Taip, rašiau apie vieną sąlyginai naują, Momo Grill Vilniuje (nors jie yra sėkmingų restoranų Klaipėdoje ir Kaune tęsinys, ir man širdis apsipylė medum, kai šefas Vytautas Samavičius paklausė mano nuomonės, ar jo restoranas Vilniuje gali būti sėkmingas, manau, ir be manęs būtų jį padaręs, bet džiaugiuosi, kad mano ekspertinė nuomonė gal nors truputėlį prisidėjo prie jo sprendimo – apie jo vilnietišką sėkmę rašiau čia).
Kadangi jūs nesate restoranų apžvalgininkai, tai tik iš mano pasakojimų galite sužinoti, koks dabar yra jausmas Vilniuje, kai nori išbandyti ir apžvelgti ką nors naujo, ir nieko nėra. Tada supranti, kad mes gyvename žiaurios krizės metu, ir tos krizės pasekmių mes net iki galo neįsivaizduojame. Visi mūsų pasiekimai, visas progresas, kurį pasiekė Lietuvos (ir ypač Vilniaus) restoranų pasaulis, devyniasdešimčia procentų sunaikinti. Gyvename tarp nuodėgulių, ir todėl labai gera, kai kažkas naujo atsiranda horizonte.
Į restoraną „Sakmės“ Sapiegų parke Vilniuje net nenorėjau eiti. Pirmiausia, tai yra Antakalnis, o Antakalnyje nieko gero niekada nebuvo (apie didžiausią nusivylimą rašiau neseniai, kai sakiau, kad po tokių pietų tiktų pamylėti guminę moterį). Tas straipsnis buvo toks sėkmingas, kad mane net gatvėje žmonės stabdė ir gyrė, kas man buvo visai netikėta, nes nežinojau, kad tiek žmonių vertina guminių moterų draugiją.
Antra, tai restoranas parke, o parkuose maistas geriausiai gali būti aprašytas kaip nevalgomas – graži aplinka restoranams dažniausiai ne padeda, o kenkia; buvo legendinė „Lakštingala“ Vingio parke, kurią buvau paskelbęs blogiausiu restoranu ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, netoli nuo jo buvo kitas to parko restoranas. Atskira istorija buvo restoranas dvare prie Kauno marių, Monte Pacis, į kur negrįšiu niekada, nebent nugriaus visus tuos pastatus, pažadės, kad visą personalą išvaikė ir ten padarys kokią modernią metalo konstrukciją, kurioje bus McDonald’s. Tada grįšiu, nes esu gurmanas.
Tačiau, žinokite, restoranas „Sakmės“ niekuo nenugąsdino. Atvirkščiai, gal aš nugąsdinau vieną padavėją: ji mane pamatė ir nuleidusi akis nuskuto vidun, nors jos darbas, pamačius svečią, yra pasisveikinti ir jį pasodinti, o ne duot į kojas, lyg nešti nešvarias lėkštes būtų jos svarbiausias darbas ir svečiui ji dabar neturi laiko. Tikiuosi, kad ji gal perskaitys ir pagalvos, ir kitas svečias bus priimtas, kaip svarbesnis už nešvarią lėkštę.
Aš žinau, kad čia, turbūt, ne dėl mano asmenybės taip įvyko: tiesiog nesusivokimas (manęs nemėgstančių restoranų darbuotojų ne taip jau daug, kaip jums galėtų pasirodyti).
Nieko baisaus, netrukus pasirodė kita padavėja, kuri buvo labiau pasiruošusi ir mus pasodino, ir viską paaiškino, ir papasakojo – ir valgiaraštis mus pradžiugino savo trumpumu ir paprastumu. Taip, suprantu, kad turbūt ten verslo ašį ir biznio pagrindą sudaro ten aplink esančių bendrovių darbuotojai (mums bevalgant, atėjo dar būrys moksliukų iš ten vykstančios programuotojų stovyklos; bet ir moksliukams reikia valgyti). Tačiau valgiaraštis buvo labai tinkamas ir normaliam pavalgymui, atėjusiems „iš miesto“, tokiems, kaip mes.
Viskas prasidėjo nuo labai, labai geros pačių keptos duonos su kariu, ir aliejumi su žolelėmis duonai pamirkyti. Nebūna blogo restorano, kuriame būtų gera duona (kaip ir nebūna labai gero, kuriame duona būtų bet kokia – blogų restoranų operatoriai turi genuose atskirą chromosomą, kuri sukelia jiems nesupratimą apie duonos kokybę ir skonines savybes).
