„Taigi metai dar nesibaigė“, sakysite jūs. Taip, bet jau nebedaug liko, ir aš žinau, kad likusios šių metų apžvalgos nepakeis situacijos. Čia kaip Eurovizija: balsus dar skaičiuoja, bet nugalėtojas jau aiškus ir jo nepasivys.

Prašau kantrybės. Interesų konflikto deklaracija galimai bus ilgesnė, negu maisto vertinimas, bet taip jau yra. Dėl mano profesijos, pažįstu daug žmonių, kurių restoranus tenka vertinti. Negaliu šito išvengti. Visada esu neobjektyvus, bet visada esu sąžiningas. Vertinu širdimi, ir rašau, kaip man atrodo. Vis tiek skaitytojai skaito ir vertina „Laukinių Žąsų“ apžvalgas ne todėl, kad jos būtų objektyvios, o todėl, kad jiems rūpi asmeninis įspūdis.

Žmonės nori valgyti, kaip Užkalnis. Žmonės nori gyventi, kaip Užkalnis. Deja, ne visi gal nori būti į mane panašūs iš veido, bet negali juk turėti visko.

Merkinės fabrikas

Taigi, interesų deklaracija. Merkinės Fabriko veidas ir simbolis yra keliautojas, žurnalistas ir laidų vedėjas Vytaras Radzevičius. Jis kažkada buvo mano redaktorius (žurnale „Istorijos“ ir mokėjo man nepadoriai didelius honorarus – Vytarai, ar prisimeni, kaip man išrašydavai 2500 litų už straipsnį, kai gera alga Lietuvoje buvo 800 litų per mėnesį?). Vytaras dalyvavo mano laidose tiek kartų, kad nepajėgiu suskaičiuoti. Vytaro žmona Laisvė Radzevičienė rašė pirmąjį straipsnį apie mane (žurnalui „Žmonės“) 2011 metais, kai grįžau iš Anglijos į Lietuvą.

Palaukit, tai dar ne viskas. Lietuvoje tada įsikūriau istoriniame bute Bernardinų gatvėje, kuris kažkada buvo Vytaro ir Laisvės gyvenamoji vieta, kai jiedu buvo studentai. Taip sutapo.

Vytaro ir Laisvės dukra Augustė kažkada dirbo puikiame restorane Time, viešbutyje Comfort Hotel, kurį aš atidarinėjau, kaip to galingo renginio vedėjas. Vienu žodžiu, aš visokiais ryšiais susietas šeimos draugas, nors gal Radzevičiai taip ir negalvoja.

Ir tai dar ne viskas. Merkinės Fabrike prie argentinietiško grilio yra maestro Vytautas Brėdikis, su kuriuo mes kažkada mokėmės architektūros, tik ne vienoje grupėje.

Bet net ir tai dar ne viskas. Merkinė, Merkio ir Nemuno santaka, yra mano kraujyje, kaip vaikystės prisiminimas, kai plaukėme su tėvu pripučiama valtimi Merkiu, nuo pat Jašiūnų iki Merkinės (ne per vieną dieną). Ir Merkinė buvo tos kelionės pabaiga.

Dar ir tai yra ne viskas. Restorano atidarymas elito atstovams sutapo su mano gimtadieniu, todėl galiu pasakyti, ir sakau, kad restoraną atidarė mano garbei (apie tai kitame kontekste rašė ir „Delfi“).

Bet per atidarymą įvertinti restorano neįmanoma. Grįžau paprastą šeštadienį, kaip eilinis svečias, užsisakęs staliuką ir pasitaupęs pinigų.

Tai dabar bandysiu įvertinti teisingai, nepaisant visų sentimentų. Dar ir pastabų pažersiu, kad neatrodytų, jog tik giriu.

Merkinės Fabrikas (Kepsnių Cechas) yra kepsnių restoranas, nors yra pasiūlymų ir vegetarams. Meniu nedidelis, toks, kaip man patinka. Padavėjai moka rekomenduoti ir aptarti su svečiu (retas dalykas Lietuvoje, tačiau, turint omenyje, kad Laisvė ir Vytaras yra žurnalistai ir komunikacijos profesionalai, tai neturėtų stebinti).

Merkinės fabrikas

Pastatas, pro kurio stiklo sienas atsiveria geriausias vaizdas šalyje, atrodo importuotas iš ateities Lietuvos, kurios dar neturime: architektūrine prasme, tai suomiškas sprendimas (būdingas ir Kalifornijos XX amžiaus architektūrai), kai statinys susilieja su gamta.

