CSIS, vykdydamas Tarptautinio saugumo programą, įvertino gynybos ir atgrasymo potencialą Baltijos jūros regione. Atliekant tyrimą buvo apsvarstyti tokie veiksniai kaip Rusijos keliama grėsmė, NATO reagavimas, efektyvų atgrasymą garantuojančios priemonės ir progresas, įvykęs siekiant pernai Madride vykusiame istoriniame viršūnių susitikime užsibrėžtų tikslų. Tyrimo išvadose nurodoma, kad Baltijos šalys yra atsidūrusios ypač pavojingoje situacijoje ir, nepaisant nepaprastųjų saugumo priemonių, kurių pačios ėmėsi, joms būtina pagalba iš viso NATO aljanso.
Kaip rašoma ataskaitoje, kuri bus viešai pristatyta liepos 6 dieną, bet jau yra skelbiama, būtent Baltijos šalys jaučia didžiausią grėsmę po to, kai prasidėjo karas Ukrainoje.
„Madride priimti sprendimai ir nauja NATO strateginė koncepcija leido Aljansui tinkamai nukreipti pastangas pakitusioje aplinkoje. Vis dėlto Madride prisiimti įsipareigojimai vykdomi nevienodai. NATO lyderiai privalo užtikrinti bekompromisį Madride priimtų sprendimų dėl sąjungininkių nuraminimo ir atgrasymo priemonių sustiprinimo įgyvendinimą“, – rašoma tyrimo apžvalgoje.
Kintanti saugumo aplinka: amerikiečiai „turėtų nepamiršti, kuo dabar tenka rizikuoti“
Apžvalgoje akcentuojama, kad viršūnių susitikimo šeimininkė Lietuva susiduria su neeiliniais iššūkiais, nes yra tarp Rusijai priklausančios Kaliningrado srities ir Rusijos sąjungininkės Baltarusijos.
„Be to, privalo išlaikyti atvirą 65 kilometrų ilgio Suvalkų koridoriaus atkarpą, jungiančią Lenkiją su Lietuva ir kitomis Baltijos šalimis“, – pastebi centro analitikai.
Centras apžvelgia ir Vakarų paramą Ukrainai – suteikta didžiulė parama, padidinti savi gynybos biudžetai, dislokuotos pajėgos Rytų Europos šalyse ir įvestos precedento neturinčios sankcijos. Kartu atkreipiamas dėmesys į JAV interesus.
“(JAV) suteikė daugiau nei 75 mlrd. dolerių siekiančią paramą, o Europoje papildomai dislokavo per 20 tūkst. karių. Vis dėlto JAV savo veiksmus turi sureguliuoti taip, kad išlaikytų balansą tarp iniciatyvų Europoje ir atsvaros sukūrimo Kinijai, kuri dėl didėjančios galios ir agresyvios pozicijos Indijos ir Ramiojo vandenynų regione JAV Nacionalinėje gynybos strategijoje yra pavadinta augančiu iššūkiu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Europai teks imtis iniciatyvos siekiant efektyvesnio atgrasymo potencialo didinimo Baltijos jūros regione“, – konstatuojama tyrime.
Apžvalgoje taip pat rašoma, kad amerikiečiai „turėtų nepamiršti, kuo dabar tenka rizikuoti.“
„Baltijos šalys gerai prisimena, kad įsitvirtinus sovietų valdžiai, laisvų rinkimų laikas baigėsi, nacionalinė kultūra buvo rusifikuojama, per prievartą vykdoma žemės ūkio kolektyvizacija nuskurdino ūkininkus, religinės praktikos buvo uždraustos, o daugiau nei 100 tūkst. piliečių buvo ištremti į Sibirą“, – primenama tyrime.
Kas kelia grėsmę Baltijos regiono saugumui: vargu, ar po karo Rusija pasikeis
Tyrime apžvelgiami ir veiksniai, keliantys didžiausias grėsmes Baltijos jūros regionui.
