Ši apžvalga bus apie Druskininkus, ir restoranas (kaip Druskininkuose būna) yra viename iš spa centrų, bet viešbučių restoranai man niekada nėra problema – tiksliau, jie yra didelė galimybė (apie priežastis jau esu rašęs: viešbučių restoranai turi auksines galimybes, kaip kažkada buvęs puikus restoranas Time, Vilniuje, Kauno gatvėje; bet tie patys žmones tebeturi puikų restoraną Dine, sušinę Rise ir vyninę Somm (visi restoranai iš keturių raidžių), kuriuos visa širdimi rekomenduoju. Restoranas viešbutyje neturi jaudintis dėl nuomos, turi stabilų srautą ir gali gilintis į gastronomiją.
Lietuviai (tie sovietizuoti, vakardienos lietuviai) dažnai bijo viešbučių restoranų, galvoja apie juos, kaip apie žiauriai brangius ir tinkamus tik kvailiems užsieniečiams. Dabar situacija pakito: protingų ir vakarietiškų lietuvių vis daugiau, ir jie noriai moka už patirtis, ką rodo ir Druskininkų, kaip kurorto, sėkmė.
Šiame tekste turiu pareikšti ir deklaruoti interesus: SPA Vilnius, kur yra apžvelgiamas restoranas, yra ilgametis mano žurnalo partneris. Tačiau šios apžvalgos nei užsakinėjo, nei už ją mokėjo – atvirkščiai, mokėjau aš jiems.
Druskininkuose buvau su mama, trumpam parskridęs į Lietuvą darbų nudirbti, o tarp tų darbų yra ir valgymas restoranuose (jau skaitėtė iš mano paskutinio sugrįžimo ir apie geriausius rastus kebabus Lietuvoje, kuriuos gamina azerbaidžaniečiai, ir apie geriausios šalies sušinės naują restoraną, dėl kurio turime dvi geriausias sušines), nes tokios mano pareigos, nešti tiesą ir prasmę į Lietuvos gastronomijos erdves, deginti erdvę drąsiu kritiko žodžiu ir glostyti minkštais pagyrų pūkais.
Sanatorijos, spa, didelio kurortinio viešbučio restoranui yra ir lengva, ir kartu sunku. Viena vertus – yra didelė virtuvė su didžiuliais pajėgumais, nes reikia vienu metu maitinti daugybę žmonių, ir, žinoma, yra daugybė žmonių (nes jie atvažiuoja pirmiausia, turbūt, ne dėl maisto, o dėl masažų, baseinų ir pirčių), o jei lankytojų yra, reiškia, virtuvė visą laiką dirba, ir dirbdama galimai tobulėja (jei restoranas stovi tuščias, tai virtuvė garantuotai degraduoja greičiau, negu nelaistoma gėlė vazone; virtuvė turi dirbti). Antra vertus, žmonės (kaip jau sakiau) atvyksta ne dėl maisto, ir didžioji dauguma nelabai žino, ko nori, tik nori, kad būtų sotu ir daug. Tokiam lankytojui rizikinga gaminti išraiškingus ir subtilius patiekalus: gali nesuprasti.
Mes nuėjome valgyti a la carte (tai yra, užsisakant iš meniu – tiems iš jūsų, kas nesuprantate prancūziškai, o būtų laikas pasimokyti), nes švedišką stalą vertinti tikrai sunkiau ir ne visai šių apžvalgų profilis (būtent todėl atsisakau, kai mane kviečia vertinti kokios mokyklos ar ligoninės maistą, dažniausiai nori nustebinti ne visai iš gerosios pusės; bet aš neinu niekur, kur žinau, kad bus blogai, aš esu humanistas ir visą laiką laukiu tik gero, ir einu tik ten, kur bus gerai).
Žinokit, ir buvo gerai; net labai gerai, turint galvoje, kad čia visgi Druskininkai, o ne vienas iš gastronomijos karštųjų taškų Lietuvoje. Dzūkija turi savų privalumų, bet skanus valgymas nėra vienas iš jų: tai nėra nedraugiški žodžiai, tiesiog ten, kur labai graži gamta, dažniausiai maistas nebūna itin geras, tą patį galiu pasakyti ir apie Šri Lanką, kurioje gadina puikias jūros gėrybes, ir apie Abrucus Italijoje, kur praleidome pora mėnesių prieš dvejus metus – nuostabūs kalnai pasiūlė mažai gastronominių atradimų, ir net Michelin restoranai buvo tokie iš blankesnių, o jau dabartinis mūsų su Fausta gyvenimas Lombardijoje prie Komo ežero yra apskritai gastronominis žiemos miegas, važiuok į Milaną arba Bergamą arba gaminkis namie (nors visai prie Šveicarijos kalnuose buvome radome smagią seną kaimiečių gūžtą).
Tai štai, valgymas Druskininkuose, viešbučio bare. Meniu nedidelis ir nuteikia teigiamai, nes matyti, kad nešokama aukščiau bambos: mane sunkiausiai nuteikia tie atvejai, kai šefas bando vaizduoti menininką, bet neturi tam duomenų. O čia yra ne mįslingoji atradimų gastronomija, bet labai kompetentingai gaminami nesudėtingi (profesionalui) patiekalai, ir, Dievas mato, mums Lietuvoje reikia daugiau tokių restoranų, kurie tiesiog labai gerai gamina žinomus patiekalus (tai ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti).
