„Turėjau draugą [lietuvį], kuriuo labai nusivyliau. Lietuvoje yra nusistovėjusi nuomonė, kad jei musulmonas iš Indijos – tai babajus. O aš norėčiau pasakyti, kad tokio lietuvio, [kaip Rustamas], susirasti nepavyktų“, – tikina Nomeda.
Kol Nomeda kalbėjosi su „Emigrantų“ žurnalistais, jos mylimasis, kurio pilnas vardas – Muhametas Rustamas Ansari Ali, rūpinosi dvynukais – Adamu ir Nida. O pasikalbėti tikrai yra apie ką. Pradedant tuo, kaip Rustamo tėvai pasakė – arba Nomeda, arba mes, iki ypatingų vestuvių ir emigracijos peripetijų.
„Laukėme labai ilgai ir, kai davė Dievas, tai davė iš karto du“, – apie vaikus sako lietuvė ir priduria, kad rūpesčio daug, bet džiaugsmo dar daugiau.
Iš Kauno kilusi ir Belgijoje jau penkiolika metų gyvenanti Nomeda emigracijoje save vadina kitaip – Naomi. Tokį vardą lengviau įsimena belgai. Jos gyvenimas iš esmės pasikeitė tris kartus: kai į Belgiją atvykusi aplankyti draugės nusprendė pasilikti, kai sutiko Rustamą ir, žinoma, kai gimė vaikai.
Dešimt metų kartu praleidę Nomeda ir Rustamas jau buvo išsigandę, kad kuris nors iš jų nevaisingas, todėl gydytojų atsakymas, kad moteris pagaliau laukiasi, juos abu pradžiugino iki ašarų.
„Jis [gydytojos kabinete per ultragarso tyrimą] stovėjo, žiūrėjo, paskui kažkur labai skubiai išėjo ir grįžo verkdamas su gėlėmis. Jis irgi labai jautrus, jis net filmus žiūrėdamas verkia“, – pasakoja Nomeda.
Išsiskyrė nuomonės dėl vardų
Nors Nomeda – katalikė iš Lietuvos, o Rustamas – musulmonas iš Indijos, dviejų emigrantų šeima sutaria puikiai. Lietuvė tikina, kad jie pykstasi tik dėl smulkmenų, o kitas tikėjimas čia niekuo dėtas.
„Prisimenu vieną atvejį – mes kartu dirbome vakare vienoje pamainoje ir ruošėmės į darbą. Aš išsiviriau sau kiaušinį ir paskubomis pusę nusilupau – na, žinote, kitą pusę valgai iš lukšto. Jis, kai pamatė, sako: tu ką – valgai kiaušinio lukštus, kaip taip galima, niekas nevalgo lukštų. Jis nesupranta, jam reikia visą kiaušinį nusilupti. Bet čia smulkmena“, – sako Nomeda.
Tačiau ji aiškiai atsimena atvejį, kai nuomonės išsiskyrė dėl esminio klausimo: kokius vardus duos ką tik gimusiems dvynukams.
„Buvau sugalvojusi visai kitus vardus, man labai norėjosi tokių, kaip Nedas, Luka, paskui man gražus vardas Indira. Bet šis indiškas vardas vyrui netiko, ir jis labai norėjo, kad vardai būtų musulmoniški. Aš pasakiau vyrui, kad sutinku, bet vardus renku aš. Vyras sutiko, jis net nesikišo“, – kalbėdamasi su „Emigrantais“ prisimena lietuvė.
Dėl to, kad nusileido savo vyrui, Nomeda nesigaili. Ji supranta, jog suvaržymai, kuriuos lemia islamo tikėjimas, daug stipresni už tuos, kurių laikosi katalikai: „Dėl jo religijos, dėl tėvų jam taip reikia. [...] Ir dabar tikrai nesigailiu, man kažkokie kitokie vardai jau ir netiktų jiems.“
Kurį laiką nebendravo su sese
Islamo tikėjimo žmonės – ne tie, už kurių katalikai norėtų tekinti savo dukras. Musulmonai gąsdina savo priedermėmis ir griežtomis taisyklėmis. Malda penkis kartus per dieną, konservatyvios pažiūros, jokios kiaulienos, jokio alkoholio ir moterys, nedrąsiai žvelgiančios iš po visą kūną dengiančių apdarų. Nors šiuolaikiniai musulmonai jau daug laisvesni, vis dar vyrauja nuomonė, kad musulmonų žmonos – užguitos, žodžio neturinčios būtybės, priverstos besąlygiškai klausyti sutuoktinio.