„Jei Rusijos invazija į Ukrainą – dar nepakankamas įrodymas, pernykštis Vladimiro Putino pareiškimas, kurį tikrai galima pavadinti užmaskuotu pasikėsinimu į Narvą, Estijos miestą, turėtų galutinai įtikinti, kad didžiausią grėsmę Baltijos šalims kelia Rusija. Priešingai Vakarų ir daugybės Rusijos piliečių lūkesčiams, vargu ar po karo Rusija taps liberalia demokratija, taikiai sutariančia su kaimynėmis. Kur kas labiau tikėtina, kad tai bus autoritarinė, revanšistinė valstybė, įtariai žvelgianti į Vakarus ir disponuojanti didelėmis karinėmis galiomis“, – rašoma apžvalgoje.
Nors vykstant karui agresorės pajėgos gerokai nukentėjo, pasibaigus karui, kaip pastebima tyrime, jos atsigaus.
„Tikra tiesa, kad Rusija jau dabar yra mobilizavusi savus piliečius ir užsibrėžusi visiems laikams padidinti savas pajėgas. Kiek truks tas pajėgų atsigavimas, vertinama skirtingai, bet kažkada jisai tikrai įvyks. Rusijos aktyviosios karinės pajėgos jau dabar yra didesnės nei prieš karą“, – akcentuoja analitikai.
Tyrime taip pat aprašoma Rusijos pajėgų strategija ir konstatuojama: mąstydama apie ateitį, NATO turėtų tikėtis geriausio, bet pasirengti blogiausiam.
„Šaltojo karo metais NATO veikė pagal principą, liepiantį pasiruošti maksimaliems Sovietų Sąjungos ketinimams ir galimybėms. Apdairumas, taip pat Kremliaus nenuspėjamumas ir keliamas pavojus reikalauja, kad NATO lyderiai ir kariniai strategai tokio pat principo laikytųsi šiandieną. Verta įsiklausyti į tai, ką neseniai pasakė vienas estų generolas: „Artimiausioje ateityje mums nepalengvės. Rusijos keliama grėsmė nesumažės“, – cituojama apžvalgoje.
Baltijos šalių karinė parengtis
Tyrimas įvertina ir Baltijos šalių parengtį – pažymima, kad valstybės imasi rimtų priemonių savo saugumui užtikrinti: visos trys šalys gerokai padidino savo karinius biudžetus.
„Pavyzdžiui, Lietuvos karinis biudžetas nuo 2008 m. yra padidėjęs tris kartus. Visos trys Baltijos šalys yra nusiteikusios viršyti NATO numatytą tikslą ir karinėms reikmėms skirti daugiau nei 2 proc. BVP – be jų, tik septynios NATO narės yra prisiėmusios tokį iššūkį. Dabar visos trys šalys susitarė žengti toliau ir skirti gynybai 3 proc. BVP.
Visos Baltijos šalys vėl įvedė karo prievolę, o tai be jų yra padariusios tik keturios NATO narės. Pagal uniformuotų piliečių procentą Baltijos šalys gerokai lenkia daugelį NATO narių. Pavyzdžiui, Lietuvoje į karo tarnybą įtraukta 0,82 proc. viso kontingento, o JAV ir Vokietijos analogiški rodikliai – 0,41 ir 0,22 proc. atitinkamai. Nuo įstojimo į NATO 2004 m. į karo tarnybą įtrauktų piliečių skaičių Lietuva padidino 70 proc.“, – rašo centro analitikai.
