Prasta ekonominė ir socialinė būklė kelia riziką ir dirbtines įtampas. Visa tai tarsi įrodo, kad Pietryčių Lietuvai reikalingas ypatingas dėmesys. Vyriausybė patvirtino priemones, skirtas mažinti socialinius ir ekonominius skirtumus Vilniaus, Trakų, Šalčininkų ir Švenčionių rajonų bei Visagino miesto savivaldybėse. Jų įgyvendinimui per 6 metus skirta daugiau nei 50 milijonų eurų. Tačiau specialaus Pietryčių Lietuvos fondo steigimui, kuriam po pateikimo pritarė Seimas ir kurį remia prezidentė, vyriausybė priešinasi. „Savaitėje“ – Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos narė Julija Mackevič.
– VRM sako, kad toks fondas, išskiriantis konkretų regioną numatant jam didesnį finansavimą, neatitinka lygiateisiškumo principo ir yra diskriminacinis. Ar šiam regionui iš tiesų turėtų būti skiriamas išskirtinis dėmesys, jūsų manymu, ir ar tas Pietryčių Lietuvos fondas yra reikalingas?
– Aš, gyvenanti ten, dirbanti Pietryčių Lietuvoje, pasakysiu – to labai reikia. Labai. Bet tų veiksmų aš nematau. Ir aš netikiu, kad jie bus. Jau žmonės netiki.
– Bet vyriausybė numatė finansavimą, kaip ir yra pinigų skirta, tai kodėl tas fondas papildomai reikalingas?
– Svarbiausias dalykas, ko reikia mums, paprastiems žmonėms, kad tie pinigai būtų skirti tiesiogiai iš Vilniaus. Tiesiogiai. Kad nebūtų savivaldybės monopolio spręsti, kur ir ką mes darome. Nes tai sprendžiama 20 metų, ir matome, kad niekas nepagerėjo. Tie sprendimų priėmėjai yra tie patys. Tie patys žmonės savivaldybėje, ta pati partija – visur jie yra susiję.
– Premjeras sako, kad nereikia jokio fondo, nereikia jokių lengvatų tam regionui, reikia skatinti smulkųjį ir vidutinį verslą. Ir vyriausybė, aš taip suprantu, pasirengusi, nes premjero kalba buvo daugiau nei prieš metus – 2014 metų rudenį. Tai ar yra kažkoks judesys, kaip skatinamas tas verslas pas jus?
– Aš, kaip tarybos narė ir aktyvi bendruomenės narė, to nematau. Tegu parodo, pasako, galbūt yra ne taip, bet aš tikrai važinėju po rajoną ir ne tik po Šalčininkų, bet ir po Vilniaus rajoną, ir aš nematau to. Aš nematau kažkokių specialių programų, specialių renginių. Paprasti žmonės, ypač jauni, kurių atstovė esu ir aš, mes nežinome, kokiais būdais mes galime veikti.
– Ar jūs dabar dažnai sulaukiate Seimo narių, vyriausybės narių? Gal tautinių mažumų departamento atstovai pas jus dažnai atvažiuoja, valdininkai? Ar kas nors rodo dėmesį?
– Rudenį prezidentė buvo pas mus Poškonyse. Dabar paskutiniu metu buvo K. Trečiokas.
– Aplinkos ministras?
– Taip. O aš pati asmeniškai pakviečiau E. Masiulį, LLS pirmininką, ir mes kartu važiavome kitaip – mes nėjom į salę. Beje, į salę ateina tik pakviestieji. Manęs, kaip tarybos narės, nekviečia į tuos susitikimus.
– Kai atvažiuoja kažkas iš Vilniaus?
– Taip. Aš negaunu jokių kvietimų. Visiškai.
– O žmonės iš rajono?
– Ne. Tose salėse dažniausiai sėdi savi žmonės iš savivaldybių, iš savo aplinkos. Tai dar kartą pakartosiu – aš vežiau E. Masiulį parodyti tikrąjį rajoną. Pabendrauti su tais žmonėmis, kurie gyvena kitokį gyvenimą. Ne tokį, apie kurį kalba – pas mus gyvenimas gerėja, mums nereikia dėmesio. Ir tie žmonės papasakojo, kaip jie miškuose dirba už 120 eurų visą mėnesį, kaip važiuoja į Kauną fasado daryti 6 ryto atsikėlę. Vyrai, kurie negeria, kurie išlaiko šeimas, jie važiuoja iki Vilniaus 70 kilometrų, ir taip kasdien.
– O valdžia jūsų rajone mato, kad taip yra?
– Pas mus yra viena problemėlė – labai tiksliai ji mato, kas už ką balsuoja. Čia toks paprastas receptas. Tie, kurie nebalsavo, na, jau tos pagalbos, atsiprašom, bet nesulauksi. O tie, kurie balsavo, tai, patikėkite, būna visko. Būna tokių kuriozų, kad vežimu į kaimą automatinę skalbyklę atveža, nes jis buvo agitatorius ir jam teko ta skalbimo mašina. O kitam, kuris dirba, aria, 5 vaikus išlaiko, tam niekada to nebus. Tokia tiesa.
– Jūs sakote, kad mūsų politikai, nors ir deklaravę, bet akių nelabai nori rodyti jūsų rajone. Galbūt sulaukiate paramos ar investicijų iš Lenkijos?
– Iš tikrųjų yra organizacijos, kurios veikia ir Lenkijoje, ir Lietuvoje. Yra pagalba mokykloms, yra ta organizacija, kuri skiria mokykloms pinigų. Yra ambasada, kuri tikrai kreipia dėmesį ir finansuoja kai kuriuos dalykus, yra Lenkų namai. Aš pasakysiu taip, iš tikrųjų iš ten yra papildomo finansinio dėmesio. Kaip mes galime palyginti mūsų lietuvių mokyklas su lenkų kalba dėstomomis mokyklomis? Labai sudėtinga, nes ateina papildomas finansavimas, skatinimas, iš tikrųjų sąlygos gerėja ten. Ir tai yra paskata, ypač mūsų rajone.
– Bet tai yra į lenkų mokyklas? Iš Lenkijos į lenkų mokyklas?
– Taip.
– Lietuva tuo pačiu neatsako?
– Tai aš tą ir norėjau pasakyti. Tų lietuviškų mokyklų pas mus ne tiek ir daug, bet vis mažėja mokinių. O kaip didinti konkurenciją? Dirbti panašiais metodais. Reiktų irgi papildomo dėmesio: ar papildomo atvažiavimo, ar papildomų renginių. Galų gale, mūsų vaikų ekskursijų – pakeliauti po valstybę, aplankyti Žemaitiją, Aukštaitiją. Kaimų vaikai retai net į Vilnių išvažiuoja.
– Rinkimai visai greitai. Kokios galimybės, kad kažkas pasikeis jūsų rajone?
– Jeigu Lietuva kryptingai nedirbs su mūsų rajonu, politikai kryptingai nevažiuos ir nedirbs, viešumo nepadaugės, galbūt dar blogesnę situaciją turėsime. Dabar sustiprėjo jų dvynė partija – didžioji motina Lenkijoje, ir ta partija valdo didžiulius resursus. Jau pasijautė, kad pagalbos padaugėjo, aš tikiu, kad ateityje dar padaugės, todėl kreipiuosi į Lietuvos politikus ir į mūsų visuomenę – nepalikim Vilniaus krašto be priežiūros, dirbkime ten, nes mūsų žmonės visi yra vienodi. Mes visi esame Lietuvos piliečiai, nepriklausomai, kokia kalba mes šnekame namuose.