„[Mano artimieji reagavo] labai blogai. Tėvai, kai susipažino, greitai jį priėmė, o sesuo labai žiauriai [sureagavo]. Ji laikosi nuomonės, kad jis – babajus. Sakiau – tu jo net nemačiusi, ką jis blogo padarė, bet ji vis tiek [laikėsi savo]. Tas man buvo labai skaudu, netgi nebendravome kurį laiką“, – atskleidžia Nomeda.
Pastaruoju metu nugriaudėję teroristiniai išpuoliai, už kuriuos atsakomybę prisiėmė „Islamo valstybė“, požiūrį į musulmonus pagadino dar labiau. Tačiau tam, kad Nomedos sesuo prieštarautų Nomedos ir Rustamo santykiams, terorizmo aktų neprireikė, pakako mitų, kuriais apipinti šio tikėjimo žmonės.
„Jau priprato. Jau ir kalbasi, ir, kai mes atvažiuojame į Lietuvą, ateina į svečius. [O kai anksčiau neateidavo], aš vyrui bandydavau meluoti, sakydavau, kad neturi laiko. Paskui jis man pasakė – negi aš toks durnas, juk suprantu, kodėl neateina. Aišku, jam buvo skaudu“, – neslepia lietuvė.
Tėvai liepė pasirinkti – lietuvė ar šeima
Rustamo šeimos Nomeda dar nė sykio nematė – tik bendravo internetu. Iš priešingų pasaulio pusių atvažiavę ir Belgijoje vienas kitą radę mylimieji dėl savo jausmų turėjo pakovoti. Rustamo tėvai, išgirdę, jog šis ketina tuoktis su lietuve, sūnui davė ultimatumą.
„Jo tėvai sureagavo irgi labai blogai, nes jiems katalikė – jie to išvis nesupranta, jiems tai buvo kažkokia blondinė iš Rusijos. Be to, pas juos gi nepriimtina, kad pats susiranda žmoną, pas juos meilės negali būti, pas juos žmona būna surasta. O čia antras brolis... Vienam broliui buvo surasta žmona, o jis pabėgo su kita. Tai vienas brolis pasielgė taip, o kitas brolis susirado „rusę“ blondinę. Bet dabar priima labai gerai. [Bet iš pradžių] jam netgi liepė rinkis – arba šeima, arba aš. Jis pasirinko mane“, – sako Nomeda.
Toks drąsus Rustamo poelgis Nomedą maloniai nustebino. Juk ar yra geresnis būdas meilei įrodyti? Bet vis dėlto – kas gali būti blogiau už uošvius, kurie net nenori tavęs matyti: „Tada skaudu buvo, bet ką darysi. [...] Dabar pirmą kartą važiuosime [į Indiją].“
Nomeda labai jaudinasi. Ji net neįsivaizduoja, kaip ją priims giminės, kurių net nėra mačiusi. Už tai, kad vedė katalikę, sūnui jau atleista. Tačiau lietuvė net neįsivaizduoja, kaip baigsis tolimiausia jos gyvenime kelionė.
„[Labiausiai nejauku] susitikti su uošviais. Jo tėvai yra labai tikintys, jie net televizoriaus nežiūri, tik kartais žinias ir viskas. „Skype`o“ irgi neturi, [o matėmės], nes buvo brolis atvažiavęs. Jie tik Koraną skaito“, – pasakoja lietuvė.
Belgijoje Nomeda atsirado prieš penkiolika metų. Ir tiems laikams – kone nutrūktgalviškomis aplinkybėmis. Tada jai buvo vos 25-eri. Kaune dirbo kineziterapeute ir aerobikos trenere. Sudaužyta širdimi, ką tik išsiskyrusi su draugu, ji atvyko į Antverpeną aplankyti čia jau įsikūrusios draugės.
