Ten viskas buvo kaip ne namie, ten buvo ne baldai, bet „interjeras“, ten buvo labai rimti padavėjai (anų laikų padavėjai nesišypsodavo, nes šypsena buvo nerimtumo požymis) ir visokie ritualai: prieina padavėjas tik iš tam tikros pusės, pila į taurę ar stiklinę tik taip, o ne kitaip, ant stalo daugiau įrankių, negu reikia valgymui (taip man atrodė, kol neįgijau daugiau žinių ir netapau maisto kritiku), ir reikėjo žinoti, kurį įrankį iš kurios pusės imti.
Tėvai mane nusivesdavo į restoraną neypatingai dažnai, ir tai buvo restoranai, kurių šiandien jau nėra: „Bočiai“, „Senasis rūsys“, „Draugystė“ Vilniuje, Kaune buvo „Metropolis“.
Tai nebuvo ypatingai jaukios patirtys (dėl rimtumo, neatrodė, kad kas labai džiaugėsi svečiais), bet tikrai valgymas būdavo kitoks, nei įprasta.
Vilniuje, Subačiaus gatvėje yra restoranas „Imperial“, kurį nedaugelis žino – tik viena, labai jauki, salė, ir tos salės iš gatvės nepamatysi, įėjimas pro viešbutį tokiu pačiu pavadinimu, bet tai ne viešbučio restoranas: svečiai pusryčius valgo kitur.
Į salę įėjęs, pasijunti kaip filmavimo aikštelėje, kur bus filmuojamas filmas apie kokių 1940 metų Ameriką, ir ne bet kokią, bet Niujorko vietas tiems žmonėms gerais kostiumais ir baltais batais, kuriems gyvenime pasisekė ir jie netingi ir nesidrovi tai parodyti kitiems, neišsitraukdami cigarų iš burnų ir nenusiimdami skrybėlių.
Tai buržuazinė, turtingoji Amerika, kuri stengiasi atrodyti kaip karalių ir rūmų Europa, ta Europa, kurios imigrantai patys negalėjo turėti ir dėl ko jie perplaukė Atlantą – kad arba jie, arba bent jau jų vaikai galėtų susėsti prie stalų po krištolo sietynais, tarp brangaus medžio ir audinių apmušalų, ir juos aptarnautų padavėjai baltomis pirštinėmis.
Pats restoranas sako, kad jis yra „su Amerikos užuomina“, bet ne burgerių ir dešrainių Amerikos, o valgiaraštyje dominuoja prancūzų ir amerikiečių virtuvės klasika, ir tas tiesa: nemažas valgiaraštis pilnas prancūziškų pavadinimų, kuriuos dar ir ne kiekvienas ištars, ir, kaip ir dera tokioje filmavimo aikštelėje, čia tikrai patiekalai ir sudėtinės dalys, kuriuos žmonės valgo knygose ir filmuose apie gerą gyvenimą: austrės ir ikrai, omarai ir trumai, ančių kepenėlės ir kepsniai su pavadinimais „filet mignon Chateaubriand“. Ir padavėjai čia tikrai baltomis pirštinėmis.
Ne, čia nebus tas aprašymas, kurio labiausiai laukiate: kiek pinigų galima išleisti per vieną vakarą (galima išleisti ypač daug, jei pradėsi gerti daug šampano ir šaukštais valgysi juoduosius ikrus, manau, tūkstantį eurų būtume ištaškę be vargo): mes pabandysime vidutinišką vakarienę iš valgiaraščio viduriuko, nesikuklinant, bet ir nevaidinant didelių buržuazinių ponų. Vakarienė paprastam vyrui iš Kauno Andriui Užkalniui ir jo draugei po krištolo sietynais.
Užkandžiai prasidėjo nuo šefo komplimentų: saldžiai-sūrus migdolų sausainis su foie gras padažu (čia labai mėgsta foie gras paštetą). Saldumas su sūrumu, man tinkamas derinys.
Iš valgiaraščio užsisakėme dviejų rūšių raviolių: su šukučių ir krevečių įdaru omarų padaže (€16) ir raviolius su trijų rūšių riešutais, trumų padaže (€13). Gardesnis įdaras buvo šukučių ir krevečių (omarų padažas buvo itin stipraus jūrinio, dominuojančio skonio, tikrai nesuklysi ir nepamirši, iš ko jis padarytas), o riešutinių raviolių padažas buvo toks skanus, kad nesusilaikiau ir išdažiau jį duonos gabalėliu. Ir vieni, ir kiti ravioliai buvo, o laime, „al dente“, nė užuominos apie lietuvišką pervirimą, kas bent jau mane visada nuteikia gerai.
Skaidrus jautienos sultinys su koldūnėliais (torteliniais), įdarytais rikota ir keptais baravykais (€10) buvo neutralus, bet koldūnėliai ir baravykai buvo labai intensyvūs ir (ypač nuo baravykų), čia jautėsi, kad esame Lietuvoje: apskritai, grybų šiame valgiaraštyje irgi nemažai pasitaiko, toks mažytis linktelėjimas iš amerikietiškos salės aplinkos Lietuvai.
Pagrindiniai patiekalai buvo šukutės su salierų tyre ir raudonaisiais ikrais (maža porcija, €18 – nes ir taip jau daug visko, nenorėjome persivalgyti) ir rožinis tunas su smidrų ir keptų orkaitėje bulvyčių garnyru (€40). Šukutės buvo puikios, nors pusinė porcija tikrai neprikimš pilvo (mes ir neatėjome pilvo prisikimšti), ir geri raudonieji ikrai, o ne ta žuvų skonio oranžinė košė, kurią kartais pataikai nusipirkti prekybcentryje.
Tunas man buvo vakaro vinis: rausvas iš išorės ir dar rausvesnis prapjovus, tvirtos konsistencijos ir su švelniu, bet aiškiai išreikštu pipiriniu padažu. Ir bulvytės! Žinau, tai ne kosminis patiekalas, orkaitėje keptos bulvytės su druska, bet kaip skanu.
Desertui buvo torto „Napoleono“ variantas su šviežiomis braškėmis ir labai saldžiu baltojo šokolado kremu (€8). Dar viena senųjų laikų klasika. Gerai, ir kažkas kito, negu visur patiekiami tiramisu ir crème brûlée variantai.
Dviese sumokėjome €143,40 ir arbatpinigius. Ar šis restoranas siūlo atradimus ir revoliucijas? Ne, bet ne visur jų reikia – čia didžiuojamasi žinomais ir išbandytais, „senais gerais“ patiekalais ir legendiniais pavadinimais, ir viskas, kas patiekiama, buvo labai aukštos kokybės, be jokių klaidų. Disciplinuota, klasikinė virtuvė. Rekomenduoti šventei ar šiaip ypatingam vakarui po krištolo sietynais labai jaukioje salėje? Laisvai, be jokių abejonių. Ar reikia tokių vietų Vilniui? Būtinai, nes vykusi miesto virtuvė yra mišinys iš prabangos ir paprastumo, klasikos ir inovatyvumo. Čia prabanga ir klasika. Keturios žąsys iš penkių.
Imperial, Subačiaus g. 2, Vilnius. Tel. +370 5 255 3355. Tinklalapis. Facebook profilis.
Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 18:00 iki vidurnakčio. Šeštadieniais nuo vidurdienio iki vidurnakčio. Sekmadieniais nuo vidurdienio iki 22:00.