Merkinės fabrikas

Kiek lietuviškas čia maistas? Labai. Nuo dzūkiškai kvapnios ir jaukios baravykų sriubos (6 EUR) iki trijų sriubų rinkinuko degtinės taurelėse, kuri atvyksta, kaip šefo komplimentai, tai visiškai organiška ir sava.

Merkinės fabrikas

Carpaccio (13 EUR) su Kalėdų akcentais atrodo, kaip šventės pažadas, ir yra švelnus, kaip nuogos dzūkės bučinys.

Dabar apie mėsą. Tai vienas iš nedaugelio restoranų Lietuvoje, kuriems pavyko organizuoti lietuviškos jautienos tiekimą (jie patys sako, kad jiems labai pasisekė). Daugelis norėtų, tačiau problema yra tokia, kad užtikrinti stabilų ir prognozuojamą mėsos tiekimą iš Lietuvos ūkininkų yra maždaug taip pat lengva, kaip užtikrinti gerą orą dviems savaitėms Lietuvos pajūryje.

Merkinės fabrikas

Jautiena buvo tikra skonio bomba, skaniausia ir sodriausia gyvenime ragauta lietuviška mėsa. Pasirinkau T-bone steiką: kaina 140 EUR už kilogramą, mano gabalas buvo 660 gramų svorio (buvau įspėtas), visiškai pakankamas dviems žmonėms, ir todėl už kepsnį mokėjau 92,40 EUR. Skaičiuojant su garnyrais – 98,40 EUR. Aišku, kad viso nesuvalgiau, nes pietavau vienas. Kas liko, supakavo į namus.

Sveikas dalykas yra toks, kad tokios mėsos kainos, kaip Vakaruose, nebekelia protesto ir pasipiktinimo. Geras, skanus, kokybiškas produktas kainuoja nemažai. Keisti tie žmonės, kurie pageidauja ir bamba, kad būtų daugiau mokama ūkininkams ir restoranų darbuotojams, bet patys nori cepelinų už tris eurus.

Mano pietūs kainavo 123,40 EUR ir arbatpinigius.

Apie maistą aš galiu pasakyti tik tiek, kad esu jį įsimylėjęs, ir kitą savaitgalį važiuosiu vėl. Apgalvota ir subalansuota, tikslu ir meistriška.

Tiesa, žadėjau juk kritikos. Jei galima, pasiūlyčiau pagalvoti apie kitokią padavėjų aprangą. Šie žmonės nusipelno geriau. Sintetiniai juodi-balti apdarai, primenantys Tarybų Lietuvos laikų restoranų stilių,„Ešerinę“ Nidoje 1980 metais (dabar ji jau kitokia), ir nelabai šitai tinka prie XXI amžiaus kepsnių restorano gamtoje, ir prie interjero, ir prie temos. Natūralus pasirinkimas kepsninės personalui būtų džinsai, bet gal čia man taip atrodo.

Merkinės fabrikas

Šiuo metu restorane salės personalas naudoja tradicinę lietuvišką aptarnavimo sistemą, kur kiekvienas darbuotojas žiūri savo staliuko. Siūlyčiau efektyvesnę sistemą, veikiančią geriausiuose Vakarų restoranuose, kur kiekvienas padavėjas priima savo staliuko užsakymus, bet paskui visi padavėjai stebi visą salę ir nuneša indus ir papildo gėrimų visiems svečiams, kuriems to reikia.

Na, ir, jei galima, aš nuimčiau nuo baro tuos nykštukus. Jie – lyg nerta servetėlė ant televizoriaus arba kilimas ant sienos pas mamą Babtuose. Mamai atrodo gražu, bet iš tiesų tai griauna interjero estetinį vientisumą.

Ar gaus Merkinės Fabrikas žvaigždę iš Michelin? Artimiausiais metais – tikrai ne, nes jis ne tam optimizuotas ir sugalvotas. Į gidą tikrai galės būti įtrauktas. Kepsnių cechas padarytas dėl žmonių ir džiaugsmo. Gamtos, architektūros, vaizdų ir maisto sintezė čia pasiekia tokį lygį, kokio Lietuvoje ligi šiol nematėme.

Penkios žąsys iš penkių. Net nebandykite važiuoti be rezervacijos.

Merkinės Fabrikas (Kepsnių Cechas). Gardino g. 28, Merkinė. Tel. +370 605 35055.

El. paštas: rezervacijos@merkinesfabrikas.lt.

Tinklalapis: www.merkinesfabrikas.lt

Penktadieniais nuo 17:00 iki 22:00, šeštadieniais nuo vidurdienio iki 22:00, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 20:00.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt