Mano draugas ir kolega Rokiškis Rabinovičius (Ričardas Savukynas) – tiesiai iš fantastikos festivalio „Lituanicon“, kurį jis finansuoja jau daugelį metų (kaip ir daugelis didelius projektus sukančių žmonių, jis vis bando pasirodyti kukliai ir net savo „Range Rover“, su vardiniu numeriu R4BIN45, stato toliau nuo namų), apsivilkęs languotais medkirčio marškiniais, o aš – dar blogiau, džemperis su gobtuvu ir ožiuko atvaizdu ant krūtinės, o ant viršaus – skandalinga juoda-balta pūsta striukė, vadinamasis bombonešio piloto apdaras („bomber jacket“), tik skirtas ne karui, o apsivilkimui ant treningų, kai eini į teatrą. Tik aukso grandinės stigo, bet ji šiuo metu pas juvelyrą.
Aš tame restorane – tikrai nebe pirmą kartą. Tik anksčiau manęs niekas taip puikiai nefotografavo.
Buvau ten net tada, kai viešbutis dar vadinosi „Ramada“ (taip pat esu gyvenęs ir viešbutyje vieną sykį, nes gyvenimas man dosnus), valgiau pusryčius jų bare „California“, bet tai buvo seniai, 2017 metais. O dažniausiai ten dirbadavau vesdamas kasmetinį austrių festivalį, nes kur tik daug maisto, ten būnu ir aš.
Viešbučio „Imperial“ restoranas, kuris irgi vadinasi „Imperial“, niekada nebus pavadintas kukliu. Nuotraukos pasako viską: brangiu medžiu ir šilkais padabintos sienos, krištolo sietynai, gobeleno staltiesės ir aukso spalvos indai.
Žinau, kad daugelį gali nuteikti skeptiškai. Kiti gali pasakyti, kad toks restoranas – ne jiems („pasigaminu namie bulvių su silke, ir man gerai“). Suprantu ir tokį požiūrį, pagaliau, ne visi turi įžūlumo ateiti apsivilkę neformaliai į tokią prabangią vietą, tačiau užtikrinu jus, kad žmogaus klasė ir aristokratiškumas – ne vien drabužiuose.
O maistas man patinka ir įdomus visoks, ir aplinka – visokia. Šis restoranas yra apie Belle Époque („gražiąją epochą“), buvo toks laikotarpis Prancūzijoje XIX amžiaus pabaigoje (kai klestėjo menas ir grožis), arba, tiksliau, prisiminimus apie ją, sėkmingai atkurtus Amerikoje jau vėliau, XX amžiaus pirmojoje pusėje ir po Antrojo pasaulinio karo.
Jei matėte Martino Scorcese filmą „Goodfellas“ arba serialą „Sausasis įstatymas“ (Boardwalk Empire), žinote, apie ką aš kalbu. Gangsteriai, mafijos atstovai, alkoholio kontrabandininkai ir kiti gyvenimo šeimininkai, o taip pat pramonės magnatai ir kinematografo šulai mėgo švęsti aplinkoje, kurią kūrė pagal buvusiųjų oligarchų skonį ir ambicijas Niujorke ir Čikagoje: kad atkartotų ir pralenktų senojo žemyno blizgesį. Paskui šią tradiciją perėmė Las Vegas ir Reno (Nevadoje) ir jo prabangūs viešbučiai ir kazino.
Frankas Sinatra, specialusis agentas James Bond ir Sharon Stone iš filmo „Kazino“ pasijustų čia jaukiai ir gerai. Tai – kinematografinė aplinka Vilniaus širdyje, Subačiaus gatvės pačioje pradžioje.
„O kaip pavalgė Užkalnis?“, nekantraudami klausiate jūs. Tai ir papasakosiu.
