Kaime Jūratę vadina gerąja ragana: tik įveikusi savo skausmus žinojau, kaip padėti kitiems

Tarp pilkų, nejaukių žiemos debesų ir darganos pokalbis su Jūrate Kavaliauskiene (50 m.) virto tarsi taip trokštamas saulės spindulėlis. Seniai neturėjau tokios šiltos, šviesios ir gyvenimą bei žmones mylinčios pašnekovės. Bendraujant su ja, rodos, ir tas cepelininis dangus įgauna šviesią spalvą. Jūratė yra keturių vaikų mama, taip pat keturių anūkų močiutė ir Dotnuvos slaugos namuose dirbanti kineziterapeutė, t. y. įvairių traumų ar negalavimų turinčius žmones tvirtai ant kojų pastatanti specialistė. Ir šis darbas, kaip sakoma, jai Dievo duotas arba kitaip, galima sakyti, gydytojas nuo Dievo, nes ji gydo ne tik savo žiniomis, pratimais, bet ir vidine šiluma, gera nuotaika, o svarbiausia – atsidavimu kitiems.

Štai Jums pavyzdys: rugsėjo–spalio mėnesiais Jūratė mielai vedė mankštas savo Kalnaberžės bendruomenės žmonėms. Kaip ji pati sakė, „smagu pasidalinti su gyventojais savo žiniomis, kad taptų sveikesni. O kai žmogus sveikas, tai ir nuotaika bus geresnė, daugiau galės ką sumąstęs pasidaryti, nuveikti“.

Ir visai nesvarbu, kad Kalnaberžės gyventoja Jūratė tapo vos prieš septynerius metus, tačiau ji, turėdama laisvą minutėlę, stengiasi įsitraukti į bendruomenės veiklą (pavyzdžiui, visai neseniai ji su bendruomene virė cepelinus), susipažinti su aplink ją gyvenančiais žmonėmis, nes jai tai yra labai svarbu.

„Turbūt sutiksite su manimi: ten, kur gyveni, savaime tampa svarbu, kas aplink tave“, – mąsliai tarsteli pašnekovė, paklausta, kodėl jai yra svarbi bendruomenė, kurioje gyvena.

– Jūrate, anksčiau gyvenote Kėdainių mieste, dabar gyvenate kaime, apsupta gamtos ir ramybės (o gal labai klystu). Ar niekada nebuvo noro iškeisti kaimo į miestą?

– O taip, esate teisi ir išvis neklystate. Gyvenu gražioje, ramioje aplinkoje. Savo sodyboje aplinką kuriam kartu su šeima, savo rankomis, visi bendrai. Šeimos nariai – tikri mano šaunuoliai. Pagirsiu vyrą Remigijų. Jis, kaip toj pasakoj, – man panorėjus… išpildo, ką sugalvojam, kiek tik leidžia jo jėgos ir laikas. O jei žvelgtume plačiau, už sodybos ribų, tai Kalnaberžėje gyvena žmonės, kurie yra šilti savo vidumi, tą vidaus grožį kiekvienas išreiškia savaip, kurdamas tvarką aplink save. Gražus kaimukas Kalnaberžė.

Niekada nekilo mintis išvykti, bent iki šiol. Tikiuosi ir toliau nekils tokių minčių, nes gyvenime nežinai, kaip gali nutikti.

– Kas Jums labiausiai patinka kaime, t.y. kokius jo privalumus įvardintumėte?

– Kaip jau minėjau, žmonių šiltumas, bet gal tik aš taip juos matau. Kaimukas yra patogioje geografinėje padėtyje. Šalia mano sodybos yra du gražūs vandens tvenkiniai, kuriuose apsigyvenę reti paukščiai. Ryte geriant kavą jie ant kranto sveikina mane savo garsais.

– O ar matote trūkumų arba dalykų, kuriuos galbūt norėtumėte čia keisti?

– Trūkumų galima rasti visur, bet trūkumuose galima rasti ir naudą. Juos šalindami, mes savotiškai tobulėjame. Labiausiai norėčiau, kad žmonės atsivertų, nebijotų parodyti savęs, ir ne tik tada, kai vyksta kokie renginiai, suėjimai. Taip visi taptų dar artimesni, parodytų, ką moka. Juk tiek gabių gyventojų čia pas mus gyvena!

– O kas kaimo žmonėms, Jūsų nuomone, trukdo atsiskleisti, parodyti savo gabumus, būti atviresniems?

