Lietuviškųjų robinzonų gyvenimo sąlygos yra žymiai sunkesnės, netgi už Špicbergeno robinzonus. O koks nors Sibiro robinzonas, kuriam po ranka upė, pieva, taiga, gali jaustis tikras karalius prieš lietuviško pliko lauko robinzoną. Lietuviškieji robinzonai atsirado ne dabar, jų pirmieji daigai dygo jau anksčiau, prieš keliolika metų.
Skaičiau viename jaunimo laikraštyje, kaip tūlas jaunuolis, pasivadinęs save vienužiu, sėdėdavęs ant piliakalnio viršūnės ir stebėdavęs tekančią saulę. Tik nevisai suvokiau, kodėl jis save vadino vienužiu, kai piliakalnio papėdėje, tiesiog po kojomis, krizendavo geras būrys mergų, kurios savo ruožtu stebėdavo, kaip vienužis būna vienas. Esu užsiminęs apie jauną vyruką, gyvenantį eglės viršūnėje. Tik vienužiai ir eglėje gyvenantis taip darė ne reikalo spiriami, o šiaip sau - žaisdami, o gal tiesiog kvailiodami. Paskutiniu metu dar atsirado vienas (greitai bus ir daugiau) robinzonas, kuris save už pinigus rodo.
Viešučiai - niekieno žemė
Po išspausdintos apybraižos „Tėvo laukas“ skambina viena mokytoja ir sakosi nori organizuoti ekskursiją į tą tėvo lauką. „Laukas, ir tiek,- sakau, - lygiai toks pat, kaip jūsų ar jūsų vyro tėvo laukas. Nieko ten įdomaus nepamatysite”. Įtikinau. Pasižadėjo pirmiau apsilankyti savo buvusioje tėviškėje. Pabuvojo mokytoja savo tėviškės tuščiuose laukuose ir vėliau sako: “mano tėvo lauke beveik tas pats, kas ir tavo tėvo lauke”. Dabar Viešučiai, kuriuos iš šiaurės ir rytų juosia Latvija, iš pietų pusės juosia Minkių kaimas, o iš vakarų jau kadaise išnykęs latviškas Bambalų kaimas, kur iki karo buvo latvių mokykla.
Ten taip pat buvo, dabar tos vietos nei ženklo nebeliko, mūsų eros pirmųjų amžių kapavietė. Kai važiuoju dviračiu pro šalį, prisimenu televizijos serialo Kseną - legendinę princesę. Gali būti, jog kokia nors mūsų istorijos priešaušrio stipriai sudėta merga taip pat lakstė po šių lygumų ąžuolynus.
Sekmadienį, kai jaunimas sėsdavo ant dviračių ir važiuodavo į bažnyčią ar vakare į gegužinę, visada dar pasižiūrėdavo į trobos langus, kaip į didelį veidrodį. Ir lange, rytuose ir šiaurėje pamatydavai Latviją. Tėvai vaikams vis porindavo legendas apie Latviją ir latvius. Esą ten niekas nenešioja namie austų drabužių - tik fabrikinius. Samdinys, ir tas turi laikrodį ar dviratį, šokiuose nesimušama (Žemaitijoje vietinis jaunimas ir dabar laiko savo šventa pareiga mušti naują pasirodžiusį žmogų). Tik vėl - greta laikrodžių, dviračių, pavyzdinių ūkių, be muštynių šokiuose - Latvijoje ramiai sau gyveno burtininkai. Ir ištikus kokiai bėdai, kad ir rimtai susirgus gyvuliui, lietuviai visą dieną važiuodavo per dideles Latvijos girias, ieškodami burtininko pagalbos.
Viešučiuose taip pat tikrų, taip pat neišgalvotų vaiduoklių, keistų reiškinių buvo iki valiai. Tik ką tuo dabar nustebinsi, kai vien iš velniovarinės literatūros gali susikrauti didelę biblioteką. Viskas susimaišė per viena - tikra ir pramanyta. Tegul tad šiame kampe bus lyg koks vaiduoklių, pasiklydusių latvių, po vienkiemių nugriovimo išsislapsčiusių velniukų rezervatas. Ir jokių lėšų šiam rezervatui išlaikyti nereikėtų. Galėčiau jį prižiūrėti visuomeniniais pagrindais - veltui.
