„Ar moku už muziką, kurią siunčiuosi internetu? Žinoma ne. Ir filmus pumpuojuosi nemokamai. Nepažįstu tai darančių legaliai”, – galiausiai pripažino jauniausia iš dešimties eksperimento dalyvių, 21 metų studentė. Kiti dažniausiai minėjo nelegaliai nuomojantys būstus, samdantys mokesčių nemokančias aukles, o du, kilę iš pasienio miestelių, tėviškėse apsirūpina nelegaliais rūkalais.
„Kontrabandinio alkoholio neperkam”, – kaip vienas tvirtino mini apklausos dalyviai, pažįstantys bent po vieną ar kelis, kurie taip daro, „nes pigiau”. O kaip elgiatės jūs?
Kokias nelegalias prekes ir/ar paslaugas perkate?
Kodėl didelė Lietuvos gyventojų dalis geriausiu atveju atlaidžiai žiūri į nelegalią prekybą, vis dar gajus požiūris, neva mokesčius moka kvailiai. Įstatymų apeidinėjimas – vis dar sovietmečio palikimas ar jau kažkas kito, DELFI klausė Lietuvos teisės instituto tyrėjo VU FSF sociologijos katedros doktoranto Mindaugo Lankausko.
„Iš dalies taip, tačiau yra ir daugiau priežasčių, – sakė sociologas. – Pvz., visuomenės pasitikėjimą valstybe ir valdžia tyrę mokslininkai, tarp kurių ir Dario Melossi, pastebėjo skirtumą tarp Šiaurės bei Vakarų Europos ir Pietų bei Centrinės Europos, kuriai priskiriama Lietuva“.
Protestantiškos kultūros šalyse labiau pasitikima valstybės institucijomis ir teisės normomis. Žmonės supranta, jog valstybė jiems užtiktina tam tikras socialines paslaugas, ja yra pasitikima, kaip ir jos pareigūnais. Valstybę jie supranta kaip visų bendrą projektą ir patys tapatinasi su ja – aš esu valstybė.
Tokia nuostata vyrauja Skandinavijoje, Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Vokietijoje. Tačiau Pietų ir Centrinės Europos šalyse nuo seno labiau remiamasi artimiausia savo aplinka – giminėmis, kaimynais, draugais, o į valstybę žiūrima skeptiškai.
Sicilijos mafija – klasikinis pavyzdys
Pasak M. Lankausko, šių nuostatų stiprėjimui turėjo įtakos ir sovietmetis, padidinęs prarają tarp visuomenės ir valstybės.
„Kraštutiniu tokio susvetimėjimo pavyzdžiu galima būtų paminėti kriminalinę subkultūrą, pvz. „įteisinti vagys“ negalėjo dirbti jokio teisėto darbo, nenorėdami prarasti savo statuso kriminalinėje hierarchijoje, – sakė DELFI pašnekovas, primindamas ir Sicilijos pavyzdį, kur mafija save pozicionavo kaip tam tikrą priešišką valstybei alternatyvą.
Vienas iš aiškinimų, kad taip atsitiko dėl savu laiku Italijoje buvusio priešiško ispanų režimo. „Išsivystė tam tikra pogrindinė subkultūra, kuri save priešpastatė valstybei, neva, mes esame žmonės, draugai (net naudotas terminas „draugų draugai”), o valstybė kažkas priešiško, mes su ja nelabai ką turime bendro, todėl, jei reikia tvarkyti reikalus, labiau pasitikėsime ne institucijomis, o draugais, giminystės ryšiais“, – pasakojo sociologas.
Jei anglosaksiškose šalyse ir Skandinavijoje reikalus įprasta tvarkyti pagal instrukcijas, per biurokratines struktūras ir santykiai – nuasmeninti, Rytų šalyse yra priešingai. Gajus protegavimas, dovanų tradicijos ir pan. Kinijoje giminių įdarbinimas net vertinamas kaip pagarba šeimai.
Lietuva kryžkelėje
„Kalbant apie Lietuvą būtų galima sakyti, kad esame kryžkelėje tarp minėtų skirtybių, – pastebi M. Lankauskas. – Lyg ir bandoma diegti teisės viršenybę ir stiprinti pasitikėjimą valstybės institucijomis, tačiau kol kas jis gana skeptiškas, nors yra ir išimčių. Pvz., Lietuvoje labai pasitikima policija. Tačiau ji vertinama ne kaip valdžios institucija, bet kaip apolitiška chaoso suvaldytoja, o lietuviams teoriškai tvarka labai patinka, jie jos norėtų. Ugniagesiais taip pat labai pasitikima, tačiau jie irgi netapatinami su valdžia. Jei pažiūrėtume, kuo labiausiai Lietuvoje nepasitikima, tai yra Seimas, Vyriausybė, teismai, na ir, žinoma, partijos“.
