Žmonės mėgdavo kalbėti, kad, girdi, čia tokia poilsinė tarp miškų, kurios kiti net neranda (tai nėra tiesa – randa visi, kas ieško).
Kaip bebūtų, keturiasdešimt kilometrų nuo Vilniaus – toliausiai nuo miesto esantis restoranas, kur žmonės vis tiek netingi važinėti. Čia dirbo ne vienas žinomas ir pagarbintas Lietuvos šefas (pats Egidijus Lapinskas kažkada ten buvo virtuvės šeimininkas), paskui kelerius metus ten dirbo garsus Mickey Bhoite iš Toskanos, kuris dabar turi kitą restoraną Lietuvos sostinėje (atskira istorija, kada nors pakalbėsime ir apie tai), o dabar restoranas atsinaujino ir ten prie vairo stojo Justinas Kapkovičius, vienas iš Lietuvos virtuvės žvaigždžių.
Nuvažiavome pažiūrėti, kaip šiandien atrodo ir kuo maitina ta vieta, apie kurią daugelis yra girdėję, bet mažiau žmonių lankė. Šefas Justinas man sakė, kad jis labiausiai džiaugiasi savo darželiu kurorto teritorijoje, kur restoranas augina savo žoles ir daržoves. Anksčiau valgiaraštis buvo labai koncentruotas į mėsą, dabar ypatinga mėsa liko (pasakiška veršiena iš Austrijos, kurią valgiau kito apsilankymo metu), bet atsirado daug žuvies. Tai pabandom.
Austrės nuostabios, kaip ir anksčiau, bet atsirado nauji padažai, arbūzų ir granatų (pastarasis raudonas kaip kraujas), bet yra ir acto ir svogūnų klasika, ir man dar labai patinka austres valgyti be jokio padažo, net be citrinos.
Šukutes valgėm norėdami, kad jos niekada nesibaigtų. Taip, visuose restoranuose, kur jų būna, šukučių niekada negana ant lėkštės, nes tas patiekalas yra lengvutis, juo persivalgyti neįmanoma. Nors galiu pabandyti. Kada nors reikės užsisakyti tik tų šukučių pilną dubenį, kad ir kiek bekainuotų, ir pažiūrėti – gal visgi pavyks?
Tuno tatakis (lengvai apkepti tuno gabalėliai) buvo patiektas su grybukais, svogūnėliais, garstyčių sėklomis ir raudonaisiais kopūstais: ši Ramiojo vandenyno žuvis, mėgstamas Azijos patiekalas, čia atrodė keistai ir šiek tiek lietuviškai, bet maloniai ir labai gaiviai. Kopūstų skonis buvo kaip kur nors kaime, kur lietuviška virtuvė yra vienintelė virtuvė, ir apie tai kalbama, kaip apie gerą dalyką.
Karštiems užkandžiams paėmėme tortelinius (gerai, gal tiesiog koldūnus) su jaučių uodegomis ir parmezanu. Aš kai ką gyvenime nusimanau apie koldūnus, ir aš tikrai nieko panašaus nepagaminčiau. Tobula, nepervirta tešla al dente, su gražiu gelsvumu. Mes jų nevalgėme, arba bent jau neprisimename, kad būtume valgę, jie tiesiog patys dingo nuo lėkščių. Fantastiškai gerai.
Pagrindiniam patiekalui paprašiau ėrienos, ir ji buvo viena geriausių, kurias esu valgęs (pastaruoju metu labai dažnai renkuosi ėrieną, pats nesuprantu, kodėl taip yra, gal jautiena nusibodo). Ėriukas – Pirėnų, pieninis (vos kelių savaičių), švelnus, o patiekalas patiekalas ir vėl sulietuvintas: su voveraitėmis ir skrudintais salotų lapais ir garstyčiomis. Tos voveraitės man priminė, kad nepaisant kedrų rastų ir nelietuviško vaizdo į ežerą, mes visgi esame Lietuvoje.
Draugė sakė, kad jai keista nuotaika ir norisi lašišos, kurios paprastai ir ji, ir aš vengiame: tai turbūt viena nuobodžiausių žuvų, kurią visi užsisakinėja ir dėl to ji yra daug kur tapusi privaloma programos dalimi. Tačiau jei šefas gali padaryti iš lašišos puikų patiekalą, reiškia, jis gali padaryti bet ką.
Be to, čia škotiška laukinė lašiša patiekta su šilkine bulvių koše (recepte sakoma: bulvės keptos beržinėmis malkomis kūrentoje krosnyje, nežinau, ar tai labai atsiliepia skoniui, bet ir vėl lietuviškos svajonės blyksnis). Ir ką? Patiekalas toks rafinuotai švelnus, kad užsisakytume ir vėl, nors gal pirma išbandytume visų kitų žuvų, kurių daugybė valgiaraštyje. Ir bulvių košė irgi priartino patiekalą prie mūsų šalies.
Pasinaudojau patarimu ir užsisakiau jų populiariausią desertą: „sugrįžimas į vaikystę“, jie taip jį vadina. Pasirodo, suaugę restorano klientai labai pasiilgsta tokių dalykų. Kondensuotas pienas, cukraus vata, mažytė glaistytų ledų porcija ir cukrinis gaidelis ant pagaliuko. Keista, bet tikrai panašu į vaikystę. Nežinau, kiek metų nevalgiau cukraus vatos.
Kitas desertas, „Tiramisu kitaip“, buvo itin egzotiškai suformuotas ir pateiktas (žiūrėkite nuotrauką), nors sudėtinės dalys tokios pačios, kaip paprastame tiramisu.
Sąskaita išėjo nemaža, 397 eurai, gal dėl to, kad išgėrėme butelį to putojančio gėrimo iš Prancūzijos vynuogių, kurio pavadinimo netrukus Lietuvoje nebebus galima minėti, tačiau neleiskite, kad tas skaičius jus apgautų: tai tikrai nėra brangiausias Lietuvos restoranas, ypač atkreipus dėmesį į tai, kad ne kiekviena pora užsisakinėja septynis patiekalus.
Su visapusišku valgiaraščiu, rinktinėmis sudėtinėmis dalimis ir naujai atrastu pabrėžtiniu lietuviškumu šis restoranas prie Ungurio ežero, pasikvietęs naują virtuvės šeimininką, nepaprastai pasikeitė, nors aplinka, atmosfera ir aptarnavimas liko lygiai tokie patys, kaip anksčiau. Ar tokio reikia, ar važiuos kas nors keturiasdešimt kilometrų nuo sostinės, kad pavalgytų? Važiuos, kur jie dėsis. Jau važiuoja. Penkios žąsys iš penkių.
La Esperanza, Paunguriai, Trakų rajonas. Tel. +370 698 78378. Tinklalapis.
Dirba kasdien, užsisakyti telefonu.
