Lietuvoje nerimstantis sąmyšis, interpretacijų ir kaltinimų virtinė dėl vokiečių brigados dislokavimo, regis, turėtų būti centrinė diskusijų ašis, nors iš tikrųjų tai – tik dalis konteksto, kuris dabar pastebimas Vokietijoje.
Kaip, kur, per kiek laiko gins vokiečiai? Dabar jiems tai net nėra esminiai klausimai, net jei Lietuvoje tai kelia aistras, iššaukia sparnuotus palyginimus apie merginas prie ežero ir vedybines sutartis.
Dabar Vokietija turi didesnių problemų, o jų epicentre – kancleris O. Scholzas ir jo pažadai. Dar prieš atvirą Rusijos karą jis su įtakinguoju patarėju neslėpė ketinimų flirtuoti su Kremliumi, stebino pernelyg atsargia, nuosaikia, o kritikų teigimu – nepateisinamai naivia ar net išdavikiška politika Ukrainos atžvilgiu. O kai rusų tankai pajudėjo, Vokietijos vyriausybei neliko nieko kito, kaip tik užimti tvirtą antikremlišką poziciją, remti Ukrainą ir stiprinti dešimtmečius silpnintą savo pačios karinę galią. Tada ir pasipylė ambicingi pažadai iš Berlyno: esą dar šiais metais Berlyno karinis biudžetas bus papildytas 100 milijardų eurų.
Pažadai buvo patvirtinti Vokietijos vyriausybės ir opozicijos susitarimu: sutarta įkurti specialų fondą kariuomenės pirkimams, taip pat sudarysiantį sąlygas Berlynui pasiekti NATO tikslą gynybai skirti 2 proc. bendrojo vidaus produkto. Karas Ukrainoje, regis, pažadino vokiečius.
Netikėtai, bet maloniai nustebinti tokių netikėtai ryžtingų O. Scholzo pareiškimų, vokiečiai ir jų sąjungininkai po jo kalbų ėmė kartoti burtažodį – „Zeitenwende“ (vok. „lūžio taškas).
Ir nors viešumoje kukliai besišypsantis kancleris pastaruoju metu vis dar kartojo šiuos pažadus, kalbos tapo aptakesnės, slidesnės, vengiant konkretybių, tačiau pažymint tokias ambicijas, kad Vokietija esą yra „pasirengusi imtis lyderės vaidmens užtikrinant Europos saugumą“, o vokiečių kariuomenė, pasak O. Scholzo pažadų, bus „geriausiai aprūpinta“ žemyne.
Bet kritikų įspėjimai, kad visa tai tėra karštas oras arba bliūkštančio balionėlio garsas – tiesiog didelė viešųjų ryšių kampanija, pridengianti kanclerio neryžtingumą, dvejones baigėsi gėdingai: Europos leidinys „Politico“ patvirtino, kad Vokietija atsitraukia nuo savo pažadų didinti gynybos išlaidas iki 2 proc., ambicija skirti 100 mlrd. eurų taip pat bliūkšta, gynybos finansavimas ne tik nedidėja, bet netgi mažėja, o paties kanclerio melu pridengtą nenorą perduoti Ukrainai būtinus tankus dabar diplomatiškai sukritikavo JAV. Nepatenkinti vokiečių sąjungininkai, Ukraina ir net Vokietijos gynybos pramonė.
„Zeitenwende“ ar tik tušti pažadai?
Tai, kad „Zeitenwende“ kelia abejonių, signalų netrūko dar pavasarį ir vasarą, kai O. Scholzo kritikai įspėjo netikėti jo pažadais ir vertinti pagal darbus, o šie kėlė nuostabą net patiems vokiečiams.
Būti O. Scholzo kritiku nėra ir nebuvo sunku, ypač ukrainiečiams, kurie stebėjosi, atvirai reiškė nepasitenkinimą esą per lėtais Vokietijos tempais perduodant ginkluotę, techniką, dvejojant ar iš viso atsisakant patenkinti dėl valstybės išlikimo kariaujančių ukrainiečių poreikius. Ypatinga retorika pasižymėjo tuometinis Ukrainos ambasadorius Vokietijoje Andrijus Melnykas.
