Praėjusiais metais vienas mėgstamiausių komentarų buvo apie tai, kad jau Užkalnio kažkur neįleidžia, o galbūt net iš kur nors išvarė.
„Turėčiau restoraną, parašyčiau, kad jis nepageidaujamas“, – sako tie, kas niekada neturėjo ir neturės restorano. Jūsų apžvalgininką ir maisto kritiką noriai leido visur, žinokit, mano pinigai tokie pat laukiami, kaip ir jūsų.
Tai, sakau, bent jau pasidžiaukit mintim, kad man picos nevežė. Tai bus tokia teisingumo iliuzija. Nors ne tik man neveža. Iš tikrųjų yra tokių picininkų (piceristų), kurie niekam neveža, ir teisingai daro, nes negali apsimokėti maisto pristatymas mieste, kuris dūsta kamščiuose dieną-naktį ir kur vienas kurjeris per pamainą spėja pristatyti gal aštuoniems adresatams.
Man tos picerijos, kurios nevežioja (ir neduoda tiems išvežiotojams, kurių vardo neminėsiu ir kuriais skundžiasi visi internetai) dažnai yra pačios geriausios. Jei restoranas neturi rezervacijų sistemos, nepristato maisto į namus arba nepriima atsiskaitymų banko kortelėmis, aš iš karto imu jį labiau gerbti. Reiškia, jie gali sau tai leisti. Reiškia, ten žmonės važiuoja dėl maisto, o ne kokio nors šalutinio patogumo. Tik telefoną restoranas privalo turėti, ir dar privalo juo mokėti atsiliepinėti ne „alio“, o sakyti restorano pavadinimą: 2018 metai bus kovos su „alio“ restoranų metai, kai neišmokę darbuotojų atsiliepinėti telefonu bus gėdinami negailestingai.
Dabar apie restoraną, kurį šiandien jums aprašysiu. Pirmasis faktas: jau seniai norėjau jį aplankyti, nes nuo pat to laiko, kai jis atsidarė prieš kokius pusantrų metų, jų picą rekomendavo dešimtys valgytojų.
Antrasis faktas: restoranas yra Kalvarijų gatvėje, dar vadinamoje Kalvarkėmis, kur normalaus maisto niekad nebuvo. Gali gauti kokio šildyto kugelio prie Kalvarijų turgaus, arba asocialų bariukyje prie to paties turgaus gauti durtinę žaizdą, daugiau tai kaip ir nieko. Ta gatvė negarsėja restoranais.
Trečiasis faktas: jie į namus nepristatinėja ir pristatymo bendrovėms neduoda. Ir teisingai daro: kam jiems griauti reputaciją, kai jų puikų produktą pristatys kažkam ataušusį ir apgailėtiną „dviejų valandų bėgyje“? Ką tada kaltina klientas? Žinoma, ne kurjerį, ne miesto transporto grūstis (o jau ypač aplink Kalvarkes tai viską gali žmonės papasakoti apie transporto grūstis), o picakepius. Sako, blogai iškepė. Nors picakepiai nekalti – tik tiek nusikalto, kad leido tas savo picas pristatinėti.
Valgyti restorane neturėjau laiko, nes ruošėmės kelionei į Pietų Ameriką, o jūs neįsivaizduojate, kiek viskuo reikia pasirūpinti, kai nuolatos vis nebūni Lietuvoje po šešias savaites. Čia tik jums gal atrodo, kad mano gyvenimas – picomis klotas. Visai ne. Prieš kelionę išbandau tiek Lietuvos restoranų, kad pavargsta žandikauliai. Kas kaltas? Tik jūs, skaitytojai, kurie nenorite skaityti mano restoranų apžvalgų iš viso pasaulio, ir labai norite visko apie Lietuvą ir prekę lietuvišką (statistika tai įrodo). Tai ir stengiuosi.
Nuvažiuoju picos iš „Pizza Verde“ (kas reikštų „žalioji pica“, jei nežinote) parsivežti pats. Greitai parsivešiu į namus, nufotografuosiu, paragausime ir aprašysiu.
Restorano būdelė lengvai randama, bet geriau važiuokite taksi: automobilį pasistatyti bus labai sunku. Viduje, pasirodo, ne tik kepimo ir pristatymo tarnyba, o ir jaukus restoranas: sakau dabar „jaukus“, nors tai ne mano įprasti žodžiai, bet ten tikrai atrodo paprastai, šviesiai ir svetingai. Mane kaip mat paperka tokios vietos, kur sustatyti amerikietiško tipo užkandinės suolai ir kur interjeras neišsidirbinėja. Sėdimų vietų nedaug, sakyčiau, gal apie 30.
Stovi didelė picų krosnis, malkomis kūrenama. Gerai viskas atrodo.
Aptarnavimas santūrus, bet gana draugiškas, nors šiaip jau vis dėlto šaltas. Ir jaučiasi, kad jie turi daug darbo, ir galbūt šnekučiavimasis su manim jiems tikrai nėra pirmas prioritetas. Viskas sukasi intensyviai, picas pakuoja, telefonais atsiliepinėja, viduje žmonės valgo.
Pasiimu tris picas. Pirmoji: „Margherita Verace“, €6,45 – tai klasikinė „Margherita“ (sūris ir pomidorų padažas), tik sūris čia yra buivolės pieno mocarela. Pati pica nuostabi, viena geriausių Vilniuje šiai dienai. Vienas garsus italų šefas Londone, Antonio Carluccio, TV laidų ir knygų autorius (kaip ir aš) yra sakęs, kad picerijos kokybę visada matysi iš „Margheritos“, o ne iš tų sudėtingų versijų, kur visko primaklinėta.
Šiuo atveju taip ir yra (nors gal tik iš dalies): sudėtingesnė mėsiška „Diavola“ (velnio pica, €6,95) yra labai skani, bet tikrai ne konkurso nugalėtoja. Kažkaip man ta mėsa nepasirodė išraiškinga. Velnių picoje velniškumo pristigo.
Nustebino trečioji, kuri buvo „Quattro Formaggi“, keturių sūrių (€6,95). Vienas klasikinių picos variantų, kuris turi būti su mocarela, gorgoncola, strakino ir fontina sūriais; nemanau, kad čia buvo tiksliai tie („stracchino“ ir „fontina“ Lietuvoje retai matomi), bet keturių sūrių idėja yra mocarela, vienas mėlynojo pelėsio sūris, vienas švelnus kreminis sūris ir vienas stipresnio skonio, kietesnis, pabrandintas sūris. „Pizza Verde“ variantas buvo nuostabus. Galingas sūrio skonis veržėsi per kraštus, tai buvo apetitiška, gundanti pica, kurios negalėjau sustoti valgyti. Tokia pica ir turi būti.
Dviese sumokėjome už tris picas €20,35.
Kaip ir Naujamiesčio „Pizza di Ascari“, ši Kalvarkių „Pizza Verde“ tikrai yra 2018 metų sostinės picų trejetuke. Pagalvokite, kiek sostinėje picos gamintojų, ir suprasite, kad tai pragariškai sunkus ir didelis pasiekimas. Rekomenduoju sau ir kitiems.
Penkios žąsys iš penkių.
Pizza Verde, Kalvarijų g. 101a, Vilnius. Tel. +370 666 99906. Tinklalapis: www.pizzaverde.lt Sekmadieniais nuo vidurdienio iki 21:00. Nuo pirmadienio iki šeštadienio - nuo 11:00 iki 22:00.