Jūros gėrybių sriuba su kokosų pienu pasižymėjo neregėtu daržovių traškumu, stipriu skoniu, o tekstūra buvo gyva, sudėtines dalis norėjosi pačiupinėti. Ir visa tai už 2,80 EUR – aš ramiai būčiau sumokėjęs dvidešimt aštuonis eurus už tokią sriubą.
Nerealiai jaukūs, nesustabdomai valgomi ir tiesiog alsuojantys skoniu buvo njokiai (itališki bulvių virtinukai gnocchi, kuriuos neišmanėliai lietuviai vadina nočiais, gnočiais, gnokais ir dar kitaip, tai yra sunkiausiai lietuviams ištariamas užsienietiškas žodis; nelaiminga yra šalis, kur žmonės rimtu veidu sako „Lambordžini“ – nors esu pažinojęs vieną estą, kuris sakydavo „paparači“, nes, jo nuomone, tai buvo teisingesnis žodžio paparazzi tarimas). Ta didžiulė gnokių porcija, tinkama dviem žmonėms, vos už septynis eurus. Ar jūs juokaujate? Geriau būtų paimti septyniolika. Aš mokėčiau. Man visada patinka kuo daugiau mokėti restorane, nes esu aristokratas, o puikavimasis pinigais, kaip ir barškinimas peiliu į taurę, norint prisišaukti padavėją, yra kilmės ir išsiauklėjimo požymis.
Ne taip vienareikšmiškai patiko vilkešeris (14 EUR, nors geriau būtų visgi paimti keturiasdešimt vieną; aš mokėčiau): pati žuvis buvo gera, tačiau garnyro įvairovė nulinko į perkrovimo pusę ir atrodė, kad virtuvėje tiesiog turi per daug visokių smulkmenėlių ir būtinai jas visas nori panaudoti. Maža to, tos pačios sudėtinės dalys kartojosi iš jau minėto gnokų (nočių) patiekalo, ir tai nėra gerai. Tiesą sakant, tai labai nupigina įspūdį, nes atrodo, kad virtuvė deda ant lėkščių ne tai, kas sumanyta, o tai, kas yra.
Žinau, kad jau laukiate įspūdžių apie picą. Už tokią pačią juokingą kainą (septynis eurus) buvo tikrai viena geriausių Vilniaus picų, gal ne pati pati idealiausia (man pasirodė per daug pado masės, aš norėčiau labai radikaliai neapolietiškos), bet labai, labai gera, o buivolės pieno mocarelos sūris mane tiesiog teleportavo į mano labai mėgstamą neapolietiškų picų restoraną Romoje, La Gallina Bianca (jeigu būsite Amžinajame mieste, tai adresas yra Via Antonio Rosmini, 9; apie ją buvau užsiminęs kitos picerijos epinėje apžvalgoje iš Los Andželo) – ten, Italijos sostinėje, Neapolio picos ne visai tiksliai neapolietiškos, jos šiek tiek labiau Romos skoniu nuspalvintos, ir mozzarella (arba mano dar labiau mėgstamas karvės pieno sūris fior di latte) ten kraunama gausiau ir dosniau, nei vargo ir nusikalstamumo iškamuotose Italijos pietuose. Tai štai tą įspūdį ir prisiminimą pica manyje atkūrė, ir aš buvau laimingas, o kai Užkalnis laimingas, tai visi aplink laimingi.
Už visą šią fantastišką gausą sumokėjome 39,90 EUR ir dar palikome arbatpinigių. Kai dviese galima pavalgyti ir atsigerti už nepilnus keturiasdešimt eurų, Vilniuje, parke, puikioje aplinkoje, tai yra neįtikėtinai nebrangu. Prašau, didinkite kainas.
Ar ateisiu dar? Manau, kad tikrai. Ir draugus atsivesiu.
Keturios žąsys iš penkių.
Sakmės, Antakalnio g. 17, 5 korpusas, Vilnius. Tel. +370 614 86527.
Pirmadieniais nuo 11:00 iki 15:00. Nuo antradienio iki penktadienio: nuo 09:00 iki 21:00. Šeštadieniais nuo vidurdienio iki 20:00.
