Jo biografija turtinga netikėtų posūkių. Pirmoji V.Kaminsko darbovietė buvo Lietuvos radijo ir televizijos komitetas, kur jis dirbo 1981−1999 m. Paskui atsidūrė Kauno miesto savivaldybėje. Šešerius metus buvo atsakingas už ryšius su visuomene. Paskui 10 metų darbavosi Kultūros skyriuje. Iki tol jis spėjo tapti tekintoju ir paragauti aktoriaus duonos.
„Mano kaimynas išvažiavo į Panevėžį, nuėjo į J.Miltinio dramos teatrą ir jį priėmė. Parvažiavo blatnas, artistas, matai. Tada ir aš nuvykau į Panevėžio teatrą. Mama buvo neseniai mirusi, namuose pasidarė nejauku. Įstojau ir atpyliau dvejus metus teatro studijoje“, − pasakojo V.Kaminskas.
Pažino legendas
Panevėžio dramos teatrą įkūrė buvęs garsus aktorius, režisierius Juozas Miltinis (1907−1994), grįžęs iš mokslų užsienyje.
„J.Miltinio studijoje mokėmės teorinių dalykų, vaidinome etiudus, spektaklių ištraukas. Tie, kuriems sekdavosi labiau, buvo įtraukiami į spektaklius, iš pradžių kaip statistai, paskui gaudavo ir epizodinių vaidmenų. Taip išaugo visi Panevėžio dramos teatro aktoriai.
Pirmajame savo spektaklyje − Alberto Laurinčiuko pjesėje „Akimirka teisybės“ − vaidinau kareivį su automatu. Rimtesnis vaidmuo teko Eženo Labišo spektaklyje „Šiaudinė skrybėlaitė“, kuriame vaidinau pirmąjį pabrolį, vaikščiojau, šokau. Pirmasis vaidmuo su tekstu – spektaklyje „Sniego karalienė“, kur vaidinau Elnią. „Mergaite, mergaite, aš − šiaurės elnias“, − sodriu balsu tekstą atkartojo Vilius.
Elnią „sumontuodavo“ iš trijų vyrų. „Du tapdavo elnio kūnu, o trečiasis atsisėdavo ant pečių ir tapdavo galva. Mano balsas skambėjo gerai, bet 190 cm ūgio ir 80 kg svorio vyruką sunku nešioti. Dažniau nešiojo kitą, mažesnį“, − juokėsi V.Kaminskas.
Jam Panevėžyje teko susipažinti su garsiais aktoriais Donatu Banioniu ir Algimantu Masiuliu. „Tiesa, D.Banionis nebuvo didelė žvaigždė Panevėžyje, jis tapo garsus, kai pradėjo filmuotis kine.
A.Masiulis mano akyse buvo išvarytas iš teatro, kai susiginčijo su J.Miltiniu. Tada A.Masiulis atvažiavo į Kauną, gavo trijų kambarių butą ir ne vieną pagrindinį vaidmenį Kauno dramos teatre“, − pasakojo V.Kaminskas.
Susimovė per stojamąjį
Vėliau dėdė pasirūpino, kad Vilius eitų tarnauti į kariuomenę. „Nenorėjau. Įstojau į profesinę technikos mokyklą Alytuje, vėliau perėjau mokytis į Kauną, tapau tekintoju. Bet išvažiavau į Vilnių stoti į aktorinį.
Kursą rinko režisierius Henrikas Vancevičius. Komisija paprašė papasakoti apie paskutinį matytą spektaklį. Lankiausi Aleksandro Vampilovo „Ančių medžioklėje“ dramos teatre, o jo vyriausiasis režisierius ir buvo H.Vancevičius. Ėmiau kritikuoti spektaklį. Stojo tyla. Paklausiau, gal dar ką paskaityti, bet nebereikėjo“, − nutrūkusią aktoriaus karjerą prisiminė pašnekovas.
Netrukus Vilius tapo Vilniaus pedagoginio instituto studentu. „Trečio kurso pabaigoje mane priėmė dirbti radijo laidų išleidėju. Buvau tas, kuris surenka įrašytas į juostas laidas, sudaro tvarkaraštį, patikrina, ar visos laidos gautos, ar atspausdinti žinių pranešimai. Šis darbas man nepatiko.
Rudenį pradėjau radijuje dirbti diktoriumi praktikantu. Paskui išėjau į kariuomenę, grįžau su seržanto antpečiais ir mane paskyrė skyriaus vedėju. Kankinausi, nes buvau jauniausias iš visų diktorių. Jauniausias pavaldinys buvo 6 metais vyresnis“, − prisiminė V.Kaminskas.
