Deja, taip retai atsitinka. Pinigų vis negana, todėl tautiečiai Norvegijoje užsilieka ilgam. Tačiau laidos „Emigrantai“ herojės Simonos istorija kitokia. Jos tikslas buvo Norvegijoje rasti kvalifikuotą darbą.
Ko norėjo – tą ir gavo. Ji – Sandneso miesto darbo biržos koordinatorė. Turbūt sunku būtų rasti lietuvį, geriau už ją išmanantį darbo pasiūlą ir paklausą Norvegijos Rogalando apskrityje, kur tautiečių gyvena tūkstančiai.
„Aukso amžius Norvegijoje baigėsi. Nedarbo lygis išaugo vienu procentu. Tai yra pakankamai daug. Norvegijoje tokio didelio nebuvo labai daug metų. Tie skaičiai didėja, nes daug kas turi paskolų prisiėmę, nebeišsimoka ir tada jau ateina pas mus“, – sako lietuvė.
Pašalpomis lietuviai Norvegijoje nepiktnaudžiauja
Jeigu anksčiau pagalbinio statybininko ar valytojos darbą buvo galima gauti norvegiškai mokant tik pasisveikinti, dabar taip nebėra. Darbdaviai su savo pavaldiniais nori susikalbėti. Ir visiems, trokštantiems įsitvirtinti turtingoje Skandinavijos šalyje, Simona pataria pradėti nuo norvegų kalbos pamokų, nes konkurencija didelė, ir jau niekas nepriims iš gailesčio ar dėl rankų trūkumo.
„Lietuvių, piktnaudžiaujančių Norvegijos socialinėmis garantijomis labai nedaug“, – sako Simona. Iš tiesų, išmokos čia pakankamai nedidelės, ir nedirbti, liaudiškai tariant, neapsimoka.
„Bedarbio pašalpos nėra didelės, priklauso nuo to, kiek tu uždirbai paskutiniais metais. Tarkim, jeigu uždirbai 300 tūkst. kronų, tai tu gausi 62,5 proc., ir dar atskaičiuos mokesčius. Nedirbti neapsimoka“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai“ teigia lietuvė.
Nors pašalpos ir nedidelės, į kairę ir dešinę jų niekas nedalina. Ir jeigu Lietuvoje vis kalbama, kad tautiečiai tingi dirbti ir tik laukia valstybės paramos, Simona patikina, kad Norvegijoje gyvenantys lietuviai taip elgiasi labai retai. Jeigu ilgą laiką neranda darbo, jie dažniausiai grįžta namo.
„Lietuviai niekada neis ir neprašys pašalpos. Netgi kartais tu jiems sakai: gal jūs nueikit paprašyt pašalpos, nes kaip išlaikysit savo vaiką vien iš minimalaus atlyginimo. Bet jie nenori pašalpų imti. Nežinau dėl ko, netgi keista. Nes kitų tautybių žmonės tiesiog ateina ir iš karto klausia, ką jie gali gauti“, – teigia Simona.
Mintis, kad Norvegijoje imigrantų niekam nebereikia, nes patys norvegai neturi darbo, pasak Simonos, tėra tik mitas. Taip, konkurencija iš tiesų išaugo, bet lietuviai Norvegijoje vis dar garsėja kaip darbštūs ir patikimi žmonės. O vietiniai, besikeikiantys, kad atvykėliai užima jų darbo vietas, dažniausiai patys nė piršto nepajudina, kad tą darbą gautų. Simona tokių matė ne vieną.
„Prieš kelias dienas turėjau tokį susitikimą su norvegu, jis visą gyvenimą Norvegijoje gyvena, jo mama lenkė. Jis man pasakojo, kad visi užsieniečiai lenkai atima iš jų – norvegų – darbus. Aš jo ir klausiu: ar tu sąžiningai ieškaisi to darbo. Sako: ieškausi, bet noriu, kad jūs man padėtumėte. Na, tai galiu pasakyti, kad niekas neatima darbų, kartais tiesiog pačiam trūksta noro dirbti“, – tikina lietuvė.
Į darbo biržą eidavo kas savaitę
Jau pusmetį darbo biržoje dirbanti jauna moteris pasakoja, kad ieškančius darbo tautiečius puikiai supranta. Juk tik atvykusi į Norvegiją, ir ji susidūrė su panašia situacija. Tačiau pirmiausia ji siūlo įvertinti savo galimybes ir nesitikėti, kad gerai apmokamos pareigos nukris iš dangaus. Savojo tikslo mergina siekė su dideliu užsidegimu ir rankų nenuleido net tada, kai buvo iš tiesų sunku.
„Prisimenu, kai pati neturėjau darbo ir eidavau kiekvieną savaitę į darbo biržą. Ir taip du mėnesius ėjau. Ir dabar darbo biržos darbuotojai yra mano kolegos, o su jais aš šnekėdavausi tada“, – prisimena jauna moteris.
Iš Šilutės rajono kilusi Simona Norvegijoje gyvena jau dvejus metus. Čia atvyko vos baigusi universitetą. Norvegijoje jos brolis jau buvo neblogai įsitvirtinęs, todėl važiuoti į svetimą šalį labai baisu nebuvo. Be to, ji jau šiek tiek mokėjo norvegiškai – anksčiau vasaromis atvažiuodavo čia užsidirbti.