Kaip pastebi sociologas, nelegalių prekių ir paslaugų, korupcijos problemą kelia vidurinioji ir aukštesnioji klasės – žmonės, kurių pajamos pakankamos. Tarp jų ir yra daugiausia pasisakančių už skaidrumą. Tačiau gyventojai, kurių pajamos nedidelės, palyginę prekės ar paslaugos kainas, dažnai perka pigesnę, nors yra nelegali. Sako, kodėl turiu pirkti brangiau, jei uždirbu labai mažai?
Apsukrumo pliusai ir minusai
Lietuviai žmonės sumanūs. Mūsų kaimynai latviai juokauja: „Jei ieškai nebrangaus ir gero varianto atostogoms, klausk lietuvio“. Tačiau antroji to pusė – pomėgis apeidinėti įstatymus, „kūrybiškai“ juos interpretuoti, ieškoti ir rasti landų.
„Gudrumas, apsukrumas – vienas iš lietuvių bruožų. Tačiau nepasakyčiau, kad šie bruožai yra bendruomeniški, orientuoti į valstybę. Labiau į save ir artimiausią aplinką, vyrauja individualistinis požiūris, nematant bei nenorint matyti platesnio konteksto“, - mano teisės sociologas.
Kuo tai nepalanku valstybei, t. y., visiems mums? Pasak M. Lankausko, žmonės, galvojantys, kad valstybė nėra mūsų dalis, nelinkę mokėti mokesčių, stengiasi dalį nusukti, nes valstybė jiems ne visai jų projektas, kaip priimta Vakaruose.
Auksinių samčių istorija ir „kioskelių kapitalizmo“ laikai
„Lietuvis mano, jog valdžia – kažkas kito nei aš, todėl neteisėtus savo veiksmus teisina tokiais pasakymais: „Pažiūrėkit, kiek dirbdami valstybinėse įmonė jie prisivogė, kodėl aš turėčiau nepirkti nelegalių prekių, jei grietinėlė, kuriai aš nepriklausau, supuvusi, korumpuota?“
Auksinių samčių ir panašios istorijos išties stipriai kerta per pasitikėjimą institucijomis. Tačiau, kaip atkreipė dėmesį DELFI pašnekovas, ne šiaip sau sakoma, kad valdžia yra tokia, kokia visuomenė: „Iš sveikos, nekorumpuotos visuomenės negali išaugti vien korumpuota valdžia. Nors tam tikri elgesio modeliai yra priimtini viešai, tai nereiškia, kad tokia praktika vyrauja ir privačioje aplinkoje. Jeigu mūsų visuomenė būtų kaip Skandinavijos šalyse, ar realu, jog valdžia būtų– tokia korumpuota, kaip tarkim Ukrainoje? Puikiai visi supranta, kad taip nebūna.“
Kad ir kaip būtų, lyginant su „kioskelių kapitalizmo“ laikais, 1990-aisiais, dabar Lietuvoje situacija, sociologo žodžiais, daug geresnė.
Per krizę augęs palankumas nelegalioms prekėms mažėja
„Per paskutiniąją krizę mokslininkai nustatė akivaizdžiai padidėjusį palankumą kontrabandinėms prekėms ir tai aiškino ekonomine situacija – kuo ji prastesnė, kuo didesnė pajamų nelygybė, tuo daugiau nesutinkančių mokėti už legalią prekę daugiau. Po paskutiniosios krizės, 2012 m. atliktas tyrimas parodė, jog net 61 proc. gyventojų pateisina nelegalių alkoholinių gėrimų vartojimą. Dabar situacija pasikeitusi į gera ir tai matyti iš apklausų“, – sakė M. Lankauskas.
Įvairių šaltinių duomenys rodo, kad Lietuvoje šešėlinėje ekonomikoje sukuriama nuo penktadalio iki trečdalio visos pridėtinės vertės. Sparčiai augusi 2008-2010 m. šešėlinė ekonomika Lietuvoje po truputį mažėjo, tačiau išliko aukštame lygyje.
Profesoriaus Friedrich Schneider 2013 m. atlikto tyrimo duomenimis, didžiausia šešėlinės ekonomikos dalis bendrame vidaus produkte (BVP) buvo Bulgarijoje, Rumunijoje, Kroatijoje, Lietuvoje. Mažiausia – Šveicarijoje, Austrijoje, Olandijoje, Jungtinėje Karalystėje.