Dabar Viešučiai - lyg ir niekieno žemė. Nuvažiuoji į tą kaimo vietą ir randi suartą lauką. Vargais negalais užtiktas naujasis „šeimininkas” pykdamas sako, jog tokio kaimo iš viso nėra, tai ir tas arimas yra ne Viešučių kaime.
Gimimo metai - 1699
Dideliame, beveik trijų kaimų lauke, tarp aukštų, pernykščių žolių kuičiasi vienišas žmogus. Jis, šiltame kambaryje pasiklojęs krūvą knygų, žurnalų gražiai suplanavo, kur ir ką sodins, kokį iškas tvenkinį, kaip gražiai pagal keliuką atrodys žydinčių liepų alėja, o anūkėliai tiesiog pasiklys saldžių aviečių sužėlusiuose sąžalynuose. Atmynęs dviračiu prieš stiprų vėją gal 15 kilometrų, ant bagažo veždamas sodinukus, kastuvą ir vandenį, žmogus rado tik šaltą, suslėgtą molio lauką su beveik pusdykuminiais augalais, kurių ilgas ir stiprias šaknis išlupti iš žemės galėtų nebent arklys.
Beveik nusileisdamas lig žemės iš lengvo skraido varnas. Jis įtariai žiūri į žmogų, nelauktai sudrumstusį varno ramybę. Varnui jau dabar yra lygiai trys šimtai metų, tad jis matė šio kaimo atsiradimą, kai pirmieji naujakuriai kirto ant kalvų ąžuolus, o žemiau, pagal Tervetę - liepas ir taip pradėjo kurtis. Pirmasis šio kaimo žmogus kirtavietėje iš ąžuolo rąstų susirentė trobą. Jam labai sekėsi visokiausi darbai ir naujai atsiradę kaimynai sakė, jog žmogui padedanti Laumė. Šis per daug ir nesigynė, jog jis gyvena su kažkokia miško moterimi, tik jos niekas nematė. Žmogus sienoje buvo pragręžęs skylę, pro kur Laumė galėjo išeiti. Kur nors išvykdamas jis tą skylę užkišdavo mediniu kaiščiu. Kartą užmiršo tą skylę užkišti ir Laumė dingo. Žmogui ėmė nesisekti ir jis iš šių vietų kažkur išvyko.
Vėliau čia atsibastė švedų būrys, kuris susirėmė su lietuviais, visi žuvo, tik liko gyvas vienas sužeistas svetimųjų karys pavarde Alman. Dar iki sodybų nugriovimo ne pas vieną kaimietį prieklėtyje voliodavosi apvalūs patrankų sviediniai, likę iš švedų karų. Tik maras aplenkė Viešučių kaimą - čia nėra maro kapelių, o kaimo kapinaitės vadinamos švedkapiais.
Varnas visa tai gerai atsimena - visas šio kaimo smulkmenas ir didelius įvykius. Kaip dabar mato, kaip iškastu grioviu, seniau buvusia žuvinga ir vandeninga upe miško kirtėjai plukdydavo sielius. Tik per visą savo trijų šimtų metų gyvenimą varnas neprisimena liūdnesnio ir kvailesnio laikotarpio, kai žmonės ir traktoriai griovė stiprias žmonių sodybas, jas pleškino, laužė, kasė į žemę, kirto šimtamečius pakelių ir sodybų medžius, vertė į didžiulius laužus žydinčias obelis.
Ir vieną dieną, jau įpratęs prie vienatvės varnas, skrisdamas ratais apie buvusio kaimo žemę, pamato kastuvu berausiantį žemę žmogų.
Pirmieji darbai - pirmosios nesėkmės
Sūnus Andrius ir marti Rima iš pradžių ir girdėti nenorėjo apie kokį nors sodą, medelių sodinimą. Tik vieną dieną, kasė duobes obelaitėms ir vyšnaitėms, įniko į darbą iš pradžių atsargiai, o vėliau vis su didesniu noru pradėjo planuoti kur ir ką sodins, kada žydės gėlynai, kokį pavėsį duos dideli medžiai, kur noks žagarvyšnės, kaip atrodys jų žemė.