Naivumu, pataikavimui Kremliui kaltintas O. Scholzas, regis, neatsisakė norų matyti karą sukėlusią Rusiją prie derybų ir apskritai pasaulio tvarkos saugotojų stalo. Tai jam pavyksta daryti, kaip ir sugebėti atsišaudyti nuo kritikos, kad jis yra minkštas, nesusigaudantis politikas, kuris gyvena alternatyvioje realybėje.
Tačiau viena yra atsimušinėti nuo atakų viešumoje, visai kas kita – vykdyti pažadus, kurie paremti labai konkrečiais skaičiais. Ambicija didinti gynybos finansavimą iki 2 proc. jau 2024-siais bei skirti 105 mlrd. eurų galėjo atrodyti įspūdingai tik tiems, kas paviršutiniškai sekė Vokietijos gynybos politiką ir buvo įpratę prie, regis, įprastų Vokietijos išsisukinėjimų nuo savo pajėgumų stiprinimo. Iš tikrųjų numatyti 105 mlrd. tebuvo pažadas skubiai lopyti įsisenėjusias spragas, chroniškas bėdas, trūkumus, kuriuos sukėlė dešimtmečius Bundesverą kamavęs pinigų stygius.
Niekam ne paslaptis, kad po Šaltojo karo Vokietija reikšmingai sumažino savo kariuomenę – nuo maždaug 500 tūkst. karių 1990-aisiais iki 200 tūkst. karių dabar. Tačiau ir šis skaičius buvo tik popieriuje, mat trūko visko – nuo patyrusių, motyvuotų, įgudusių karių ir karininkų, kito kvalifikuoto personalo iki technikos, ginkluotės ir įrangos, kuri veiktų.
Visiškai veikiantys iki šiol tėra mažiau nei 30 proc. Vokietijos karinio jūrų laivyno laivų, rodo gruodį paskelbta ataskaita apie ginkluotųjų pajėgų būklę.
Daug šalies naikintuvų šiuo metu taip pat yra netinkami skraidyti. O Vokietijos blaškymasis dėl europietiškų ir amerikietiškų naikintuvų ne tik kainavo pareigas Liuftvafės – Karinių oro pajėgų vadui, bet ir brangų laiką. Kai kalbama, kad Vokietija dalį Lietuvai priskirtos brigados laikys pas save, taip daroma neatsitiktinai, mat norint dislokuoti vieną brigadą, reikia būti parengus dar dvi – tiek pajėgumų vien Lietuvai Vokietija nėra pajėgi sukrapštyti.
Tad iš numatytų 105 mlrd. bent pusė buvo numatyta skylių kamšymui. Pavyzdžiui, iki 2025-ųjų visą Bundesverą planuotą aprūpinti tinkamais drabužiais ir ekipuote už 2,5 mlrd. eurų – tai parodo ne tik tai, kokio dydžio tai užsakymas, bet ir kokia apverktina yra dabartinė padėtis, kai trūksta net šalmų. O ką jau kalbėti apie ryšių įrangą, kuri nėra adekvati ir neleidžia vokiečių kariams saugiai keistis informacija su sąjungininkais.
Tad jei „Zeitenwende“ vienas tikslų yra Bundesvero prikėlimas iš komos, pirmieji bandymai impulsais masažuoti leisgyvę Vokietijos kariuomenę, vos užčiuopus gyvybės ženklus, jau sulaukė nesėkmės.
Paaiškėjus, kad gynybos išlaidos kitiems metams numatytos netgi mažesnės – 300 mln. eurų mažiau, nei šiemet, suskubta teisintis, kad viskas esą gerai, juk yra specialus fondas. Tačiau į jį tesurinkta 8,4 mlrd. eurų.
„Tai yra grubus parlamentui ir ypač Bundesverui teiktų pažadų pažeidimas“, – O. Scholzo vyriausybę kritikavo centro dešiniųjų opozicijos lyderis Friedrichas Merzas. Surinkti numatytų sumų nesiseka dėl „Schuldenbremse“, arba skolos stabdžių, neleidžiančių didinti skolą iki 0,35 proc. BVP.
