Tobuliausias laikotarpis Kuršių Nerijoje – tarp vasario ir gegužės. Mėgstantiems šilumą ir bundančią gamtą tinka pavasario pradžia, o nekenčiantiems žmonių ir mėgstantiems ramybę – vasario mėnuo. Iki horizonto tuštutėliai paplūdimiai, kur akį užkliudo nebent į krantą išmesti dumbliai ar įvairios laivų dalys. Iki apkurtimo tykūs miškai, kuriuose daug dažniau nei vasarą ramybę sudrumsčia pavieniai briedžiai, stirnos ir lapės. Iki neapsakomo džiaugsmo ištuštėję miesteliai, kur 21 val. vakaro gali vedžioti palaidus šunis ir nesutikti nė gyvos dvasios. Tušti dviračių takai, tušti miškų takeliai, nuostabi gamta, tylūs miestelių užkampiai ir jokių kaimynų. Visiškai jokių kaimynų. O kažkas sako, kad Žemėje rojaus nėra.
Bet juk čia skiltis apie maistą. Todėl grįžtu prie temos. Ne sezono metu Kuršių nerijoje veikia tik trys padorios viešojo maitinimo įstaigos, kuriose nebaisu apsilankyti: „Kuršis“ ir „Don Vito“ Nidoje bei „Juodasis kalnas“ Juodkrantėje.
Taigi pradėkime nuo pastarojo. Griežtos, bet malonios moters valdomą viešbutį-restoraną „Juodasis kalnas“ prieš keletą metų atradome labai atsitiktinai ir iškart jį pamėgome. Tuo metu buvau labai pamėgęs keptą duoną, todėl maitinimo įstaigas vertindavau pagal jų sugebėjimus ją pagaminti. „Juodasis kalnas“ šiuo klausimu sukėlė tikrą šoką, nes užsisakęs duonos su sūrio padažu esi nustebinamas... visu pjaustytu duonos kepalu. Ir dar tobulai iškeptu.
Ir tai tik pradžia. „Juodasis kalnas“ visiems lankytojams įsimena savo porcijų dydžiu ir, drįstu pasakyti, tai yra didžiausias šio restorano minusas. Niekas nenori kilogramą sveriančių bulvinių blynų. Niekas nenori imti vienos porcijos dviem. Niekas nenori milžiniškos lėkštės salotų su puse vištos.
Restoranas savo porcijų dydžiu bando įteisinti patiekalų kainą, kuri yra tiesiog absurdiška. Kai gana paprasta mažo miestelio kavinė kai kuriomis kainomis pasiveja Vilniaus „Kempinski“ viešbučio restoraną ar „Stiklius“, automatiškai suveikia atmetimo reakcija, nes sunku patikėti, kad patiekalai bus bent kažkiek panašūs savo kokybe.
Stipriausia „Juodojo kalno“ meniu pusė – užkandžiai. Už sąlyginai kurortui padorią kainą (5–6 Eur) galima gauti jau minėtos išskirtinės keptos duonos ar naminių puikaus skonio traškučių iš tikrų bulvių. Vietinė silkė su karštomis bulvėmis patiekiama skoningai ir yra neprasta, tačiau mokėti už silkę 8 eurus net tokiam atostoginiam švaistūnui, kaip aš, pasirodė gana keista. „Don Vito“ ji perpus pigesnė ir ne ką prastesnė.
Užsisakius fettuccine makaronų suima juokas. Ilgieji itališki makaronai patiekiami supjaustyti smulkiais gabaliukais. Su žmona ilgai svarstėme, ar tai šeimininkės noras savaip eksperimentuoti, ar tiesiog išdava liūdnos realybės, kad restorano lankytojai nemoka net tokio elementaraus dalyko, kaip valgyti ilgus makaronus.
Nemeluosiu, kad makaronai pasirodė pakankamai skanūs – nepervirti, puikaus minkštumo, o gerai paruošta lašiša tirpo burnoje. Tačiau Italijos čia nerasta – tik lietuviško skonio eksperimentas.
Nesugalvokite čia valgyti mėsainio – tikrai nepataikysite. O taip pat – šonkaulių. Patiekta gražiai, bet turinys liūdina. „BBQ šonkauliais“ pavadintas patiekalas už 15 eurų yra skalsus ir nepavykęs – mėsos nuo kaulo atgramdyti neįmanoma, pati mėsa kieta ir nesukramtoma, o prie patiekalo patiekiamas padažas yra elementarus kečupas. Kečupas, Karlai!
Situaciją kiek pataiso firminė ungurio sriuba. Riebus ungurys burnoje ilgam palieka išskirtinį skonį. Bet nenustebkite, kodėl po karšto patiekalo paminėjau sriubą. Šiame restorane patiekalų eiliškumas kartais neegzistuoja. Esame gavę karštą patiekalą, tuomet sriubą, o tik tuomet – užkandžius. Priėmėme tai kaip savotišką egzotiką, bent tokiu būdu padedančią ištrūkti iš rutinos.
Virtuvės patiekalų padrikumą ir kartais keistus eksperimentus labai gerai atspindi viešbučio interjeras, perkrautas įvairiausių stilių baldais ir papuošalais. Kol lauksite patiekalų, būtinai pasivaikščiokite ir apžiūrėkite.
Lengvesnei užkandai rekomenduoju varškės virtinukus su puikiu padažu arba naminius koldūnus su ėrienos ir jautienos įdaru. Koldūnai dažnam žmogui skamba kaip keiksmažodis, bet pažadu, šiuos kokybiškus koldūnus sukimšite labai greitai, o jų pavalgius nepradės kilti rūgštys. Na, o jei norite apsivalgyti ir pasisotinti iki kitos dienos ryto, rekomenduoju bulvinius blynus. Gausite kokį kilogramą sveriančius blynus-monstrus, kurie džiugino labai apskrudusiais kraštais ir garuojančiu vidumi. Pikta tik dėl to, kad pusę teko palikti.
Absurdiškai didelės kainos – tik viena iš restorano keistenybių. Jei užsisakysite alkoholinį kokteilį, galėsite stebėti tikrą dramą – padavėja googlinsis receptą, o tada mėgins pagaminti eksperimentinį „Mojito“ ar „Mai Tai“. Jei restorane apsilankysite paprastą darbo dieną, o tada – per kokią nors šventę ar savaitgalį, nenustebkite, jei sulauksite visiškai kitokio aptarnavimo ar netgi patiekalų patiekimo. Savaitgalį nejučia ir patiekalai patiekiami gražiau, nejučia ant keptos duonos atsiranda tarkuoto sūrio ir staiga svečiai pavaišinami kokiu šokoladuku.
Šį dvipusį aptarnavimą vėlgi priskyrėme turistinei egzotikai. Matyt, ta neįprasta tarp erzulio ir pasimėgavimo balansuojanti egzotika taip ir traukia vėl apsilankyti.
Nors „Juodasis kalnas“ – beveik mėgstamiausia mūsų valgymo vieta Kuršių Nerijoje, tačiau negaliu meluoti: tobulėti jiems yra dar labai daug kur. Bet jei neturite kur dėti pinigų, mėgstate permokėti ir norite tikros lietuviškos turistinės egzotikos, kur drąsūs vietiniai ieško santykio tarp prabangių užsienio patiekalų ir lietuviškos virtuvės – „Juodasis kalnas“ jums kaip tik.
Antroje straipsnio dalyje skaitykite apie Nidos „Kuršį“ ir „Don Vito“.