Spragos bei geostrateginis pažeidžiamumas
Tyrime nustatoma, kad Baltijos šalys turi geostrategiškai pažeidžiamų vietų, į kurias būtina atkreipti dėmesį:
“• Dėl to, kad yra mažos, jų strategijoms trūkta gelmės. Ukraina sugebėjo gintis plačiu mastu ir, pasinaudodama tuo mastu, laimėti laiko, kad sustiprintų savo gynybą, o Baltijos šalys tokios galimybės neturi. Pavyzdžiui, Vilnių nuo sienos su Baltarusija, kurioje dabar dislokuotos Rusijos pajėgos, teskiria 30 kilometrų. Galima tik priminti, kad per mėginimą užimti Kyjivą Rusijos pajėgos į Ukrainą sugebėjo prasiskverbti per 244 kilometrus.
• NATO pastiprinimo pajėgos turi įveikti didelius atstumus, kad pasiektų galimą fronto liniją, – net 10 kartų didesnius nei Šaltojo karo metais.
• Vienu didžiausių pažeidžiamumų tenka vadinti Suvalkų koridorių, einantį nuo Kaliningrado srities šiaurėje iki Rusijai palankios Baltarusijos pietuose. Jį galima lyginti su Fuldos koridoriumi, veikusiu per Šaltąjį karą. Jei kiltų karas, iš abiejų koridoriaus pusių atakuojančios Rusijos raketos ir artilerija sukurtų visa apimančią ugnį ir sužlugdytų bet kokį NATO bandymą suteikti Baltijos šalims pastiprinimą sausuma. Rusija net gali ryžtis rizikingai avantiūrai ir bandyti uždaryti koridorių dislokuodama sausumos pajėgas“, – vardijama apžvalgoje.
Taip pat akcentuojama, kad Baltijos šalys dėl savo mažos teritorijos ir nedidelių pajėgumų „net dėdamos didžiules pastangas, be viso NATO aljanso pagalbos nėra pajėgios apginti regiono.“
Madride įsipareigojimų vykdymas atsilieka nuo retorikos
Tyrimo rezultatų apžvalgoje taip pat yra aprašomi 2022 metais Madride vykusiame NATO viršūnių susitikime priimti įsipareigojimai bei sprendimai: trečdaliu padidėjo NATO narėmis esančių Europos valstybių gynybos biudžetas, į Lenkiją, Lietuvą, Latviją ir Estiją buvo pasiųstos priešakinių pajėgų tarptautinės kovinės grupės, tad išaugo konkrečiose vietose dislokuotų karių skaičius.
„Pernai Rusijos įvykdyta invazija į Ukrainą paspartino procesą. Madrido viršūnių susitikime NATO narės vieningai pritarė naujai strateginei koncepcijai – svarbiausiam aljanso politikos dokumentui, – sugrąžinusiam NATO prie Šaltojo karo stiliaus priešakinės gynybos, realizuojamos dislokuojant kovinės parengties pajėgas kuo toliau rytuose“, – rašoma CSIS tyrime.
Kad naujoji koncepciją būtų įgyvendinta, kaip aiškinama tyrimo išvadose, aljanso narės priėmė įsipareigojimus: pripažino Rusiją didžiausia ir tiesiogine grėsme, pakvietė Švediją ir Suomiją prisijungti prie aljanso, iškėlė tikslą plėsti kovines grupes iki brigadų dydžio, nusprendė telkti pastiprinimo pajėgas ir vykdyti išankstinį technikos išdėstymą Baltijos regione, didinti vadovavimo ir valdymo efektyvumą, įskaitant divizijų lygmens struktūrų formavimą.
„Deja, Madride NATO prisiimtų įsipareigojimų vykdymas atsilieka nuo retorikos. Nors sąjungininkių gynybos išlaidos ir toliau auga ir NATO apsirūpino veiksminga pratybų programa, turinčia sumažinti valstybių narių nuogąstavimus ir atgrasyti Maskvą, gynybos išlaidų skirtumai dar nepanaikinti, o daugelis narių gynybai neskiria net ir tikslinių 2 proc.