Berlyne jau sugebėta sukurti naują pasiteisinimų ir raminimų tiradą: esą 2 proc. siekiamybė „tėra atviras klausimas“ ir reikėtų atsargiai vertinti viltis, kad šie procentai bus pasiekti 2025 metais, t.y. iki naujų rinkimų. O tai jau būtų ne O. Scholzo rūpestis. Bet Bundesverui tai nėra šiaip procentai – tai realūs pinigai, už kuriuos galima įsigyti dalykus arba dar kartą atidėti planus, juos koreguoti.
Pavyzdžiui, prieš kelerius metus naikintuvų F-35 atsisakiusi Vokietija pernai susizgribo, kad bendras naujos kartos naikintuvo projektas su Prancūzija, tikėtina, gali ir nepavykti, o senstančių naikintuvų „Tornado“ nebus išvis kuo pakeisti ir jie ims kristi iš dangaus arba bus nuolat remontuojami sausumoje, tad teko apsigalvoti ir pasirinkti tuos pačius F-35.
Tiesa, net jei Vokietija užsimojo mokėti gerokai daugiau, t.y. beveik 10 mlrd. eur už 35 naikintuvus F-35A su visa ginkluote, aprūpinimu, kai, pavyzdžiui, Suomija tokią pat sumą paklos už 64 naikintuvus F-35 su tokiu pat aprūpinimo paketu, dar nereiškia, kas sandoris iš viso įvyks. Tam gali trūkti eurų.
Gynybos ministrė Christine Lambrecht jau pripažino, kad vėluojant įsigijimams ir trūkstant pinigų, planas gauti naikintuvus 2026-siais dabar atrodo „ypač optimistinis“. Išvertus iš vis dažniau kritikos sulaukiančios gynybos ministrė diplomatinės kalbos tai yra nerealu.
Priešinosi, išsisukinėjo ir melavo
Vis dėlto tokios problemos – dar ne kanclerio ir jo vyriausybės problemų pabaiga. Niekur nedingęs paramos Ukrainai klausimas toliau kursto aistras bei stebina vokiečių sąjungininkus.
Pavyzdžiui, Vokietija atsisakė perduoti oro gynybas sistemas „Patriot“ Ukrainai, kaip tai siūlė daryti Lenkija, kuri, sulaukusi Berlyno pasiūlymo dislokuoti „Patriot“ pasienyje sužaidė gudrų žaidimą ir tikino, kad ukrainiečiams jų reikia labiau. Visa drama baigėsi lenkų viešu nusivylimu ir sutikimu priimti šias oro gynybos sistemas. Bet dramos lygioje vietoje galėjo iš viso nebūti.
O. Scholzas sprendimą motyvavo tuo, kad tai esą yra NATO oro gynybos sistemos ir perdavimui reikėtų NATO sprendimo, nors Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas aiškiai pasakė, kad tai yra tik Vokietijos sprendimas.
Dangstymasis NATO ar tariamais susitarimais O. Scholzui ir jo vyriausybei jau pakrypo nemalonia linkme po to, kai paaiškėjo, kad vokiečių naudojamas argumentas, kodėl negalima perduoti vokiškų tankų „Leopard 2“ Ukrainai tėra melas.
Vokietija pati nesyk leido suprasti, kad egzistuoja nerašytas susitarimas tarp NATO šalių neperduoti būtent modernių vakarietiškų tankų Ukrainai, esą tai jau Maskvoje būtų įvertinta, kaip provokacija. Ir nors „Leopard“ tankai – tiek svarstomi „Leopard-2A4“, tiek juo labiau „Leopard-1“ nėra nei nauji, nei modernūs, jų gamintojai – koncernas KMW bei „Rheinmetall“ žada, kad apie 80 tokių tankų jau yra parengti perdavimui Ukrainai ir ne kartą siūlyta būtent tai padaryti.
Tačiau O. Scholzas tam esą priešinosi asmeniškai. Kodėl? Sunku pasakyti, mat jei tanko perdavimas yra vadinamas eskalacija, tai kas tuomet yra Vokietijos jau perduotų salvinės ugnies sistemų MARS-II bei savaeigių haubicų PzH2000 perdavimas? Pagal šūvio nuotolį, ugnies galią šie du minėti pajėgumai pranoksta bet kurį vokišką ar kitą tanką ir yra ne mažiau svarbūs ukrainiečių kontrpuolimui vaduojant savo šalies teritoriją.
