„Su mitologija, žinoma, tas vėlių kultas, kažkada buvęs, yra labai susijęs. Nes buvo manoma, kad vėlės padeda mums visuose ūkio darbuose“, – LNK sakė etnologas Libertas Klimka.
Nors etnologai sako, kad Vėlinės apie mirtį, mirusiuosius ir perša liūdesį, tai šventė, nes mirusieji prisimenami, meldžiamasi, degamos žvakės.
„Kiti tai prilygina su vėlių langeliais, žvaigždėmis, kurios nusileidžia ant žemės ir vėlėms nušviečia kelią pasižiūrėti, kokia dabar yra ta žemė. Jie paliko kitokią, tegul pasižvalgo, kokia yra dabar“, – kalbėjo etnologė Gražina Kadžytė.
Įdomu ir tai, kad žvakės kapinėse pradėtos degti tik XIX amžiuje, prieš tai buvo deginami laužai. Anksčiau į kapines būdavo nešami ir apeiginiai valgiai, su mirusiais rengiamos bendros vaišės.
„Pavyzdžiui, dzūkai yra išlaikę tokias grikines babkas, arba šaltanosius. Tai yra šermenų maistas. O jeigu sėdama už stalo, tai kopūstienė būdavo būtinai patiekiama, avienos patiekalai“, – kalbėjo etnologas L. Klimka.
Anot etnologės G. Kadžytės, kai kuriose labiau primityviose kultūrose iki šiol galvojama, kad vėles reikia pamaitinti žmonių maistu.
„Bet mes jau puikiai žinoma, kad ne fizinė substancija nevartoja fizinių dalykų“, – sakė ji.
Anot etnologų, anksčiau lietuviai į mirtį žiūrėjo pagarbiau ir santūriau. O ir paminklas būdavo vienas ir visai giminei. Pačios Vėlinės dabar taip pat kitokios.
„Tas minėjimas, tai galbūt labiau ta materialioji pusė, o dvasinė pusė. Dėl to – yra apmaudu. Geriau mes savo vaikams ir anūkams papasakokime apie senelius, prosenelius, apie jų gerus darbus, charakterį“, – ragino L. Klimka.
Anot jų, gėlių jūra ir brangiausi granitai kapinėse yra tik antraeilis dalykas.
„Nušluoti kapai, gėlės ir žvakutės yra reikalingos ne mirusiesiems, bet reikalingos gyviesiems pasirodyti prieš gyvuosius. O mirusiems reikia maldos ir atminimo“, – kalbėjo G. Kadžytė.
Visą LNK reportažą žiūrėkite čia:
