Apie tai buvo japonų penkiaeilis haiku:
Restoranas visas kvatoja, tyčiojas: Tris valandas bandau ryžius suvalgyt. Rytoj lazdeles lipnia juosta Prie pirštų Klijuosiu.
Galiu netgi surengti jums trumpus lazdelinio neraštingumo likvidavimo kursus, už prieinamą kainą, kreipkitės asmenine žinute (komentarų neskaitau).
Kodėl reikia kuo skubiau mokytis valgyti lazdelėmis? Nes Vilniuje anksčiau buvęs geriausias šalies japonų restoranas Narushi, apie kurį esu rašęs DELFI.
Dabar, lankydamasis Gedimino mieste Vilniuje (beje, ar žinote, kad kai kunigaigaikštis Gediminas sapnavo geležinį vilką, jis turėjo omenyje iš geležies sumeistrautą plėšrūną, o ne užkimštą automobiliais magistralę, kurioje sostinės gyventojai praleidžia dalį savo nelaimingo gyvenimo?) sužinojau, man buvo pranešta, kad sušių meistras Karolis Narušis atidarė antrąjį restoraną Subačiaus gatvės šeštajame name, tokioje vietoje, kur dažnai keitėsi restoranai.
Galvoju, būtinai reikia aplankyti ir pasižiūrėti, ar įmanoma pakartoti sėkmę? Dažnai plėtra gali pagadinti dalykus (nors ne visada). Griebiau draugą, su kuriuo seniai norėjau susitikti, ir užsisakiau ten staliuką.
Jei kokių pretenzijų ir turėčiau, tai tik dvi. Pirmoji būtų tokia, kad feisbuke nurodyta, jog su jais galima susisiekti per WhatsApp. Tai štai, rašiau jiems antradienį, vasario pirmą dieną, beveik prieš dvi savaites, ir žinutė, kaip čia pasakius, ligi šiol neperskaityta. Norėtųsi lyg ir greitesnio reagavimo.
Antroji mažytė problema buvo, kad baigėsi alus (mes su draugu išgėrėme du paskutinius butelius - svečiai po mūsų negavo nieko). Nieko baisaus, gėrėme sakę (tik tai prisidėjo prie čekio vertės), tačiau kai restorane baigiasi gėrimai buteliukuose (vanduo, alus, kola - nesvarbu), pasiteisinimo nėra. Aš girdėjęs visus pasiteisinimus: “tiekėjai pavedė”, ir nepageidauju jų klausyti. Keiskite tiekėjus. Čia kaip vienas didelis kavinių tinklas Lietuvoje, kuriame kruasanai (chrososentai) nuolatos būna arba dar neatvežti, arba jau pasibaigę. XXI amžiuje kavinė negali pasirūpinti chorosenais, kuriuos parduoda su auksine marža ir kurie yra tiesiog pinigų spausdinimo būdas.
Nors aš nežinau, gal esama valdžia, man nebūnant Vilniuje, įvedė kokius nors apribojimus, pagal kuriuos restoranui leidžiama turėti tik du buteliukus alaus vienai prekybos dienai. O gal kaip tik prieš mums ateinant, sušių restoraną buvpo užgriuvusi kompanija iš dvidešimties ištroškusių škotų futbolo sirgalių, ir jie viską išlakė, net ir dezinfekcinį skystį.
Gerai, paburbėjau ir gana. Apie maistą net neturiu ką pasakyti, nes viskas tobula. Tobula. Teisingi ryžiai, puikiai išvirti, ir viskas teisingai susukta, sulipinta, matyti gero meistro įgūdžiai - ir dar yra kelių riebumų tunas (berods, trijų). Kaip žinote, kuo riebesnis tunas, tuo geresnis ir brangesnis (visai kaip aš, dabar esu pakūdęs gana smarkiai, tai ir rašymai prastesni, ir pinigų iškart mažiau, žymiai labiau buvau vertinamas, kai buvau dvidešimt penkiais kilogramais stambesnis).
Kažkada esu bandęs Kanadoje, Vankuverio saloje (kur yra miestas Victoria), penkių skirtingų riebumų tuną mūsų su Fausta mėgstamiausio šefo Toku Lao japonų restorane (apie jį irgi rašiau šiame nuostabiame portale DELFI, ir tai buvo pasakiška; galvojau, ar ateis laikas toks Lietuvoje, kada bus pasirinkimas skirtingo riebumo tuno? Tais laikais lietuviai labiau buvo linkę gaminti labai blogus sušius su rūkyta lašiša ir turbūt būtų gaminę juos ir su bulvių tarkiais, jeigu žinotų kaip. O štai dabar prašom.
Dar vienas kokybės rodiklis yra ungurio (unagi) kokybė. Dievų gamintą ungurį iš legendų, tirštame lipniame padaže, kažkada valgiau Tokijuje: nuvedė vietinis gidas į mažytį restoraną Ginza Naruto, esantį Ueno Matsuzakaya didelės parduotuvės rūsyje (šiaip Japonijoje fantastiškas maistas būna didžiųjų parduotuvių rūsio aukštuose, viršuje galima pirkti kimono ir arbatinius, baldus ir telefonus, o apačioje laukia maisto gausa, kokios gyvenime nematėte, tai kai būsite Tokijuje ir išalksite, dairykitės Daimaru, Takashimaya arba Isetan pavadinimų, ir nerkite į jų rūsį). Čia, Vilniuje, ungurys irgi buvo puikus, o taip pat ir aštuonkojis, kurio Sicilijoje jaučiausi kiek persivalgęs per tris mėnesius, bet restorane Narushi man atsirado antras kvėpavimas.
Dviese sumokėjome 197,50 EUR (ech, velnias - pustrečio euro pritrūko iki magiškos dviejų šimtų sumos, jeigu būtume pensininkai, kuriems žadėjo dalinti po šimtą eurų, būtume tiksliai išsitekę) ir kažkiek palikau arbatpinigių, dabar tiksliai neprisimenu.
Penkios žąsys iš penkių, ir taip, mes turime antrą geriausią japonų restoraną Lietuvoje.
Narushi, Subačiaus g. 6A, Vilnius. Tel. +370 675 77103. Facebook puslapis: https://www.facebook.com/NarushiSubaciaus
Nuo antradienio iki ketvirtadienio - nuo 16:00 iki 22:00. Penktadieniais ir šeštadieniais - nuo vidurdienio iki vidurnakčio.