Šaipėsi dėl puikios tarties
V.Kaminskas išsiskyrė aiškia tartimi. „Mano mama kilusi iš Šakių rajono, o zanavykų tarmė yra literatūrinės kalbos tarties pagrindas. Diktoriai klausdavo, kodėl aš stengiuosi taip taisyklingai kalbėti. Aiškindavau apie savo mamą ir močiutę iš to paties krašto. Kol kartą nusibodo ir pasakiau kolegoms, kad jie gali šaipytis, bet kad ir kaip stengsis kalbėti taisyklingai kaip aš, jiems nepavyks“, − pasakojo V.Kaminskas, kuris diktoriumi dirbo 10 metų.
1991-ųjų sausio įvykius sutiko Vilniuje. „Gyvenome prie Radijo ir televizijos pastato. Atsimenu, butas buvo pilnas žmonių, jie ruošėsi eiti prie Aukščiausios Tarybos pastato. Buvau namuose su mažais vaikais, kai pradėjo drebėti langai. Atsidūriau lauke, gavau buože į sprandą. Automatais pylė į ketvirtą aukštą, kur buvo mūsų išleidimo skyrius, matyt, žinojo, kur tai yra. Rėkiame: „Fašistai, žudikai!“, o jie automatais pila mums virš galvų, tiesiai į sieną“, − okupantų agresijos akimirkas prisiminė V.Kaminskas.
LTV2 kanalo gimimas
Sausio 14 d. jis atvyko į Kauną. „Buvau programų direkcijos atsakingasis sekretorius, teko organizuoti programą. Laidų nėra, Vilniuje archyvai užimti. Iš „Balticum“ gavome animacinių filmukų, rodėme filmus. Per du mėnesius atsirado laidų.
Kai radiją ir televiziją vėl užėmė per Rusijos pučą, Kaune sunešėme aparatūrą į „Lietuvos“ viešbutį. Vilniečiai išvyko namo, o aš taksi viską parsivežiau į tėvų namus Žaliakalnyje. Po trijų dienų, kai baigėsi pučas, visi grįžome. Sėdi vyr. inžinierius Feliksas Girininkas ir dejuoja, kad visą aparatūrą išvogė“, − pasakojo V.Kaminskas.
Po pučo V.Kaminskas norėjo grįžti į Vilnių, kur gyveno jo šeima. „Pajutau, kad senoji gvardija Vilniuje į mane žiūri kreivai. Kaip tik Kaune buvo kuriama LTV2 programa, man pasiūlė ten dirbti. Kanalas startavo 1992 m. sausio 1-ąją. Jis veikė dvejus metus. 1993 m. vasarą iš dešimties populiariausių laidų šešios transliuotos iš Kauno. Tai − „Taip ir ne“, „Videokaukas“, „Bentski šou“, „Studija MT“, „Laisvės alėja“ ir „Svetimo skausmo nebūna“. Paskui atsirado verslas, kuris norėjo savo kanalo, o LTV2 tam trukdė“, − pasakojo V.Kaminskas.
Laidoje „Bentski šou“ pasirodė intarpas „Kalbos pirtelė“, kurioje V.Kaminskas vaidino lituanistą. „Tai buvo parodija. Tada kalbininkai televizijoje atliko gerą darbą, tačiau nelabai gerai. Kalbininkas Aldonas Pupkis, prabėgus metams po „Kalbos pirtelės“ pasirodymo, dingo iš televizijos“, − prisiminė Vilius.
Vėliau jis dalyvavo kultūrinėje laidoje „Konrado kavinės ruletė“. „Vaidindavau kokį keistą smetoninį inteligentą. Pradėjau rengti laidą „Krašto apsauga“. Nagrinėjau partizano Adolfo Ramanausko-Vanago istoriją. 1999 m. vasarį parengiau laidą apie jį, bet man liepė daugiau nebekišti nagų. Kodėl? Su tuo susiję karo nusikaltimų organizatoriai dar buvo gyvi. 1999 m. rugpjūtį mano laidos baigėsi. Laida vėl pasirodė po 6 mėnesių, tik su kitais žmonėmis“, − atsiduso V.Kaminskas.
Nuomonė apie merus − skirtinga
„Kai likau be darbo, savivaldybėje atsirado vieta, į kurią niekas nenorėjo eiti – viešųjų ryšių skyriaus vadovas. Nuėjau dėl juoko, bet tikau“, − pasakojo V.Kaminskas.