– Dauguma žmonių augo šeimose ir tokiame laikmetyje, kai buvo kalama, kad save rodyti, pagirti tiesiog labai labai negražu. Taip ir persidavė, įaugo į pasąmonę daugumai kaimo žmonių ir ne tik kaimo, kad atvirauti, rodyti apie save – tai kažkas negero. Iš daugelio žmonių išgirstu frazę, kaip aš čia rodysiu, juk negražu. Bet iš tikrųjų tai tik įaugusi visai nereikalinga baimė.

– Jūrate, kuriuo metų laiku Jums Jūsų kaimas yra gražiausias?

– Kaimas gražus visus metus. Svarbu – tinkamai nusiteikti ir apsirengti. Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šią žiemą, prisnigus kviečiu į nemokamą reabilitaciją savo sodyboje. Kastuvais sniegui ir karšta arbata bus pasirūpinta, svarbu – noras dalyvauti (juokiasi).

– Žiūrėkit, tuoj ims ir atsilieps į Jūsų kvietimą būrys bendruomenės žmonių. Kas tada?

– O tada imam kastuvus ir smagiai leidžiam laiką. Nepatingėčiau ir pirtelę užkurti. Kur juokas, šiluma – visiems patinka ir gera. Vietos visiems užteks.

– Kalbant apie žmones, ar yra skirtumas tarp kaimo ir miesto žmonių? Klausiu todėl, kad mano subjektyvia nuomone, kaimo žmonės yra bendruomeniškesni, atjautesni ir greičiau iš jų sulauksi pagalbos nei iš miestiečių? Jūsų nuomone, ar iš tiesų taip yra?

– Aš nepastebiu jokio skirtumo. Man kiekvienas žmogus kaip vaikštantis stebuklas. Aš mąstau taip: jei jau lemta buvo susitikti, tai nesvarbu, dėl ko. Vadinasi, buvo kažkokia jo ir mano misija.

Nežinau, kodėl Jums susidarė toks vaizdas, bet bent aš nematau jokio skirtumo tarp kaimo ir miesto žmonių. Gal tiesiog man taip yra, nes visur bandau įžvelgti gėrį, net jei situacija yra nemaloni. Kiekvienas žmogus juk tą pačią situaciją mato vis kitaip, pagal savo gyvenimo patirtį ir išgyvenimus, ir tai normalu.

– Rugsėjo–spalio mėnesiais vedėte nemokamas mankštas Kalnaberžės bendruomenei. Ar aktyviai dalyvaujate bendruomenės gyvenime? Kaip į jį įsitraukiate?

– Taip, esu kineziterapeutė, savo srities žinovė, todėl smagu pasidalinti su gyventojais savo žiniomis, kad jie taptų sveikesni. O kai žmogus sveikas, tai ir nuotaika geresnė, daugiau galės ką sumąstęs pasidaryti, nuveikti.

Dėl laiko stokos ne visada pavyksta dalyvauti bendruomenės veiklose, bet nuoširdžiai prisipažįstu – visada stengiuosi atrasti laiko ir dalyvauti.

– Gal ir laisvalaikį leidžiate kartu su bendruomene?

– Kartas nuo karto, jei kas vyksta bendruomenėje, stengiuosi dalyvauti, bet kad leisčiau visą laisvalaikį, taip nėra. Mano didžiausias hobis – tai mano kineziterapeuto profesija, pagalba sveikti žmogaus kūnui. Mano didžiausias džiaugsmas būna, kai žmogus pas mane ateina su dideliais skausmais, o išeina su šypsena veide, kai pavyksta padėti. Žmogaus kūnas man – tai kažkoks pasaulio stebuklas. Kuo daugiau apie jį žinau, jaučiuosi taip, lyg tuo mažiau žinau.

– Jūrate, klausau Jūsų ir stebiuosi, iš kur Jumyse tiek meilės žmonėms, Jus supančiai aplinkai? Ar visada su tokiu dėkingumu ir šviesiomis mintimis žiūrėjote į gyvenimą? O gal buvo gyvenime įvykių, pakeitusių Jūsų požiūrį ir mąstymą?

