Vienišos morkytės vaizdelis lėkštėje, kai tuo metu draugės mėgaujasi „Tiramisu" ar „Napoleonu", gali bet kuriai moteriai įvaryti depresiją. Net jeigu žinai tikslą, kad nori numesti keletą kilogramų ir įtilpti į studijų laikų džinsus, vis tiek bet kokie apribojimai kala į smegenis.
Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad kaloringų produktų atsisakymas smegenyse sukelia cheminius pokyčius, kurie gali sutrikdyti persivalgymo ir badavimo ciklų kaitą.
Mokslininkai iš Monrealio universiteto (Kanada) teigia, kad dieta gali smegenis paveikti taip, kaip narkotiko netekimas priklausomybę nuo jų turinčiam žmogui. Tokias išvadas padarė mokslininkai, tyrę pelių smegenis. Jie nustatė, jog smegenų neurochemija pelių, kurios maitinosi riebiu ir saldžiu maistu, skyrėsi nuo tų pelių, kurios maitinosi sveikai. Cheminės medžiagos, kurios išsiskiria į smegenis dietos laikymosi laikotarpiu, susijusios su depresija.
Dietos pokyčiai, o būtent riebaus ir saldaus maisto atsisakymas, padidina jautrumą stresinėms situacijoms, o drauge ir užsuka ydingą nesveikos mitybos ratą. Kaip tai vyksta? Nusprendusios laikytis dietos, atsisakome saldumynų, tačiau mus apima depresija, kurią (žinome!) galime numalšinti tik vėl suvalgydamos kažką saldaus. Taigi saldumynai-depresija-saldumynai tampa tarsi prakeiksmu, kurio moterys nežino, kaip atsikratyt.
Mokslininkai tokias išvadas padarė, padalinę peles į dvi grupes; šešias savaites tiriamosioms buvo duodamas skirtingas maistas. Ribojanti kalorijas dieta rekomendavo valgiaraštyje išlaikyti 11 procentų riebalų, o „riebioji" dieta - 58 procentus. Tyrimo metu antros grupės pelių pilvai padidėjo 11 procentų.
Toliau ekspertai stebėjo, kokie pokyčiai įvyko abiejų grupių pelių smegenyse. Mokslininkai tyrė, kaip organizme išsiskiria dopaminas - pasitenkinimo, malonumo ir džiaugsmo hormonas. Paaiškėjo, jog mažiau kalorijų gaunančios pelės išgyvendavo stresą, buvo pastebima depresinė jų būklė tol, kol vėl priaugdavo svorio.
***
O dabar pagalvokime, kas būna su mumis. Argi ne panašiai jaučiamės, kai laikomės dietos? Lyg ir užsibrėžusios, lyg ir džiaugiamės tirpstančiais kilogramais, tačiau kokia būna vidinė būsena? Erzina smulkmenos, būname nervingos, jautrios, jaučiamės ne tokios laimingos ir mylimos. O slapčia pavydime apvalutėms, kurios džiaugiasi gyvenimu. Būname dailesnių formų, tačiau savijauta - nepavydėtina. Ir tada, kad taip pavyko sulieknėti, norime pasidžiaugti ir suvalgyti tą prakeiktą torto gabaliuką... Vėl atsiranda laimė, nusiraminimas, susitaikymas su savimi. Na, gal ir kaltės jausmas, kad neatsispyrėme. Nežinau, kaip jums, bet man taip buvo. Spjauni į viską, nes nebematai prasmės kankintis bei jaustis sumautai.
O kaip vis dėlto pavyko sulieknėti? Torčiukus keičiau kitais saldumynais - abrikosais, razinomis, medumi (nedaug). Leisdavau sau suvalgyti kelis gabalėlius juodojo šokolado. Pasimėgaudama, palengva, jausdama, kaip jis maloniai tirpsta burnoje. Kai smegenys gauna signalą, kad nesikankini, tai ir gyvenimas mielesnis atrodo, ir savijauta geresnė.
Ką dar dariau? Daugiau judėjau, mažiau būdavau namuose. Kad nekiltų pagundų lįsti į šaldytuvą. Jei tekdavo išeiti į miestą, į rankinę įsidėdavau vandens buteliuką, obuolių, saują riešutų - jei praalkčiau.
Jaučiausi vis lengvesnė ir švaresnė. Būtent - švaresnė. Užteršti organizmą riebalų bombomis atrodydavo taip, tarsi ant savo rankomis išskalbtos šilkinės palaidinės lipčiau purvinais botais. Gerbiau save, savo kūną, savo mintis. Taip pamažu viskas ėmė tvarkytis.
Nežinau, ar jums tiks mano patirtis. Tačiau jei savo kūną įsivaizduotumėte kaip šventovę, kaip maldos namus, kaip naują svajonių būstą, gal tai padėtų suvokti, kaip norėtumėte tą kūną puoselėti ir prižiūrėti. Tas kūnas nešioja jūsų mintis, svaiginančias idėjas, troškimus, jis jums tarnauja. Todėl pasistenkite parodyti deramą pagarbą ir dėkingumą.