Tik kažkas anksti pavasarį padegė sausą aukštą žolę ir žuvo jau pasodintos rudenį obelaitės, prikasti vyšnių, tręšnių, slyvų medeliai. Negana to, iškasę traktorių sumintoje, daugiau į kietą aslą panašioje žemėje duobes, kur pasodinome daugybę vyšnelių, aviečių, obelaičių, sulaukėme vėjuoto, sauso pavasario ir be lašelio lietaus labai karštos vasaros. Atneštas iš labai toli vanduo ir liejamas ant mirštančių medelių, niekuo negelbėjo.
Nesvarbu, kad žemė apie medelius buvo drėgna nuo mūsų laistymo, tik lapeliai vyto, džiuvo kaip duonkepėje krosnyje. Nudžiuvo gal pora šimtų vyšnaičių, daugybė slyvų, visos avietės, ąžuoliukai, šermukšniai, įvairūs krūmai. Rudenį vėl kasėme duobes, rinkome iš žemės tvirtas ir painias žolių šaknis.
Pasirodo Penktadienis
Gamtoje - taigoje, lietuviškame miške ar lygiame lauke įgytas patyrimas neprapuola veltui. Žiūrėk - be jokių pastangų ar kokių nors ypatingų mokslų lengvai pastebi sabalo ar katino pėdas, žolėje savaitės senumo brydę. Būna, atvažiavęs į vietą, kur žadi visą dieną darbuotis, jau iš tolo užmatai apverstą akmenį, kurį, gerai atsimeni, ne taip gulėjus. Ir stovi prie tuščios vietos, kur turėjo rastis kastuvas ar grėblys.
Visi žino, jog gerti ir vogti lietuvius išmokė rusai. Tik tarybų valdžios nebėra jau dešimtmetis, vagių galėjo kiek sumažėti, bet ne - padidėjo. Ir smarkiai. Taip pat man neteko matyti ir girdėti, kad rusai būtų užlaužę rankas kokiam lietuviui ir jį per jėgą girdę.
Kadangi esu buvęs tikras taigietis ir šiaip miškų gyventojas, tai iš paliktų nežymių pėdsakų, iš numintos žolės, užkliudyto akmens ir dar iš daugybės kitų smulkmenų nustatau, jog šis Penktadienis, nugvelbęs mano kastuvą ir grėblį, buvo ne koks nors vargšas vagišius, o gana pasiturintis žmogus, važinėjęs su žalios spalvos mašinėle, gyvenąs nuosavame name, apie 70 metų amžiaus ir nemenko kūno sudėjimo.
Štai kokie yra mūsų dienų robinzonai, pėdsekiai ir penktadieniniai, kurie vagia viską, kas po ranka pakliūva.
Pakrūmių Robinzonas
Piktas ir liesas kaip pjūklas šuo saugo iš šakų suręstą, šienu apdėtą būstą. Viduje girdėti kaip kažkas kuičiasi, stena ir, susiėmęs už krūtinės, išlenda nei su barzda nei nusiskutęs žmogus. Tai Pakrūmių Robinzonas, kuris dabar smarkiai galuojasi skrandžiu.
- Oi, skauda, oi, negaliu! - skundžiasi Pakrūmių Robinzonas.
- Pas gydytoją eik, kokių nors vaistų išrašys, - patariu.
- Ką tie daktarai ir vaistai pagelbės, kad ir stipriausias samagonas man nepadeda, - moja ranka ligonis.
Netoliese siauras ir negilus griovelis primestas nedidelių akmenukų, tai būtų kažkas panašaus į būsimo statinio pamatus.
- Žadu statyti trobą, - sako žmogus.
- O sienas iš ko ręsi? - klausiu.
- Štai nukirsiu tas drebules ir sienom pilnai pakaks.
Netoliese matau augančias tris drebules.
Birželio viduryje, šios nepaprastai karštos vasaros saulė taip įkaitino čionykščią durpingą dirvą, jog padai svyla, tad Pakrūmių Robinzonas dėsto man savo bulvių sodinimo technologiją.