Priešakinių pajėgų stiprinimo misijos plėtojamos vangiai, tas pats pasakytina ir apie regioninių planų tobulinimą bei pastiprinimo pajėgų telkimą. Pavyzdžiu čia galėtų būti iki šiol Vokietijai kylantys sunkumai dislokuojant Lietuvoje visą brigadą, nors apskritai ta šalis yra didžiausia Europos ekonomika ir disponuoja vienomis didžiausių Europoje karinėmis pajėgomis“, – rašoma apžvalgoje.
Rekomendacijos: NATO atgrasymo politikos spragų užkaišymas Baltijos šalyse
Analitikai pažymi, kad vykdyti atgrasymą yra lengviau nei kariauti, o atgrasymo efektyvumą labiausiai lemia patikimos priešakinės pajėgos. Kitos strategijos, pasak tyrimą atlikusių ekspertų, gali būti ne tokios brangios ir paprasčiau įgyvendinamos, bet dabartinėmis aplinkybėmis jos sietinos su nemenka rizika.
„Pavyzdžiui, su įspėjimo funkcijomis siejamos strategijos teoriškai gali atrodyti patrauklios, bet praktiškai yra pavojingos, kadangi suveikia tik atsidūrus prie katastrofos ribos. Atsakomųjų veiksmų grėsmė gali atrodyti mažai tikėtina, o Baltijos šalių atveju atsikovoti teritoriją yra gerokai sunkiau nei ją apginti. Pastiprinimu paremtoms strategijoms realizuoti būtinas laikas, bet krizės atveju to laiko gali ir nebūti. Atgrasymo stebėsena strategija nepasiteisino Ukrainoje“, – rašoma analizėje.
Madride prisiimti įsipareigojimai, kaip aiškinama tekste, laikytini teisinga ateities gaire.
„Baltijos šalių diplomatai tokią metodiką dažnai apibūdina fraze „atremti, o ne išvarinėti“. Tai reiškia, kad reikia sužlugdyti Rusijos puolimą, užuot kliovusis galimybe kontratakuoti po iš pradžių įvykdyto atsitraukimo“, – pabrėžiama tyrime.
Lėtas progresas įgyvendinant Madrido viršūnių susitikime iškeltus ambicingus tikslus, kaip atkreipiamas dėmesys tyrimo išvadose, privertė kai kurias sąjungininkes sutrikti ir netgi klausti, ar NATO apskritai sugebės realizuoti, ką užsibrėžė.
Tad, pasak ekspertų, siekdami sustiprinti gynybą ir pasitikėjimą, į Vilnių susirinkę NATO lyderiai privalo imtis veiksmų, apimančių keletą sričių:
„Apsirūpinimas būtinais resursais. 2014 m. vykusiame Velso viršūnių susitikime sąjungininkių prisiimtas įsipareigojimas investuoti į gynybą turėjo būti įgyvendintas per dešimtmetį. Vilniuje valstybės narės turi pradėti diskutuoti, ko imtis toliau, kadangi 2024 m. dešimtmetis pasibaigs.
Kad valstybės narės būtų apsirūpinusios resursais, kurie būti vykdant naujus įsipareigojimus ir strategiją, NATO turės atkakliau siekti tikslo skirti gynybai 2 proc. BVP. Nemažai narių, įskaitant ir Baltijos šalis, pasisakė už aukštesnį tikslą – 2,5 ar netgi 3 proc. Vis dėlto 2 proc. tikrai turėtų būti laikomi žemutine riba“, – akcentuoja tyrėjai.
Kritine užduotimi išskiriamas naujos priešakinės gynybos politikos įgyvendinimas ir patikimų kovinės parengties pajėgų dislokavimas.
„Vykdant šią užduotį būtina išspręsti keletą klausimų:
• Priešakinių brigadų pobūdis. Žodis „brigada“ nėra pakankamai konkretus. Reikia numatyti brigadų dydį, nutarti, kurios šalys turi siųsti karius, nuspręsti, kaip į brigadas bus integruotos dabartinės kovinės grupės ir iš kur bus siunčiami pastiprinimo kariai.