Jis dirbo audringu politiniu laikotarpiu, kai per 4 metus Kaune pasikeitė penki merai. „Henrikas Tamulis buvo savimi pasitikintis, nesavanaudis. Pamenu, vienus metus biudžetas buvo viršytas 26 mln. litų. Tuos pinigus, baigdamas mero kadenciją, jis sąmoningai paliko biudžete, kad prasidėjus krizei būtų lėšų. Kiti merai vienas kitam palieka skolų.
Vytautas Šustauskas... Tai, kad jis tapo meru, kažką pasako. Jis buvo gudrus, tik labai emocingas. Ką galvojo, tą ir šnekėjo. Be to, turėjo problemų dėl alkoholio.
Tie trys mėnesiai, kai meru dirbo Gediminas Budnikas, praėjo labai ramiai. G.Budniką kauniečiai pažinojo kaip „Žalgirio“ krepšininką, jis buvo įpratęs prie dėmesio. Kai paaiškėjo, kad jis nebebus meru, paklausiau, kas keisis. „Argi čia mes Kaune tai sprendžiame? Kaip Vilniuje žmonės susitaria, taip ir padaro“,− paaiškino jis man“, − sakė V.Kaminskas.
Eriką Tamašauską jis jau anksčiau pažinojo. „Kartu dirbome televizijoje „Kaunas plius“. Jis pasikvietė ir pareiškė, kad yra nepatenkintas mano skyriaus darbu. Pasikalbėjome, leido dirbti toliau, bet gavau du papeikimus, deja, neaišku už ką.
Giedrius Donatas Ašmys − ramiausias, kukliausias žmogus, koks tik galėtų dirbti politiniame poste. Su visais elgėsi pagarbiai, mėgdavo pajuokauti. Kai 2001 m. rudenį sudaužiau savo mašiną, teko važinėti troleibusu. Važiuodamas namo nuolat sutikdavau G.D.Ašmį, kuris buvo Tarybos narys. Vėliau nusipirkau automobilį, o meru tapęs G.D.Ašmys toliau važinėjo troleibusu“, − pasakojo V.Kaminskas.
Neatlaikė A.Garbaravičiaus nervai
Kitas meras, Arvydas Garbaravičius, pasirūpino, kad V.Kaminską perkeltų į Kultūros skyrių. „Yra kaunietiška tradicija prieš Valstybės dienos renginį Karo muziejaus sodelyje apsilankyti mišiose. Liberalams klerikalinė dvasia atrodė svetima, jie nutarė, kad mišių nereikia. 2004 m. į minėjimą atėjo apie 15 žmonių.
Merui tai atrodė lyg įžeidimas valdžiai. Liepė kitąmet man viską organizuoti. Grįžo mišios. Nutariau pasikviesti žmogų, kurį vyresni kauniečiai mėgtų. Pakviečiau Seimo narę Rasą Juknevičienę, o ji − iš konservatorių partijos. Kažkam trūko nervai, o mane perkėlė į Kultūros skyrių“, − prisiminė V.Kaminskas.
Kai jis pradėjo dirbti Viešųjų ryšių skyriuje, Andrius Kupčinskas buvo V.Kaminsko pavaldinys. „Paskui jis tapo mano bosu“, − pasakojo V.Kaminskas.
Pasididžiavimas – Pažaislio festivalis
Jis teigė, kad dirbdamas savivaldybėje ne tik išmoko organizuoti renginius, bet ir susibičiuliavo su daugeliu atlikėjų.
„Organizuoju tremtinių sąskrydžius Ariogaloje. 2009 m. paprašiau Liudo Mikalausko atvažiuoti. Jis išėjo į sceną, neseniai laimėjęs „Triumfo arką“. Oho, kokia buvo reakcija − kokie du tūkstančiai žmonių prišoko prie scenos“, − pasakojo V.Kaminskas.
V.Kaminskui tikrieji kauniečiai yra besirenkantys į Pažaislio muzikos festivalį, kurio atidarymo ir uždarymo vedėju jis yra nuo 2001 m.
„Tuo didžiuojuosi. Ten pamatai tikruosius kauniečius, kai lietui lyjant ar saulei kepinant susirenka žmonės klausytis geros muzikos. Džiaugiuosi, kad tokių žmonių yra“, − sakė V.Kaminskas.
Ar tikrai vyras liko be darbo? „Ne visai. Garsinu filmus, įrašinėju laidas. Po 20 metų įgyvendinau savo svajonę – įsirengiau studiją namuose“, − nusišypsojo V.Kaminskas.