Dar daugiau, JAV leido suprasti, kad kancleris tiesiog įžūliai melavo, esą vokiškų tankų perdavimui Ukrainai priešinosi JAV. Pastarosios šalies prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jake‘as Sullivanas, pasak Vokietijos žiniasklaidos, priešingai, sveikino tokį galimą vokiečių žingsnį – tegu tik Vokietija duoda Ukrainai tankus, J. Sullivanas esą netgi bandė įtikinti Vokietijos vyriausybę būtent taip ir pasielgti. Bet O. Scholzas ir vėl stojo piestu prieš šią paramą Ukrainai.
O pasirodžius informacijai, kad JAV ne tik nesipriešino Berlynui, kaip bandoma pateikti iš Vokietijos pusės, bet dar ir spalio mėnesį, aktyvaus ukrainiečių kontrpuolimo metu, per kurį, suprantama, patirta ir kovinės technikos nuostolių, ragino vokiečius pagaliau suteikti šią paramą ukrainiečiams, Vokietijos vyriausybė ir vėl dėjo į krūmus, tepripažindama, kad ji „palaiko nuolatinį ryšį su sąjungininkais, ypač JAV, dėl bendrų pastangų remti Ukrainą“.
Be to, kaltė neakivaizdžiai buvo suversta būtent JAV, esą būtent amerikiečiai patys neperdavė Ukrainai tankų, nors jokia paslaptis, jog ukrainiečiai ir neprašo tankų „Abrams“ iš amerikiečių, mat šie tankai yra gerokai sudėtingesni, juos sudėtingiau aptarnauti, aprūpinti, užtrunka ilgiau išmokti valdyti, nei vokiškus „Leopardus“ kurių Ukraina pageidauja.
Tai jau ne pirmas kartas, kai Vokietijos vyriausybė sugeba rasti pasiteisinimų, kodėl negalima perduoti Ukrainai tankų – dar vasarą Berlynas netgi blokavo Ispanijos planus perduoti tankus „Leopard-2“ Ukrainai, o vėliau ir išsisukinėjo, esą yra nerašyti susitarimai dėl tankų neperdavimo ukrainiečiams.
Kaltina net savi, bet mes geriau patylėkime?
Paradoksalu, kad tokie O. Scholzo atsikalbinėjimai ir trypčiojimai nėra vien jo paties, jo pirmtako Gerhardo Schroederio, kurio dešiniąja ranka jis buvo vadinamas ar kito įtakingojo taip pat prorusiškumu garsėjančio patarėjo užsienio politikos klausimais Jenso Plotnerio problema. Pačioje Vokietijos gynybos pramonėje į stringantį vokišką mechanizmą žiūrima su neslepiamu nerimu.
Tai, kad prieš kelis dešimtmečius tankų eksporto lydere buvusi ir į keliolika valstybių tankus „Leopard“ eksportavusi Vokietija pavirto į išsisukinėjimų, atsikalbinėjimų ir pasiteisinimų minkštimo pilną šalį, kuri nesugeba parduoti savo produkto tiems, kam jų reikia (bet buvo pasiruošusi parduoti iki 800 tankų „Leopard-2A7“ Saudo Arabijai 2011-2012 metais, o ir padėjo sukurti pajėgų rengimo centrą pačiai Rusijai), dabar kelia žiežirbas pačioje Vokietijos gynybos pramonėje.
Jos gigantas – KMW ir „Rheinmetal“ jau skundžiasi, kad nesulaukiama jokių naujų užsakymų. Ne tik todėl, kad O. Scholzo pažadai investuoti 100 mlrd. eurų į gynybą (kas nutekėtų ir užsakymams) bliūkšta, bet ir todėl, kad prarandamos užsienio rinkos.
Pavyzdžiui, po to, kai į Vokietiją besižvalgiusi Lenkija svarstė užsakyti naujų tankų „Leopard“, kurių pati senesnių modelių turi apie 250, vokiečių atsakymas nepradžiugino: užtruks dešimtmetį ir tai nėra garantijų, kada, kokios kokybės ir kiek vienetų pasieks Lenkiją, garsėjančią aršiu savo pačios gynybos pramonės protencionizmu.
