina pasaulį, tarsi gyventų alternatyvioje realybėje, neturinčioje nieko bendro su tuo, kas vyksta Ukrainoje, Vakaruose, pačioje Rusijoje, nei žinotų tikrąją padėtį. Taip buvo ir vasario 24-ąją, kai S. Lavrovas pats, anot pranešimų, buvo nustebintas invazijos, apie kurią iki galo taip ir nebuvo informuotas, todėl rusų diplomatai karą pasitiko visiškai pasimetę ir nesustygavę pozicijos, taip yra ir dabar.
Viena vertus, Ukrainai ir Vakarams nuolat grasina D. Medvedevas, savo dozę prideda V. Putinas, Kremliaus propagandistai, antra vertus, Rusijos Užsienio reikalų ministerija bando ir švelninti toną ir netgi kalba eilėmis.
Paskubomis surengtas projektas „Klasiko žodis“ jau leido pasireikšti ir Užsienio reikalų ministerijos atstovei – Marija Zacharova viename pasirodymų tryško poezija, ir pats S. Lavrovas citavo rusų poetą Aleksandrą Puškiną. Pasirinkęs vėlyvesnės, propagandinės ir ultrapatriotinės A. Puškino kūrybos veikalą – eilėraštį „Rusijos šmeižikams“, S. Lavrovas atrodė kiek komiškai, kai citavo neapykanta vakarams trykštančiomis A. Puškino eilėmis.
„Ko, liaudies gražbyliai, jus pyktis šiandien ima? / Ko sviedžiat Rusijai grėsmingą prakeikimą? / Kas jus įaudrino? / Gal Lietuvos maištai? Nustokit: tai seni naminiai slavų ginčai, Likimo pasverti nesyk, ir jūs, išminčiai, Jų neišspręsite, – palikit visa tai“, – kalbėdamas į kamerą deklamavo S. Lavrovas eiles, kurios 1831 metais buvo skirtos būtent Vakarams, grasinusiems įsikišti į rusų žiauriai malšintą Lietuvos ir Lenkijos sukilimą.
Tokie kelių šimtmečių senumo perspėjimai, esą karas Ukrainoje – tai jau ne joks „Donbaso liaudies laisvinimas nuo NATO, nacių, homoseksualų ar užkrėstų paukščių ir vabzdžių“ (tokias sąmokslo teorijas platino rusų diplomatai), o tik ukrainiečių ir rusų, t.y. „slavų tarpusavio ginčas“, tad jūs, vakariečiai, nesikiškite, nebent atvykę norite rasti vietą Rusijos kapinėse, šiandien gal ir skamba absurdiškai, bet tai yra viskas, kas dabar liko Rusijai: blefuoti branduoliniais ginklais, kalbėti apie NATO, nacių sąmokslus bei jų pasitelktus egzotiškus ginklus, tačiau susidūrus su realybe ir Vakarams nepatikėjus blefu belieka keisti plokštelę.
Mat realius sprendimus vis dar priiminėja arba pats V. Putinas su ištikimaisiais, arba – vis didesnę įtaką bei nepasitenkinimą padėtimi sukaupę rusų generolai, kurie neturi menkiausio noro tapti atpirkimo ožiais arba branduoliniais pelenais.
