Šis astronominis reiškinys buvo matomas abiejuose Amerikos žemynuose, Europoje, Vakarų Azijoje ir Ramiojo vandenyno rytinėje dalyje. Jį lemia ypatingas Saulės, Žemės ir labiau prie mūsų planetos priartėjusio Mėnulio tarpusavio išsidėstymas, truknkantis ilgiau negu valandą nuo 2 val. 11 min. Grinvičo (4 val. 11 min. Lietuvos) laiku.
„Tai bus išties jaudinama ir itin dramatiška, – sekmadienį prognozavo Londone įsikūrusios Karališkosios astronomijos draugijos astronomas Samas Lindsay. – (Mėnulis) bus ryškesni negu įprasta, didesnis negu įprasta.“
Tačiau šio savaitgalio Mėnulio perigėjaus ir pilnaties sutapimas – neeilinis: Mėnulis ne tik atrodo 14 proc. didesnio skersmens. Tiesiai tarp Mėnulio ir Saulės kurį laiką keliauja Žemė – įvyksta visiškas Mėnulio užtemimas, kurio metu Mėnulis matomas raudonos spalvos (ir už tai vadinamas „kruvinuoju Mėnuliu“).
Svetainėje „EarthSky.org“ rašoma, kad grėsmingai skambantis žodžių junginys „kruvinasis Mėnulis“ atsirado dar nieko gero nežadančiose biblinėse pranašystėse. Beje, toks pavadinimas labai tiksliai nusako Žemės palydovo spalvą užtemimo metu, kurią lemia ne kokie nors išskirtiniai procesai Mėnulyje, o Žemės šešėlis. Ant Mėnulio metamas Žemės šešėlis yra raudonas dėl tos pačios priežasties, kuri besileidžiančią Saulę nudažo raudonai: kai Saulės šviesa kerta mūsų planetos atmosferą, kitos regimosios šviesos spektro spalvos yra „išbarstomos“ . Jeigu mūsų planetoje atmosferos nebūtų, Mėnulis viso užtemimo metu būtų visiškai tamsus ir nematomas. Tiesa, jei jau atmosferos Žemėje nebūtų, tai niekam tie užtemimai per daug ir nerūpėtų – Žemė būtų tuščia ir negyva, kaip Marsas.
Paskutinį kartą kruvinojo Mėnulio užtemimą žmonės galėjo matyti dar 1982 metais. O po šio savaitgalio kito tokio užtemimo lauksime iki 2033 metų.