• Brigadų dislokavimas. Nors didžiąją brigadų dalį laikyti pirminėse jų dislokacijos vietose yra lengviau, jas dar taikos metu būtina permesti pirmyn, kad taptų veiksminga atgrasymo priemone ir nebūtų uždelsta krizės atveju.
• Iš anksto permetamos įrangos rūšys ir dislokavimo vietos. Iš anksto permesta technika paspartina pajėgų dislokavimą, tačiau tam būtina kruopščiai pasiruošti dar taikos metu.
• Divizijų lygmens vadovavimo struktūra. Kadangi Baltijos šalys formuoja nuosavus divizijų štabus vietoje egzistuojančių NATO divizijos štabų, vadovavimo grandinė tampa neaiški. Norint įkurti divizijos štabą, galintį vykdyti karines operacijas, būtina technika ir tinkamai parengtas personalas, o to Baltijos šalims kol kas trūksta.
• Veiksmingi pratybų planai. Naujo tipo tarptautiniai pajėgumai veda prie naujo tipo NATO pratybų poreikio.
• Suvalkų koridorius. NATO turi išplėtoti koncepciją, užtikrinančią, kad vykstant karui koridorius liktų atviras, ir tinkamai tam pasirengti dar taikos metu.
• Naujojo pajėgų modelio tikslinimas ir įgyvendinimas. Madrido viršūnių susitikime NATO įsipareigojo didinti ypač greito reagavimo pajėgų efektyvumą išplečiant jų personalą nuo 40 tūkst. iki daugiau nei 300 tūkst. karių, kaip numatyta naujajame pajėgų modelyje.
Nors tokia iniciatyva – pagirtina, jos startas nuvilia: kai kurioms šalims sukėlė nuostabą užmojo mastas. Per Vilniuje vyksiantį viršūnių susitikimą NATO turės atskleisti, kuriame etape yra naujasis pajėgų modelis praėjus metams po jo suformavimo. Esama ženklų, kad NATO sutelks didžiules pajėgas, kad spėtų iki NATO generalinio sekretoriaus nustatyto vienų metų termino“, – rašoma apžvalgoje.
Taip pat rekomenduojama sukurti grafikų ir periodiškai teikiamų ataskaitų sistemą, kad NATO galėtų stebėti progresą bei numatyti įsipareigojimo vykdymo aiškius planus su priskirtomis operacinėmis užduotimis ir apibrėžtais etapais.
„Per visus būsimus NATO viršūnių susitikimus, taip pat gynybos ministrų susitikimus (vyksta kas ketvirtį) generalinis sekretorius turėtų pateikti visų numatytų veiksmų būklės ataskaitą“, – rašo ekspertai.
Be to, minimas planas, anot jų, turi būti nuolat vertinamas ir koreguojamas – NATO turi periodiškai apsvarstyti, ar naujieji įsipareigojimai tebėra adekvatūs neprognozuojamo Kremliaus keliamos ir augančios grėsmės kontekste.
„Madrido viršūnių susitikimas uždavė NATO naują kursą stiprinant gynybą ir didinant atgrasymą Baltijos regione. 2023 m. viršūnių susitikimas Vilniuje – tai galimybė NATO pasitikrinti, kaip laikomasi kurso ir kaip įgyvendinami Madride suformuluoti įsipareigojimai“, – priduria analitikai.
Tyrimas publikuojamas centro leidimu. Jį atliko CSIS tarptautinio saugumo programos vyriausiasis patarėjas Markas F. Cancianas, kviestinis specialistas, prisidedantis prie CSIS Europos, Rusijos ir Eurazijos programos, T. Seanas Monaghanas bei CSIS vyriausiasis patarėjas, buvęs JAV gynybos sekretoriaus pavaduotojo padėjėjas Europos ir NATO politikos klausimams Danielis Fata. Visą tyrimą anglų kalba galite rasti čia.