– Tikrai ne visada tokia buvau, bet gyvenime teko atsigulti į lovą dėl traumos, negalėjau vaikščioti. Didelis kūno skausmas privertė pervertinti, ką darau ne taip, kodėl man taip nutiko. Kaip ir visi, ieškojau stebuklingų vaistų, įvairių tyrimų, įvairių specialistų pagalbos, deja, neradau. Stebuklai vyksta pradėjus tikėti savimi. Per skausmą pradėjau judinti kūną: vyras vežiojo į baseiną, vaikai tvarkė namus, kaimynai Dženeta ir Remigijus Kilai, kai vyras negalėjo, virė valgyti ir visaip padėjo – ir va aš vaikštau. Tada supranti, koks gražus pasaulis, kiekviena akimirka, kai gali eiti savo kojomis, kur nori ir kada nori.

– Sakote, jog dalį laisvalaikio leidžiate su bendruomene. O ką veikiate kitą savo laisvalaikio dalį? Gal turite kokių nors įdomių hobių, pomėgių?

– Esu universalus žmogus – šoku, piešiu, siuvu, gaminu, dainuoju, sodinu ir t.t. Va, sumąsčiau kepti tortus, jie man išvis neišeidavo, galėjau kalti vinis į sieną su savo keksiukais ar blynais (juokas ima iš savęs pagalvojus), bet ėmiau ir užsirašiau į mokymus, išmokau kepti gražius ir skanius, net dukrai vestuvėms iškepiau! Sumąstysiu, padarysiu, bet kokybiškai, ne tept lept. Va, tokia aš (plačiai šypsosi).

– Jūrate, kuo apskritai užsiimate gyvenime?

– Gyvenu, tiesiog gyvenu, džiaugiuosi gyvenimu. Gyvendama dirbu širdžiai mielą darbą. Va, kai kalbu apie jį, net gera širdyje, užlieja toks šiltas jausmas. Kaip malonu, kai pavyksta savo žiniomis ir veiksmais padėti žmonėms, kai jiems labai skauda.

Daug kalbamės su klientais, lendame net į vaikystės prisiminimus, apžvelgiame visą žmogaus nueitą kelią ir ieškome kartu tos priežasties, kodėl susirgo ir taip nutiko. Suradę priežastį, ją šaliname ir žmogus pradeda sveikti. Svarbu, kad žmogus to norėtų pats. Būna, kad nenori, pastebiu tai – nesutampa žodžiai ir kūno kalba… Ir tokiu atveju žmogus būna teisus, gerbiu jo pasirinkimą.

– Kokių norų, tikslų turite (gal netgi susijusių su kaimo, bendruomenės veikla)?

– Planų turiu daug. Vienas iš jų – vėl pakartoti mankštų ciklą bendruomenės gyventojams bei visiems kitiems, kuriems rūpi jų pačių sveikata ir gera savijauta.

– Artėja gražios žiemos šventės. Gal turite kokių nors su jomis ar jų laukimu susijusių mielų, malonių tradicijų? Juk tai šeimos šventės!

– Kažkokių ypatingų tradicijų mūsų šeima neturi, nebent tik tai, kad visi šeimos nariai mėgsta žiūrėti į degančias žvakes – tai savotiška užburianti magija. O man asmeniškai didžiausia šventė, kai galiu apkabinti savo vaikus, anūkus, mylimą vyrą. Kartu pasijuokti valgant prie stalo, tiesiog pabūti su jais kartu.

– O gal kaime su vietiniais gyventojais esate išlaikę kokių nors senų tradicijų, atliekate Kūčių burtus?

– Burtais neužsiimame, bet teko girdėti iš vietinių gyventojų, kad mane vadina gerąja ragana. Kai tai išgirdau, juokiausi iš širdies. Sakiau: „Man svarbu, kad padedu jums, o ne pakenkiu“. Žinau daug apie žolių gydomąsias savybes, kaip naudoti jas ir ne tik apie žoles. Na, gal todėl taip ir vadina… (juokiasi).

– Jūrate, ko palinkėtumėte artėjančių švenčių proga savo artimiesiems, bendruomenės nariams, kaimo gyventojams, kaimynams?

– Linkiu kaip visada, kaip ir kiekvieną dieną sau ir visiems: širdyje – ramybės, mintyse – skaidrumo, visur matyti gėrį. Norint keisti kitus, pradėk nuo savęs ir viskas pasikeis aplink savaime.

– Jūrate, labai dėkoju Jums už Jūsų optimizmą, šilumą ir meilę, kurios taip reikia šiame susvetimėjusiame ir šaltame pasaulyje. Sėkmės Jums darbuose ir jaukių bei šeimyniškų artėjančių švenčių.