Meniu pagrindinė kalba yra prancūzų, ir aš myliu šitą stilių (yra ir vertimai į kitas kalbas, tačiau iš pradžių viskas prancūziškai). Teisingai. Tai restoranas apie epochą, kurioje prancūzų virtuvė, sukurta didžiojo reformatoriaus ir tvarkdario Auguste Escoffier, buvo visko pagrindas. Escoffier įvedė daug ką, kas dabar savaime suprantama: nuo „virtuvės viršininko“ (chef de cuisine), todėl ir vadiname jį „šefu“ ir antrojo šefo (sous chef) iki kariškos tvarkos virtuvėje – iki jo, XIX amžiaus prancūzų virtuvėse buvo norma nešvara, betvarkė, virėjai darbo vietose rūkė ir dažniausiai buvo neblaivūs.
Jau šefo komplimentai – figa su stipraus skonio sūriais nuteikia gerai, bet aiškiausias ženklas yra jų kepta duona su trijų rūšių sviestu (trumų, žolelių ir saulėje džiovintais pomidorais). Atsilaikyti neįmanoma ir nereikia. Taip, sakoma, kad duonos nereikia valgyti, nes nebeliks vietos kitam maistui, bet ši duona įsakmiai liepia būti suvalgoma, ir mes paklūstame nesispyriodami.
Pradžiai pasirenkame elnienos tartarą su baravykais, kadagiais ir čiobreliais, su putpelės kiaušiniu ir uogomis – tikras ruduo lėkštėje, kaip sako mano draugas Rokiškis, ir jis teisus. Jis yra labai geras maisto vertintojas, tik stengiasi manęs neužgožti. Augęs ir mokslus ėjęs Prancūzijos pietinėje pakrantėje, jis puikiai kalba prancūziškai, tačiau niekada nesipučia ir neišsivaizdina.
Aš valgau avokado tartarą su itin stipriu japonišku vasabi padažu, margųjų rūgštynių ir žirnelių daigais, ir tas vasabio smūgis mane parbloškia: mane įspėjo, kad taip ir bus, kad vasabis stiprus, iki ašarų, bet ar aš klausau gyvenime patarimų? Nuostabu. Vėl jaučiuosi gyvas.
Sriubos yra viena už kitą nuostabesnės. Bičiulis Rokiškis valgo Eliziejaus laukų trumų sriubą su sluoksniuotos tešlos kepure. Paragauju ir aš, ir ši 28 EUR sriubytė yra svajonė, kitą sykį paimsiu jos ir aš, ir vėl su nostalgija prisiminiau savo garsiąją 300 EUR sriubą iš Cap d’Antibes, apie kurią jau pavargote skaityti, bet štai paskaitykite ir dar sykį: „Užkalnis valgo sriubą už 300 eurų: patariu ir jums“.
Aš valgau irgi labai rudenišką ir kreminę baravykų sriubą, su svieste keptais baravykais, ir tai viena geriausių gastronominių patirčių šį rudenį.
Prieš pagrindinius patiekalus, atgaivinti gomuriui, mums atneša agurkų šerbeto, ir jeigu jums pasiūlys, niekada neatsisakykite.
Pagrindiniams patiekalams mano įtakingasis bičiulis renkasi ančiuką (tik pažiūrėkite į idealius rausvus gabalėlius), o aš alpstu nuo šukučių su salierų tyre. Jūros šukutes labai sunku iškepti taisyklingai (penkių sekundžių klaida - ir jos perkepusios ir išdžiūva), bet čia viskas tobula.
Vakarienė dviems žmonėms kainavo 152 EUR – galvojau, bus brangiau, nes tikrai daug visko ir labai, labai neprasti pasirinkimai.
Penkios žąsys iš penkių. Vilniui labai reikia tokio restorano, ir jo stiliaus ir jo senojo pasaulio blizgesio. Geri laikai tik prasideda.
Imperial, Subačiaus g. 2, Vilnius. Tel. +370 5 255 3355. Tinklalapis: https://www.imperialrestaurant.lt
Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 18:00 iki 23:00, šeštadieniais nuo vidurdienio iki vidurnakčio, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 16:00.
