Dabar kitaip: naujai atsidarančios vietos ateina su aiškia koncepcija, salės aptarnavimo lygiu ir išgrynintais meniu. Tos vietos, kurios jau ir anksčiau buvo garsios, dabar pastebimai kilstelėjo savo projektų lygį. Štai vakar buvau svečiuose restorane Gaspar’s (apie juos paskutinį kartą rašiau čia: „Užkalnio pusrytėliai už 70 EUR. „Gaus Michelin įvertinimą“, žada ekspertas“, negaliu rašyti įvertinimo, nes buvau pakviestas į svečius, bet greitu laiku gal parašysiu šiaip apžvalginį tekstą, nes tai, kas buvo viena geriausių vietų Lietuvoje, viską padvigubino – man knieti jums papasakoti apie brandintų kaulų čiulpų kremo gelato, kuris užvaldė mano vaizduotę). Pasakų pasaulį toliau kuria Liutauras Čeprackas. Grįžęs į Lietuvą Mickey Bhoite padarė florencijos kepsnių restoraną, kuris drąsiai būtų pirmame dešimtuke Toskanoje („Kodėl restoranai Užkalnį vaišina, o jūsų ne?“). Čia tik keli pavyzdžiai.
Lietuviškas valgymas sparčiai vejasi lietuvišką krepšinį. Galime laimėti prieš bet ką.
Dabar apie naują restoraną, atidarytą garsaus šefo Vytauto Samavičiaus Vilniuje (Samavičiaus rankų yra sukurti restoranai „Momo Grill“ Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje – „Užkalnis papietavo už 100 EUR: „viskas gerai, bet norėčiau brangiau“ ir nuostabus „Monai“ – „A. Užkalnį vėl pribloškė Klaipėdos restoranas. Kada ateis Kauno eilė?“).
Trumpai, jei tingite skaityti toliau: restoranas „Augustin“ Didžiojoje gatvėje, tiksliau, ant Didžiosios ir Savičiaus gatvių kampo, yra turbūt pirmasis ne vegetarinis, bet daržoves akcentuojantis restoranas Lietuvoje, skirtas dalintis maistu (kaip anksčiau viskuo dalindavosi vienuoliai), ir pavadintas pagal Vilniaus augustinų vienuolyną, esantį kitame Savičiaus gatvės gale, kur ji jungiasi su Bokšto gatve.
Lengva ranka Vytautas Samavičius parodė, kad liūdna lietuviška daržovių tradicija (kai daržovės yra iš bėdos, iš vargo, tada, kai nėra mėsos, toji tradicija, kurios šventoji daržovė yra Peragausi Cukinija, kurią jums atveža iš sodo jūsų mama ar teta, nes priaugo tų sumedėjusių bombų, ir iš jų vargiai ką galima skanaus pagaminti, nebent balkono duris užremti) gali būti nubraukta ir perjungta į itališką mentalitetą.
Italai, pranešiu jums, yra ne vegetarai. Per visą Italiją vargu ar rasite nors penkis vegetarų restoranus, tačiau ten nevalgyti mėsos yra lengviausias pasaulio uždavinys. Italai myli daržoves visa širdimi. Garsiausias italų virtuvės specialistas, Jamie Oliver (taip, jis yra būtent itališko gaminimo profesionalas) yra išleidęs knygą „Veg“, kurią galima vartyti ir leisti seiles, ir nė karto neprisiminti, kad receptuose nėra mėsos.
Restorane „Augustin“ irgi mėsos pasitaiko. Pavyzdžiui, štai deginti svogūnai, su chorizo dešrelėmis, ruginės duonos krutonais (džiūvėsėliais) ir mėsos sultiniu (10 EUR) – tai ne vegetarinis patiekalas, bet jokios abejonės, kad ten pagrindinį vaidmenį vaidina būtent daržovės. Viskas lyg apsikeičia vietomis, ir mėsa yra garnyras, o pagrindas yra daržovės.
O štai karštas užkandis iš nuostabių grybų (gausiai augančių, bet mažai žinomų Lietuvoje), kreivabūdžių su troškintų pomidorų padažu ir itališku avies sūriu, pecorino (13 EUR) – čia jau jokios mėsos nėra, nors veganams, aišku, sūris netiktų. Paskutinį kartą valgiau kreivabūdes vaikystėje – mano tėtis buvo didelis grybautojas ir žinojo retas grybų rūšis. O paskui jos dingo iš horizonto, nes lietuviai valgo voveraites ir baravykus, dar kartais kelmučius, žaliuokes, ūmėdes, na, ir rudmėses (jos yra man patys geriausi grybai pasaulyje), retai pasitaiko ir skėtinių žvynabūdžių, neskaitant auginamų pramoniniu būdu šampinjonų ir šitakių. Kreivabūdės čia buvo užkeptos plonytėje, lyg japonų tempuros, tešloje. Kokia palaima. Koks aukštas lygis.
Kepti ančiuviai su pomidorais ir šparaginėm pupelėm (12 EUR) buvo palaima visiems mums, kam ančiuviai ir Dievo žuvis. Kažkada, kai Rita Dapkutė turėjo Vilniuje restoraną „Ritos slėptuvė“ (čia buvo maždaug po to, kai Landsbergis sugriovė Lietuvoje kolūkius, o Dapkutė vadovavo Lietuvos parlamento spaudos biurui, kitaip tariant, ji kurį laiką buvo Vytauto Landsbergio spaudos atstovė), ten buvo įspėjimas norintiems užsisakyti ančiuvių ant picos: girdi, pasisergėkite, jei nemėgstate sūrių žuvyčių. Aš visada mėgau sūrias žuvytes.
Kas dar? Skrudinta paprika su kaparėliais. Pagrindiniam patiekalui užsisakėme keptą otą vyno ir daržovių padaže, o mūsų garnyrai buvo bulvių kroketai (spurgytės) su varške, ir bulvių risotto (rizotas, arba daugiaryžis – yra daug lietuviškų pavadinimo variantų).
Dar mus pavaišino (todėl ir čekyje nerasite) serbentais su aštrumo prieskoniu ir ledais, nors buvome persivalgę.
Kiekvienas patiekalas darė labai didelį įspūdį. Tai buvo tokia vakarienė, apie kurią norėjosi kalbėtis, galvoti, o paskui grįžti ir bandyti dar nebandytus patiekalus. Ar tai sėkmingas restoranas? Labai. Vilnius jau burzgia. Ten einama net pietauti darbo dienomis – tie žmonės, kurie suspės papietauti ten dabar, galės patys save patapšnoti per petį, kai Vytautas Samavičius irgi gaus „Michelin“ įvertinimą.
Dviese sumokėjome 155 EUR ir dar 16 EUR arbatpinigių. Patarčiau eiti kuo skubiau, nes jaučiu širdimi, kad kainos netrukus kils. Ne dėl Samavičiaus gobšumo, o todėl, kad aukštas tarptautinis įvertinimas susijęs su didelėmis naujomis išlaidomis. Čia mano toks spėjimas.
Penkios žąsys iš penkių.
Augustin, Didžioji g. 18, Vilnius. Tel. +370 641 38803. Tinklalapis: https://www.augustin.lt Facebook: https://www.facebook.com/augustinvilnius
Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo vidurdienio iki 22:00, penktadieniais ir šeštadieniais – nuo vidurdienio iki 23:00.
