Tuo, kad Ukrainai reikia ir toliau reikės priemonių gintis nuo Rusijos oro atakų – kruizinių, balistinių raketų smūgių, o taip pat ir dronų atakų, neabejota jau pernai, kai laukta naujos apšaudymų bangos. Galiausiai masinių smūgių kampanija prasidėjo prieš pat Naujuosius metus.
Ir nors naujų atakų braižas yra kiek kitoks, nei anksčiau, dar iki galo nėra suprantami tikrieji rusų antskrydžių kampanijos tikslai, aišku tai, kad ukrainiečiai privalo reaguoti, privalo šaudyti į atskrendančias raketas ir dronus. O norint tai daryti sėkmingai, reikia turėti pakankamą oro gynybos sistemų ir jiems reikalingos amunicijos rezervą, kuris su kiekviena ataka sparčiai senka.
Tačiau Vilniuje apsilankęs, o vėliau į Taliną išvykęs Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis neslėpė, jog Ukraina neketina vien pasyviai atmušinėti atakas – rusai taip pat privalo jausti karo pasekmes, tad ukrainiečių raketos ir dronai irgi toliau skries į Rusijos ar jos okupuotų teritorijų pusę. Bet tam irgi reikia turėti smogiamųjų pajėgumų, kurių atsargos Ukrainoje taip pat sparčiai senka.
Ir jei padėti apsiginti Ukrainai nuo oro atakų artimuoju, vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu dar gali NATO, tai smogti atgal ukrainiečių galimybės kol kas yra ribotos.
Pasipiktinimas, regis, suprantamas: kaipgi galima ramiai stebėti, kai Rusija jau leidžia ne tik iranietiškus dronus, bet ir balistines raketas, gautas iš Šiaurės Korėjos, o Vakarai nesugeba, nenori ar delsia atitinkamais pajėgumais remti Ukrainos? Vis dėlto būtent korėjietiškų raketų koziris gali būti esminis. Ir ne tik Šiaurės Korėjos raketų.
Panašios į „Iskander“, bet ne rusiškos – kas?
Tai, kad Šiaurės Korėja padeda Rusijai – perduoda artilerijos šaudmenis iš savo gausių sandėlių jau kurį laiką nėra jokia naujiena.
Esą perduotų sviedinių ir raketų salvinės ugnies sistemoms skaičius viršija visų Europos šalių analogišką pagalbą Ukrainai.