„Lietuvoje nebuvo ką veikti. [Iš pradžių] dirbau per kelis darbus, nes esu baigusi Kūno kultūros institutą, bet paskui kažkaip to darbo nebuvo, alga per maža, o čia gyveno mano draugė, taigi atvažiavau pas ją. Atvažiavau tik porai savaičių, bet galvojau, gal kokį darbą susirasiu. Ta draugė jau seniai išvažiavusi atgal į Lietuvą, o aš taip ir likau“, – pasakoja Nomeda.
Pažintis užsimezgė besidarbuojant kavinėje
Tuo metu Belgija buvo netradicinė emigracijos kryptis. Daugiau pinigų norintys užsidirbti tautiečiai lagaminus kraudavosi daugiausia į Vokietiją, o emigrantų banga į Angliją buvo dar tik vos pakilusi. Pirmosios dienos Belgijoje lietuvę sužavėjo: „Vau, kažkur atvažiavau, kažką pamačiau kito. Aišku, buvo įdomu. Žmonės gal kitokie pasirodė.“
Plotu Belgija už Lietuvą mažesnė perpus, tačiau gyventojų čia telpa triskart daugiau – apie dešimt milijonų. Tai – viena iš labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių valstybių Europoje. Algos čia didelės, kainos – irgi. Už didesnį puodelį kavos jūsų gali paprašyti kad ir 5 eurų. Dviejų patiekalų pietūs vidutinių kainų restorane atsieis apie 30 eurų. Tiesa, maisto produktai prekybos centruose – tik šiek tiek brangesni nei pas mus.
Didelės algos vilioja geresnio gyvenimo medžiotojus. Tiesa, lietuvių čia nedaug. Skalsesnės duonos čia geriausia ieškoti tiems, kas moka olandiškai, vokiškai ar prancūziškai – tokios yra oficialiosios Belgijos kalbos. Taigi nieko nuostabaus, kad čia pilna musulmonų imigrantų iš buvusių Prancūzijos kolonijų.
„Pačioje pradžioje sunkiausia buvo tai, kad nemokėjau kalbos, nes aš kalbėjau angliškai, bet su manimi niekas angliškai kalbėti nenorėjo. Jeigu tu Belgijoje, turi kalbėti šita kalba. Tas turbūt buvo sunkiausia. Draugų trūkumas dar slėgė, bet labai greitai susipažinau su viena lietuve, su kuria iki dabar mes labai geros draugės. Tai tada jau buvo kažkiek lengviau“, – prisimena Nomeda.
Nors kalbos ir nemokėjo, pirmąjį darbą Belgijoje Nomeda gavo palyginti nesunkiai, tačiau dirbti lengva nebuvo. Padavėja turkui priklausančioje kavinėje įsidarbinusi moteris jautėsi nepatogiai, negalėdama susikalbėti nei su viršininku, nei su dauguma klientų.
„Iš pradžių dirbai vien kavinėse, o paskui pradėjau dirbti viešbučiuose, tvarkyti kambarius“, – pasakoja lietuvė.
Besidarbuojant kavinėje ir užsimezgė lemtinga pažintis, kuri vėliau pasibaigė ištaigingomis vestuvėmis. Kaip dažniausiai tokiais atvejais nutinka, iš pradžių Nomeda net numanyti negalėjo, kad ateis diena, kai su bendradarbiu iš Indijos kartu sūpuos dvynukus.
„Iš pradžių buvo juokeliai juokeliai, paskui pradėjome kažkaip draugauti, labai greitai pradėjome kartu gyventi. Jis patraukė gerumu. Jis tikrai labai geras, atidus“, – teigia Nomeda, kuri su Rustamu – jau daugiau kaip dešimt metų.
Jei keliai išsiskirtų, už kito netekėtų
Nors iki piršlybų kartu su Rustamu jau gyveno, mylimojo rankose sužibęs žiedas Nomedai buvo didžiulė staigmena. Emigrantų pora vestuves kėlė ir Lietuvoje, ir Belgijoje. Šventė Kaune buvo palyginti nedidelė, tačiau smagi ir beveik tokia, apie kokią svajojo Nomeda.