Vietoje to į vokiečius spjovusi Lenkija nuėjo paprastesniu keliu: užsakė per tūkstantį tankų Pietų Korėjoje, o pirmieji 10 iš 30 tankų pažadėtų tankų K2PL „Black Panther“ per pusmetį jau pasiekė Lenkiją, o per artimiausius kelerius metus pasieks ir likusieji.
Taip būtent Lenkija (su papildomu 360 amerikietiškųjų „Abrams“ tankų užsakymu) tampa šarvuotųjų pajėgų galybe Europoje, kur kadaise dominavo Vokietija. Su tokiais modernių tankų skaičiais Lenkija jų turės daugiau, nei Vokietija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Italija ar Ispanija, netgi kartu sudėjus kelių iš šių šalių turimus pajėgumus.
O kas lieka vokiečių gamintojams? Skųstis. Juo labiau, kad lenkų keliu ketina eiti ir Norvegija, kurioje naujo tanko „rinkimuose“ varžosi būtent vokiečių „Leopard-2A7“ ir korėjiečių K2, o į pastaruosius žiūrima palankiau.
Užsakymų trūkumu pasiskundęs KMW direktorius Ralfas Ketzelis Vokietijos žiniasklaidai liejo nuoskaudas, kad partneriai iš „Rheinmetal“ didžiausią dėmesį sutelkė į naujo europietiško tanko KF51 vystymą.
Tačiau vokiečiai gerai žino, kuo gali baigtis bendri tankų kūrimo procesai su prancūzais, o šis projektas yra būtent toks ir pašaipiai vadinamas „3D PowerPoint projektu“. Bet užsakymų gali nebūti nei artimiausiu metu, nei ateityje, ypač, jei nebus ir žadėtų investicijų į Bundesverą.
Pavyzdžiui, žadėta užsakyti per 100 pėstininkų kovos mašinų „Puma“, tačiau gynybos biudžete numatytos eilutės užtenka tik pusei šio skaičiaus.
Visa grandininė reakcija, kurią sukėlė O. Scholzo mindžikojimas, tušti pažadai bei atsitraukimas nuo jų arba nevykdymas dabar gali kainuoti kancleriui ne tik pasitikėjimo krizę tarp sąjungininkų išorėje. Tokios šalys, kaip Lietuva, kurioje netrūksta skepticizmo Vokietijos atžvilgiu dėl šios galimai ar tariamai prorusiškos pozicijos, lėtos reakcijos, nelabai turi pasirinkimo.
Lietuvos politikų ir kitų sprendimų priėmėjų vizitai į Vokietiją neretai ištirpdo jų širdis ir atsiveria provokiškų pasisakymų puokštės – esą negalima kritikuoti Berlyno, jau ir taip prisikalbėjome keldami brigados klausimą. Pažiūrėkite, kiek gero daro vokiečiai!
Esą, jei vien palankiai, nuosaikiai, diplomatiškai kalbėsime ar bent jau išmintingai patylėsime, kantriai išlauksime, kol „Zeitenwende“ momentas duos naudos ir mums, tai bus tik geriau.
Antraip iš viso prarasime ir taip trapią vokiečių paramą, kuri ne šiaip yra labai svarbi, bet ir, iš Vilniaus žiūrint, neturi didesnių alternatyvų atsvaros. Juk būtent Vokietija yra NATO priešakinių pajėgų Lietuvoje vadovaujanti šalis, tai yra didžioji Europos valstybė, kurios parama Lietuvai yra istorinė, esminė dabar ir ateityje.
Kita vertus, nepastebėti O. Schozlo vyriausybės gluminančios politikos dabar neįmanoma, kaip ir neįmanoma vien palankiai žiūrėti į ankstesnės kanclerės politiką, į kurią žiūrėta nuolankiai iki pat to momento, kai paaiškėjo, kad Angela Merkel nė kiek nesigaili savo vaidmens Vokietijos ir Rusijos santykių kontekste. Dabar kritika A. Merkel ir jos vyriausybėms jau betikslė, nes kas padaryta, tas padaryta, o tuo metu iš O. Scholzo tiek Vokietijos sąjungininkės NATO, tiek juo labiau Ukraina, kaip rodo vien pastarųjų metų patirtis, dar gali tikėtis įvairių staigmenų – ne tik malonių.
