Būna restoranai, kur patiekalų daug, bet užsisakinėti reikia tik kurį nors vieną. Vilniaus „Neringoje“ yra absurdas užsisakinėti ką nors kito, negu sultinį su pyragėliu ir Kijevo kotletus. Ta prasme, valgiaraštyje dar visokių patiekalų yra, tačiau juos užsisakinėja nebent nieko neišmanantys užsieniečiai, suvežti autobusais, arba tie, kas beviltiškai pasimetę gyvenime. Jei tu nenori Kijevo kotleto, tai ko tu ten išvis nuėjai? Pažiūrėti monumentaliosios grafikos ant sienų ir senovinio interjero, menančio tuos laikus, kai Vilniuje dar troleibusų nebuvo? Nemanau. Valgyk Kijevo kotletą ir neišsikalinėk. Jei nori būti originalus, užsisakyk dvigubą porciją, kaip aš esu kažkada padaręs. Vyras tu ar ne vyras?
Mes pasistengėme ir radome restoraną, kuriame ši koncepcija yra išgryninta ne tik iki teorinio, bet iki praktinio vieno patiekalo lygio. Kai valgiaraštyje yra tiesiog vienas patiekalas, o kad neatrodytų per trumpas aprašymas, tas vienas patiekalas parašytas dviem kalbom ir išvardinant visas sudėtines dalis. Mėsos kukulių restoranas, kuris taip ir vadinasi „Meatballs“, mėsos kukuliai su bulvių koše, ir daugiau viskas, tik alus arba gaivieji gėrimai arba stiprieji gėrimai atsigerti.
Kad būtų skaniau vartoti, viską prižiūri ne vienas, o du (gal yra ir trečias, kurio mes nepastebėjome) Aurelijaus Verygos portretai. Manau, tai turi būti žaviai klaidinanti vizualinė informacija svečiams, kurie nėra pažįstami su Lietuvos Respublikos ministrų kabineto sudėtimi ir galimai mano, kad Lietuva yra tokia totalitarinė šalis, kur valstybės vadovaujančius asmenis privalu garbinti ne tik valstybės pareigūnų kabinetuose, bet ir privačiose įstaigose.
Kažkada Uzbekistane tarptautinio tinklo viešbutyje mačiau pačioje geriausioje vietoje iškabintas nuotraukas apie tuometinio šalies prezidento apsilankymą, vienoje jų prezidentas bendrauja su kambarinėmis, pasipuošusiomis tarnaičių uniformomis, o užrašas skelbia: „Viešbučio darbuotojos klausosi Jo Ekselencijos Prezidento Islamo Karimovo patarimų“. Įdomu, galvojau aš, ką gali patarinėti prezidentas kambarinėms. „Gerai supurenkite pagalves, nepamirškite ir dušo tinkamai išblizginti, jei rasiu bent dėmelę, lėks jūsų galvos“, turbūt kalbėjo prezidentas.
Restorano „Meatballs“ interjeras išpuoštas mėsmalėmis, ir logotipas yra mėsmalė, nes kukuliai (mišinys iš jautienos ir kiaulienos, kaip skelbia reklama) yra, visų pirma, mėsa. Mėsmalių čia daugybė, aš net neįsivaizdavau, kad Vilniuje ar visoje Lietuvoje yra tiek daug išlikusių tų senovinių, prie stalo krašto prisukamų, storo metalo baidyklių-mėsmalių, kurių kiekviena gali, tinkamai sviesta, suniokoti pravažiuojantį automobilį arba, atsiradusi tinkamoje vietoje tinkamu laiku, sustabdyti tanką, nukenksminti skriejantį didelio kalibro šovinį arba, paleista į kosmosą, tapti dirbtiniu žemės palydovu su grakščiai besisukančia rankena.
Tarybinė rankinė mėsmalė buvo tobulas, nesunaikinamas, amžinas dalykas, ypač turint galvoje tą ironiją, kad mėsmalės gyveno šalyje, kur nebuvo oficialios mėsinės gyvulininkystės ir gyventojai pirkdavo mėsą retai ir daugiausiai turguje. Tiesa, nupirktoji tik ir tikdavo malti, todėl gal visai ir neironiška ši situacija.
Mus vis dar budriai stebi Aurelijaus Verygos portretas, todėl užsisakome ne alkoholio atsigerti, o gaiviųjų gėrimų, na, ir po porciją tų kukulių. Kukuliai pagaminti ir patiekti tiksliai taip, kaip parašyta: su aštriomis morkų salotomis, žalumynais, saldžiu BBQ padažu ir užtarkuotu kietu sūriu (teisingai, aš sakau, kad sūris dar nieko niekada nėra sugadinęs).
Vienintelis pasirinkimas – arba bulvių košė, arba itališko stiliaus duona, ciabatta. Klientas visgi turi vieną mažytį pasirinkimą gyvenime. Bet kuriuo atveju patiekalas kainuoja €5, kas gal ir nebūtų mažai kur nors provincijoje, bet čia, Etmonų gatvėje, yra Vilniaus širdis, keli žingsniai nuo Rotušės, čia pat Filharmonija ir minios žmonių, einančių po aplinkinius barus ir kavines, o kai kurie - ir prie Aušros vartų; tai yra labai centrinė vieta, ir nepaisant chuliganiškai atrodančio interjero, vis tiek „Meatballs“ privalo būti centrinio Vilniaus restoranas, ir toks yra.
Kojas po stalu pasidėję ant senos vielinės dėžės buteliams (nuostabu – kiek visko yra išlikę iš mano vaikystės), ragaujame tuos kukulius už penkis eurus, ir jie yra puikūs, nuostabūs, pavyzdiniai kukuliai. Jei galėčiau dar tobulinti, atsisakyčiau tų morkų, nes man morkos yra gastroniminis nesusipratimas, iš visų patiekalų, susijusių su morkomis, mėgstu tik morkų sultis (gal todėl, kad morkų sulčių niekas daugiau nemėgsta), o čia jos man yra perteklinės. Bet tai nekeičia fakto, kad kukuliai yra tokie, kokių norėsiu ir dar. Ir dar. Ir dar.
Ar man skauda, kad negaliu pasirinkti patiekalo, o restoranas pasirenka jį už mane? Nelabai, nes juk aš, galų gale, pasirenku restoraną, ir čia sakau, kad pasirinkimas buvo geras.
Dviese sumokame keturiolika eurų ir išeiname į Vilnių patenkinti, kaip sotūs katinai. Keturios žąsys iš penkių.
Meatballs, Etmonų 3, Vilnius. Tel. +370 602 62178. Facebook profilis.
Nuo antradienio iki ketvirtadienio – nuo 17:00 iki 23:00. Penktadieniais ir šeštadieniais – nuo 15:00 iki 01:00.