„Svečių buvo gal 16-a, vienoje kavinukėje salę buvome užsisakę. Buvo balta suknelė, kokios norėjau, buvo balti balandžiai. Tik mano svajonė atvažiuoti iki rotušės su karieta neišsipildė. Bet tokį siurprizą padariau, kai buvo mūsų vedybų metinės – užsakiau karietą su arkliais. Jis to nežinojo. Mes tiesiog nuėjome į kavinę neva atsigerti šampano, o mus iš ten paėmė karieta“, – atskleidžia Nomeda.
Vestuvės Nomedai tapo svarbiausiu gyvenimo įvykiu. Moteris sako tikinti santuokos sakramentu, todėl, jei netyčia nutiktų taip, kad keliai su Rustamu išsiskirtų, už kito ji jau nebetekėtų. Ji viską rinkosi atsakingai – nuo patiekalų ir gėrimų iki suknelės.
Jis sutiko su visomis mano sąlygomis, apie pasiruošimą vestuvėms kalba Nomeda. Šiuo atveju pasiruošimas – labai rimtas dalykas, nes kitatikių moterų musulmonai dažniausiai prašo priimti islamą.
„Aš jų tikėjimo nepriėmiau. Aš – katalikė. Pagal savo tikėjimą jie neturi teisės to prašyti. Jeigu pati norėčiau, pati sugalvočiau, [tada galėčiau priimti], bet prašyti jie neturi teisės. [...] Mus čia sutuokė pagal jo papročius. Mes buvome namuose, atėjo vadinamasis mula, du liudininkai, jie sukalbėjo savo maldą ir viskas: jūs – vyras ir žmona. Buvau apsirengusi indiškais rūbais, reikėjo prisidengti galvą su šaliku“, – pasakoja Nomeda.
Per dešimt su musulmonu vyru praleistų metų Nomeda jau gerai žino visas jų tikėjimo subtilybes. Be to, Rustamas nėra radikalus musulmonas. Jis sau leidžia daug dalykų, kurie kitiems jo tikėjimo žmonėms vis dar tabu. Rustamas nesimeldžia penkis kartus per dieną, o mečetėje lankosi tik kartą per savaitę – penktadieniais. Be to, jis nevengia ir alkoholio.
„Bet namie mes neturime kiaulienos, aš pati nevalgau kiaulienos prie jo. Tai vienintelis dalykas, [ką teko pakeisti]. Aš švenčiu kartu su juo jo šventes, jis švenčia mano šventes“, – sako emigrantė.
Lietuvės ir indo šeimai didžiausias iššūkis – ramadanas. Tai visą mėnesį besitęsiantis pasninkas, per kurį musulmonai turi susilaikyti nuo maisto, gėrimo, rūkymo, netgi sekso ar bet kokių kitų linksmybių. Tikintieji ramadano metu keliasi prieš aušrą, kad pavalgytų ir pasimelstų savo Dievui. Musulmonai tiki, kad per ramadaną iš Alacho gaus malonę, kad jiems bus atleistos visos nuodėmės.
„Jis nuo ryto iki vakaro nieko nevalgo, net vandens negeria. Aš tada stengiuosi arba namuose pavalgyti, kai jo nėra, arba kažkur išlekiu ir užkandu. Nes tikrai suprantu, kad žmogui sunku“, – sako Nomeda.
Rustamas dabar dirba kavinėje, o Nomeda dienas leidžia namuose prižiūrėdama dvynukus: „Vyras dirba, aš gaunu pašalpas – ir bedarbio, ir už vaikus. Išsilaikome.“
Nomeda abejoja, ar Lietuvoje šeima išgyventų, o Belgijoje nieko netrūksta.
Bent kartą per metus Nomeda grįžta į gimtąjį Kauną pas artimuosius. Tačiau kažin ar kada ten grįš visam laikui. Juk Rustamas Lietuvoje sunkiai rastų darbą ir išlaikyti keturių asmenų šeimą būtų tikras iššūkis.
„Norėtųsi [grįžti į Lietuvą]. Jeigu būtų ką veikti vyrui, tikrai važiuotume, nes ir jam ten patinka“, – sako Nomeda.