Žinote, koks man yra sėkmės kriterijus? Kai apie kiekvieną patiekalą aš galiu pasakyti, kad aš taip nepagaminčiau be specialaus pasiruošimo. Kaip iš gydytojo noriu išgirsti kažką, ko pats nežinau, taip ir restorane noriu valgyti tai, ko pats nepasigaminčiau. Ir nesvarbu, kad pavadinimai paprasti. Be to, žinokite, garsiausi šefai labiausiai didžiuojasi paprasčiausiais patiekalais: šviesaus atminimo XX amžiaus gastronomijos genijus Joël Robuchon labiausiai prisimenamas dėl bulvių košės, Gordon Ramsay yra tobulos plaktos kiaušinienės Dievas, Jamie Oliver didžioji aistra yra duona (jis yra klasikinės italų virtuvės šefas, bet pradėjo karjerą, kaip duonkepys pas italų meistą, ir ten yra jo siela), pagaliau, Lietuvoje man labiausiai patinka, kai Rodrigo Canela iš Kauno „Agavės“ pagamina pusryčiams meksikietiškų pyragėlių empanadų, o maestro Liutauras Čeprackas, kurio virtuvė itin sudėtinga, man labiausiai atsiskleidžia ir sušildo širdį savo širdį glostančiais pusryčių Benedikto kiaušiniais.
SPA Vilnius restorane yra detalių, kurias ne visi pastebės, bet kurios specialistui daug pasako: ne tik pačių kepta duona (kurios užsisakėme pakartot, toks gerumas), bet ir labai geras alyvuogių aliejus ant stalo. Atrodo, paprasta? Bet jei paprasta, kodėl mažai kas taip daro? „Da Antonio“ irgi turi superinį aliejų ant stalo, bet kur kiti? O kiti negalvoja apie detales. Čia radau Arbequina Casas de Hualdo, katalonietišką aliejų, kuris yra labai geras ir švelnus pasirinkimas, su obuolių, nupjautos žolės, pomidorų šakelių atspalviais. Ką man tai sako? Restoranas rūpinasi detalėmis.
Užkandžiai – silkė matje su riešutų kremu, pavyzdžiui, nėra retas gaminys (olandiškai – „maatjes“, švediškai reikėtų sakyti „matjes“, tai šiaip yra olandiškas silkės marinavimo būdas labai švelniame skystyje), tiesiog paimkite gerą silkę ir viską padarykite teisingai, kaip čia, kur mes ragavome. Kodėl visi taip nepagamina? Nes gal nesistengia arba nenori.
Jautienos tartaras buvo gražus, subtilus ir estetiškas – pažiūrėkite nuotraukas. Ar tai buvo kažkas keisto ir nematyto? Ne. Tai buvo labai geras tartaras su dzūkiškais grybukais. Šiek tiek ryšio su lokacija, bet svarbiausia: kompetentinga ir stipru.
Vienas patiekalų, kuris buvo paprastas ir gerai pagamintas, buvo dzūkiška kreminė baravykų sriuba, kuri ramino, glostė, apvilko: taip, čia mokėjimas gaminti ir jautrus supratimas, ko reikia svečiui.
Mudu su mama abudu pagrindiniams patiekalams pasirinkome žuvį. Čia šefas laikė du egzaminus: oto filė su perliniu kuskusu gali būti nuobodžiausias patiekalas, kaip ir menkė – kuri atskiria vyrus nuo berniukų, meistrus nuo mokinių. O čia otas buvo idealus. Idealus. Aš taip nepagaminčiau. Viskas atrodo paprasta, bet pagaminkite jūs taip.
Antrasis egzaminas buvo lašiša. Lašiša yra žuvis, kurią lengva iškepti taip, kad ji bus lengvai suvalgyta ir lengvai pamiršta. Tai riebi žuvis, turinti daug skonio. Nuobodžių patiekalų konkurso nugalėtoja? Taip, bet ne čia. Su japoniškais panko džiūvėsiais, tai buvo išmanus, stipraus skonio, subtilus patiekalas, su krevetėmis, kurios retai būna palaikymo vaidmenyje (o čia buvo) – visa tai buvo sustyguota, kaip gerai suderintas pianinas.
Mes sumokėjome už vakarienę nemažai, tačiau atmetus 98 EUR už vyną (apie kurį man neleidžia rašyti Lietuvos įstatymai, o tai parašyčiau apie tai, kad vyno korta yra išmani ir teisinga, kadangi esu mokytas somelje, galėčiau apie tai daug pasakoti, bet negaliu, nes laikausi galiojančių įstatymų), lieka 53 eurai, ir tai yra visiškai niekas, sutikite. Na, tai ne pinigai.
Keturios žąsys iš penkių: penkioms žąsims, kaip žinote, reikia fenomeno, penkias žąsis skirsiu, jeigu šis lygis, kurį radau dabar, liks dar po metų, ir tai bus jau savaime fenomenas. Tačiau jau dabar rikiuokitės ten ir valgykite, nes kiekvienas patiekalas yra pamoka labai daugeliui: kaip reikia kompetentingai ropštis link išskirtinio ir puikiai sustyguoto restorano nuo kurortinio viešbučio maitinimo įmonės. Aš labai lauksiu, kad po metų galėčiau parašyti vėl taip pat arba dar geriau.
Spa Vilnius, K.Dineikos g. 1, Druskininkai. Tel. +370 313 53811. Tinklalapis: www.spavilnius.lt
Darbo laikas: teiraukitės viešbutyje.
