„Kiekviena upė turi savo vingius, bet Nemunas turi kilpas. O kilpa – toks dalykas, kurį galima užrišti. Žiūrint į žemėlapį, Nemuno kilpas pamatyti labai sunku, reikia pakilti lėktuvu. Iš viso mes skaičiuojame 4 kilpas, tai – didžiosios kilpos, o jeigu dar pridėtume ir mažesniąsias, suskaičiuotume gal ir kokias šešias kilpas“, – pasakojo Nemuno kilpų regioninio parko vyr. specialistė Ramutė Milušauskienė.
Vaizdas, atsiveriantis nuo Balbieriškio atodangos, kur yra ir to paties pavadinimo kilpa, pasak parko vyriausiosios specialistės, užburia kiekvieną čia apsilankiusį. O lankytojų tikrai netrūksta, anot R. Milušauskienės, ši vieta – viena lankomiausių visame parke.
Pagrindinė atodangos dalis yra 1700 metrų ilgio ir 40 metrų aukščio. Žinoma, visą Balbieriškio kilpos grožį galima išvysti tik iš paukščio skrydžio, tačiau ir iš čia įrengtos apžvalgos aikštelės taip pat matomi nuostabūs vaizdai. Beje, Balbieriškio kilpa yra didžiausia visoje Nemuno vagoje: jos ilgis – 29 kilometrai.
Dar viena iš parke saugomų didžiųjų Nemuno kilpų – Prienų ir Birštono kilpa. Vienoje jos pusėje įsikūrę Prienai, o kitoje, pavažiavus šiek tiek nuo Nemuno – Birštonas. Šiuos miestus jungia Žvėrinčiaus miškas, išsaugojęs senąjį pavadinimą, primenantį karališkąsias medžiokles.
„Ir viena, ir kita savivaldybė yra sujungtos Žvėrinčiaus mišku, kuriame, atvykęs į savo pilį ant Vytauto kalno Birštone, medžiodavo pats Vytautas Didysis. Kartais žmonės klausia, kodėl toks keistas pavadinimas – Žvėrinčiaus miškas, juk žvėrių jame nėra, na, gal kokią voverę ir pamatytume. Tuo metu, kai čia medžiodavo Vytautas Didysis, žvėrių taip pat nebūdavo, bet totoriai nuo Trakų pusės atvarydavo žvėris į Žvėrinčiaus mišką specialiai tam, kad Vytautas ir jo svečiai turėtų, ką medžioti. Po medžioklės visi žvėreliai grįždavo atgal link Trakų. Ir tai pasikartodavo kiekvieną kartą, kai Vytautas vėl atvykdavo medžioklei“, – legendą pasakojo R. Milušauskienė.
Kartu su parko vyr. specialiste aplankėme ir Prienų pašonėje esančias Nemuno salas, į kurias, kaip pasakoja pašnekovė, pavasarį sugrįžta apie 1,5 tūkst. paukščių, tarp kurių ir parko direkcijos labai saugoma, į raudonąją knygą įrašyta mažoji žuvėdra. Lietuvoje yra tik vos keletas vietų, kur šie paukščiai peri.
Nuo Nemuno krantų galima stebėti tulžių, klikuolių ančių, gulbių ir netgi paskutiniu metu čia gyvenančių pilkųjų gandrų migraciją. R. Milušauskienė pasakoja, kad jeigu Nemuno salas užsemtų, o salas užsėmęs vanduo laikytųsi labai ilgai, paukščiai čia tiesiog nebesugrįžtų.