Simonai dar tik 25 metai, bet Norvegijos darbo rinką ji jau spėjo pažinti iš visų pusių. Tik atvykusi, dirbo bet ką, kad tik mokėtų pinigus. Labai daug mokėsi, stengėsi, ir štai dabar yra kvalifikuota darbuotoja.
„Skynėm braškes. Tai labai sunkus darbas, labai ilgos darbo valandos“, – prisimena pašnekovė.
Kol kiti studentai kaulydavo pinigų iš tėvų, Simona jau planuodavo, kur leis po vasaros Norvegijoje parsivežtą didelę algą.
Du darbai padėjo suprasti vietinio bendravimo subtilybes
Simona gyvena nuomojame bute su nuostabiu vaizdu pro langus. Daugiabutis stovi ant kalno, nuo kurio atsiveria nedidelio Sandneso uosto panorama.
„Bet nemanykite, kad čia susikroviau aukso kalnus“, – sako ji. Nuoma, automobilio išlaikymas, mokesčiai, maistas, pramogos – svetimoje šalyje viskas daug kainuoja. Ir jeigu nori tiesiog pilnaverčio gyvenimo, nebandai žūtbūt taupyti, dirbdamas kad ir kvalifikuotą, bet vidutiniškai apmokamą darbą, nepraturtėsi. „Kol kas per du metus nei mašinos geros neužsidirbau, nei buto. Sąžiningai sakant, nieko neužsidirbau“, – tikina jauna moteris.
Kai prieš dvejus metus Simona apsisprendė laimę bandyti Norvegijoje, niekieno pagalbos nesitikėjo. Ji žinojo, kad apsistos pas brolį ir iškart pradės ieškotis bet kokio darbo, kad būtų ką valgyti. O jau paskui bandys išpildyti savo svajonę dirbti kokiame nors biure ar valstybinėje įstaigoje.
„Atvažiavau liepos mėnesį prieš dvejus metus ir praėjau visą miestelį, visas parduotuves. Nuėjau į degalinę, vadovė sako: ateik pirmadienį, pašnekėsime. Po to nuėjau į kavinę, jos vadovas paskambino ir irgi sako: ateik. Ir susiradau tuos du darbus. Labai daug dirbdavau – nuo 6 valandos ryto iki 11 valandos vakaro“, – pasakoja Simona.
Ieškantiems nekvalifikuoto darbo Simona turi keletą patarimų. Pirmiausia – bent šiek tiek mokėti norvegiškai, kad pavyktų susikalbėti su darbdaviais. Taip pat prireiks ir drąsos. Nes greičiausias būdas įsidarbinti nėra gyvenimo aprašymų siuntinėjimas. Geriausia tiesiog eiti ir prašyti. O tam, žinoma, prireiks daug drąsos ir kantrybės.
Intensyvios darbo paieškos užtruko savaitę ir atkakli lietuvė buvo priimta.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad aukštąjį išsilavinimą turinčiam žmogui darbas kavinėje ar benzino kolonėlėje, išskyrus pinigus, neteikia jokios kitos naudos. Bet Simona sako, kad yra priešingai. Dirbdama ji dar geriau išmoko norvegų kalbą, perkando vietines bendravimo subtilybes.
Į sunkią praeitį žiūri filosofiškai
Ką tik universitetą baigusi lietuvė kolonėlėje pilstė degalus ir įsivaizdavo save kokioje nors didžiulėje įmonėje tvarkančią popierius, svajojo apie socialines garantijas, norėjo jaustis užtikrinta. Darbo birža arba mokesčių inspekcija – tokios buvo jos svajonių darbo vietas.
„Pradėjau labai daug skaityti apie visus mokesčius, kaip Norvegijoje viskas veikia. Kaip reikia susitvarkyti visokius dokumentus, pašalpas, motinystės išmokas ir pan. Tiesiog atsisėsdavau ir skaitydavau. Ir versdavausi kiekvieną žodį“, – „Emigrantams“ pasakoja Simona.
Atėjo diena, kai ji suprato: dirbdama ir kavinėje, ir degalinėje, savo svajonių darbo niekada nesusiras.
„Galvojau, kad nebėra ten tikslo dirbti, aš ten nebetobulėju, tiesiog einu į darbą dėl pinigų“, – prisimena Simona.
Tačiau galiausiai visos kančios atsipirko. Lietuvė gavo tai, ko taip sunkiai siekė. Ir darbas puikiai sekėsi jau pačią pirmą dieną.
Dabar, kai Norvegijoje jau jaučiasi pakankamai tvirtai, į sunkią praeitį Simona žiūri filosofiškai. Ji tik dabar supranta, kokia naivi buvo manydama, kad, turėdama lietuvišką aukštojo mokslo diplomą, Norvegijoje viską gaus greitai ir lengvai. Mergina išmoko svarbiausią savo gyvenime pamoką: jeigu pats nesistengsi, nieko ir neturėsi.
Lietuvoje ieškotis darbo mergina net nebandė – labai jau viliojo galimybės Skandinavijoje. Kažkada, kai čia atvykdavo tik vasaroms, ji susižavėjo tobula tvarka, norvegų konkretumu, finansinėmis galimybėmis.
Dabar, pasiklausiusi, kaip sekasi Lietuvoje pasilikusiems bendraamžiams, dėl to, kad Tėvynėje net neieškojo darbo, Simona nesigaili.
„Kartais sunku pagalvoti, kaip jie gali išgyventi, kai gauna minimumą, o yra pabaigę mokslus. Tai yra labai sunku“, – „Emigrantams“ sako Simona.