- Va, prasidės lietus, atvės oras, tai ir pradėsiu sodinti.
Ir ką jūs manote? Rudenį, kai netoli Pakrūmių Robinzono palapinės raišiojau karvę, pats mačiau, kaip jis kasė dideles ir gražias bulves.
Apie daržovių auginimą Pakrūmių Robinzonas irgi turi savo nuomonę.
- Pomidorus taip pat dar anksti sodinti, dabar smarkūs vėjai pučia, nulaužys. Kai nurims tada ir sodinsiu.
Apie žmonių psichinę būklę:
- Naujojoje Akmenėje pusė žmonių yra durnų...
- Kodėl? - nustėrau. Mes esame tik dviese: aš ir Pakrūmių Robinzonas.
- Tie bombardavimai Jugoslavijoje ir paveikė, todėl žmonės ir kvailioja.
Pakrūmių Robinzonas mieste turi butą, bet ten kartu gyvena jo dukra su trimis mažais vaikais, tai gyvenimas palapinėje yra beveik rojus.
Skaudžios žolės
Nežinau, ar botanikai pastebėjo ar ne, jog praeitą vasarą buvo nepaprastai skaudžios ir dilginančios žolės. Netgi tų piktų žolių spalva buvo ne žalia, o tokia pilkšva ir lapai ne slidūs, o šiurkštūs. Kuo daugiau įsisiautėjo karščiai ir sausra, tuo žolių šaknys lindo giliau į dirvą, siurbdamos iš žemės gilumos paskutinį drėgmės lašą. Sodinukai savo pirmametėmis šaknimis negavo nė lašo vandens ir antroje vasaros pusėje pradėjo džiūti.
Dabar ūkininkai yra tiesiog įsiutę ant visur plintančių lauko žolių ir jeigu nebaisios chemikalų kainos, tai jie ne kokia nors čiurkšle, ne lietučiu iš savo traktorinių purkštuvų, o ištisom upėm piltų nuodus ant laukų.
Jeigu tą nesulaikomą, beveik nenugalimą žolių augimą žmogus galėtų pajungti savo naudai, o ne su jom kovoti, kiek taptų gyvenimas lengvesnis, o nauda būtų didžiulė. Sako, jog agurkai ir pomidorai užaugę, tarp laukinių žolių, yra nepaprasto skonio, turi įvairiausių mineralinių medžiagų. Gal Pakrūmių Robinzonas taip ir daro, reikės šią vasarą patikrinti.
Kažkur, visai netoliese, rodos, yra tų dirvonų augalų mįslės įminimas, tik ištiesi ranką, kad nučiuptum tą mintį - tuščia…
Skubinimasis
Seniau lietuviai kaimiečiai nepasižymėdavo savo gražia ir kultūringa kalba. Apie skubrų, nenustygstantį vietoje žmogų sakydavo: “Kur skubini, ar į s….ę?. Užtai tą patį kaimietį į aną vietą visokiais būdais, prievartą, įkalbinėjimais ir propaganda skubina ir kiša įvairių rūšių skubintojai. Prievarta grūdo į Sibirą, į kolūkius, į gyvenvietes, liepė griauti sodybas, neleido turėti savo žemės ir gyvulių, vėl leido turėti ir kiek tik nori, nugriovė vienas fermas, greta stato kitas. Ir vis kuo skubiau, kuo greičiau, jog žmogus susipainioja ir šiandieninėje dienoje, apie rytojų jokio supratimo nebeturi.
Vajetau, skėsčioja putliomis rankutėmis šiandieniniai skubintojai, kaimas geria! Kaimas išmiršta! Truputį perdeda gailestingieji skubintojai. Dar ne visi geria, dar ne visi išmirė. Gera dalis yra dar gyvų ir blaivių. Tik va koks nors prancūzas, švedas ar amerikietis mūsų kaimiečio vietoje būtų seniai nusigalavęs.
Tik kaimietis kasydamas savo karvutės tarpuragį, kuriai taip, kaip jos šeimininkui yra pranašaujamas galas, dar mato savo šiokią tokią savo kiemo, savo šeimos ateitį, bent per karvės tarpuragį.
